Geriau šokinėti ar griuvinėti?
2015-05-27 Marija Baranauskaitė
Visus norinčius ar kada nors norėjusius pakeisti pasaulį, arba tiesiog mėgstančius padiskutuoti apie meno galią keisti kviečiu rinktis. Tai pasiūlymas susitikti diskusijai prie taurelės, vaišinu aš ir pasižadu visiems, pareiškusiems norą, (kreiptis paštu: marijabaranauskaite@gmail.com) skirti laiko susitikimui. Aš rimtai.
Tokia kiek provokuojanti idėja man kilo stebint paskutinįjį festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘15“ spektaklį „Idiosinkrezė“ (Jungtinė Karalystė, Ispanija, Italija). Dviejų jaunų šokėjų Igorio Urzelai ir Moreno Solinaso noras padaryti KAŽKĄ TOKIO, kas keistų pasaulį, – užkrečiantis. Patiki ir pasijunti kiek idiotu, tačiau tai neatima vilties, kad kažkas gali tikrai įvykti, kad tu turi galią keisti: netikrą versti tikru, seną nauju, blogesnį geresniu, liūdną linksmu, pasyvų aktyviu, neįmanoma įmanomu ir taip toliau ir atvirkščiai. Patikėjus belieka veikti. Veikti savo veiksmais ir savo mintimis. Todėl aš Jus kviečiu pokalbiui, todėl Jūsų valioje galimybė sureaguoti ir kitus tuo užkrėsti.
Visgi nebūtinai pokytis turi būti didelis. Kartais pakanka vieno mažo subtilaus skirtumo ir štai jau nauja spalva, nauja galimybė, kuri pati savaime motyvuoja ir išjudina. Londone kuriantys šokėjai savo spektakliui pasirenka vieną vienintelį ir, regis, labai paprastą pamatinį judesį – šokinėjimą. Sutelkdami visą dėmesį (ir darbą) į vieną fizinį veiksmą Igoris ir Moreno atskleidžia pasirinkimų begalybę, slypinčia kiekviename žingsnyje. Kaip pradėti šokinėti? Kokiu būdu šokinėti? Kaip apsirengus šokinėti? Kokia choreografine kompozicija šokinėti? Kokiu tempu šokinėti? Kokioje erdvėje šokinėti? Ką galvoti šokinėjant? Kiek laiko šokinėti? Kokioje šviesoje šokinėti? Kokia emocija šokinėti? Kokiu aukščiu šokinėti? Ką dar galima veikti šokinėjant? Ar galima atšokuoti arti žiūrovų? Šokinėti tarp žiūrovų? Kaip kvėpuoti šokinėjant? Kaip sudominti publiką šokinėjant? Kaip išvystyti šokinėjimą? Kaip nepavargti ilgai šokinėti? Kaip nepasiduoti ir visgi pakeisti pasaulį tiesiog šokinėjant? Daugybė dalykų apmąstyti ir visa jie tik apie vieną elementą. Prisimenant, kad scena – mūsų gyvenimo refleksija, pasirinkimų ir pokyčio temų klausimai turėtų tapti aktualūs kiekvienam žiūrovui. Tai tarsi priminimas, kad ne tik pats turinys, o bet kokio turinio kūrimo procesas, ne idėjos prasmė, bet idėjos buvimas, ne formos originalumas, bet tokio būdo pasirinkimas ir ne atlikimo kokybė, o pats veikimas yra irgi lygiai svarbūs ir vertingi momentai. Kiekvienas būdas veikti sužavi savo paprastumu ir išskirtinumu. Tiesiog toks, būtent šitų žmonių, būtent dabar ir čia vykstantis pasirinkimas – gyva ir visada unikalu.
Pasiūlymas išgerti, išdalijant publikai taureles ir keletą butelių stipriųjų gėrimų, taip pat buvo vienas iš spektaklio pasirinkimų ir nepanašu, kad tai turėjo didesnę prasmę ar intenciją, nei tik, kaip vieno iš begalybės būdų sėkmingai užmegzti kontaktą su publika, panaudojimas. Kiekvienas toks neteigiantis ir neperšantis, leidžiantis sutikti ar atsisakyti pasirinkimas visgi yra labai kryptingas metodas atverti nevaržomą interpretacijų lauką, o ten, kur yra laisvė apgalvoti, ten ir didžiulis potencialas pokyčiams įvykti.
Kitas, kviečiantis keisti gal ne iškart visą pasaulį, bet pirmiausia santykį į save, – moteriškas duetas: Sigita Juraškaitė ir Agnietė Lisičkinaitė, festivalyje pristatė pernai Menų spaustuvės programoje „Atvira erdvė‘14“ sukurtą darbą „Popular Problems“. Jaunosios kūrėjos pasakodamos apie darbą nuoširdžiai prisipažįsta – viskas prasidėjo nuo noro tiesiog ką nors kurti kartu. Klausimai „apie ką?“ ir „kodėl?“ tampa lyg ir antraeiliai, nors sunku darbe apčiuopti vientisą žinutę žiūrovui, moters laisvės ir jos pasirinkimų klausimai – intriguojanti spektaklio ašis.
Kaip ir prieš tai minėtų vaikinų duetui, šioms merginoms pasirinkimai – didžiulis iššūkis. Sigita Juraškaitė prasitarė: „Kritinėjimai žemyn spektaklio choreografijoje atsirado iš nebežinojimo, ką toliau daryti, kaip kurti toliau“. Spektaklyje išties apstu griuvimų. Atrodo, atsakymo į klausimus, kodėl ir kam jie, nėra, bet šokėjos vis krenta, krenta ir vėl krenta. Tai tampa, regis, natūralia rutina, prie kurios ne tik atlikėjų, bet ir žiūrovų akys palaipsniui pripranta. Ar nėra taip, kad ir mes dažnai priprantame ir nebepastebime, jog užuot prisiėmę atsakomybę ką nors nuspręsti, kratomės, purtomės ir visaip kitaip pykstame, kad aplinkinis pasaulis mus vis varžo?
„Scenoje dvidešimt keturios suknelės, nes man dvidešimt keturi metai“ – tokį Agnietės paaiškinimą, galvojant, kodėl tai turėtų būti įdomu žiūrovui, impulsyviai galima palaikyti kiek absurdišku, tačiau įsijautus į interpretacijos žaidimą, jog kiekviena suknelė yra tarsi žingsnis link šio momento, kad kiekvieni atlikėjos metai lydėjo tiek kūrėjas, tiek žiūrovus į būtent tokį, o ne kitokį susitikimą, į būtent taip pasirinkimų temą pristatantį darbą, – tuomet visa pradeda atrodyti išties svarbu.
„Žalias kilimas – nes mes norėjome įsivaizduoti, kad tai mūsų pievelė“, „Palaidi plaukai, nes taip jautiesi laisva“ – neįsigilinus tokie pasirinkimai gali pasirodyti kiek besvoriai, bet sprendimai buvo priimti ir įgyvendinti, o tai savaime įgauna milžinišką galią. Tai bet kokiu atveju pradeda kalbėti, pasiekia žiūrovą, kviečia jį apsvarstyti, kiek pasirinkimų ir galimybių jis bando išvengti, dėl savo ar aplinkinių įbruktų „teisingų“ ar „neteisingų“ formų.
Galite šokinėti, galite griuvinėti, bet turbūt šį kartą svarbiau, kad neliktumėte klausimo „o kas iš jų geriau?“ rėmuose.