L. Baliasnaja
Liza Baliasnaja: šokis kaip svečias, kūnas kaip instrumentas
2016-07-20 Eglė Nešukaitytė
Iki ypatingos vasaros šventės liko mažiau nei mėnuo. Rugpjūčio 15 d. prasidės įkvepianti šokio savaitė, jau septynioliktą kartą džiuginanti profesionaliais ir charizmatiškais mokytojais iš užsienio. Viena iš jų – Liza Baliasnaja, kuri taip pat atvažiuos iš užsienio, tačiau savo gyvenimą sieti su šokiu pradėjo būtent čia, Lietuvoje. Šokėja, choreografė, performansų kūrėja Liza Baliasnaja šoko Kauno šokio teatre „Aura“, o vėliau plėsti žinias apie šokį išvažiavo į Nyderlandus ir Belgiją.
Vasaros šokio mokykloje Liza ves praktinę laboratoriją „A body being danced“, kurios metu padės ieškoti unikalumo šokyje ir galimybių praplėsti šokio suvokimą netradicinėmis praktikomis.
Su Liza kalbamės apie šį Lietuvoje neįprastą mokymo/mokymosi būdą ir būsimą laboratoriją, kuri padės į savo kūną pažvelgti kaip į daugiafunkcinį instrumentą.
Ilgą laiką šokai Kauno šokio teatre „Aura“, tuomet šokį studijavai „Artez“ aukštojoje menų mokykloje Olandijoje, o dar vėliau buvai atrinkta mokytis P.A.R.T.S šiuolaikinio šokio mokykloje Belgijoje. Kada ir kodėl pajutai, kad nori mokyti/pasidalinti žiniomis su kitais? Kas įkvėpė tai daryti?
Liza Baliasnaja: Aš visada troškau dalintis žiniomis, jas plėsti ir ieškoti prieinamų diskusijos ir kolektyvinio mąstymo platformų. Mokiausi trijose mokymo įstaigose, kuriose šokis ir šokio sąvoka buvo suvokiama skirtingai. Todėl pradėjau kvestionuoti ne tik šokio edukaciją, bet ir mokymo/mokymosi metodus. Per tris mokymosi metus P.A.R.T.S. šokio mokykloje teko išmokti labai daug skirtingos medžiagos per labai trumpą laiko tarpą. Tai paskatino mąstyti apie discipliną, metodologiją ir minties lankstumą. Šios trys sąvokos mano darbe yra pačios svarbiausios. Sukurti pirmajį choreografinį darbą mane paskatino mano mylima Birutė Letukaitė, už tai jai esu be galo dėkinga. O apie mokytojavimą Lietuvoje – tikrai pagalvodavau dažnai ir esu labai laiminga, kad tai pagaliau galėsiu įgyvendinti!
– Kuo ypatingas tavo šokio mokymo metodas?
L. B.: Aš tai labiau vadinčiau ne mokymo, o mokymosi metodu. Mano „mokymas” yra pagrįstas medžiagos mokymusi ir įsisavinimo proceso apmąstymu. Kūrybinių dirbtuvių metu aš nesu pagrindinis veikėjas ar ideali figūra, kuri ŽINO. Pavadinčiau save tarpininke. Mane labiau domina patyrimai ir refleksijos nei tikslų siekimas ar technikos tobulinimas. Seminaro metu daug dėmesio skiriu individualiai patirčiai, bet ne individualistinei – siekiu sukurti tokias sąlygas, kad kiekvienas galėtų būti su savimi, bet nuolat jaustų ir stebėtų kitus. Tokiu būdu galima mokytis ne tik iš manęs, bet ir iš kiekvieno, kuris yra toje pačioje erdvėje.
– Kaip/kada atradai šį mokymo/mokymosi būdą?
L. B.: Dalis mano kasdienės rutinos visada buvo ir dabar yra mokymasis atmintinai ar kitų mokymas – ar tai būtų baleto pamoka, ar judesių kombinacija iš repertuaro, ar daina, tekstas tuo metu kuriamam darbui. Atradimai ir paieškos prasidėjo nuo informacijos perdavimo ir perleidimo per save. Kiekvienas turi vis kitokią strategiją, kaip tai reikėtų daryti. O kalbant apie šokį, informacijos perdavimas ir perteikimas gali būti išties įspūdingas. Tai, kaip mes mąstome apie šokio judesį savo galvose, yra labai įdomu ir itin intelektualu. Būtent todėl jau kurį laiką gilinuosi į tai detaliau. Tai mokymo metodas, kuris leidžia šokėjams stebėti procesą ir dalintis suvokimu, kaip mes apdorojame informaciją. Toks būdas praturtina mūsų žinias ir galbūt padeda perprasti tam tikrus įpročius.
– „A body being danced“ – iš ko kilo šis laboratorijos pavadinimas?
L. B.: Na, būdama viena iš tų, kurie kuria šokį ŠIANDIEN, aš tvirtai tikiu, kad šokis jau nebėra vien tik saviraiškos forma. Tai nėra kažkas, ką mes darome norėdami išreikšti savo vidinius jausmus. Aš manau, kad šokis yra tai, ką mes karts nuo karto įsileidžiame į savo kūną kaip svečią, na, bent taip šokį matau savo vaizduotėje. Todėl pavadinimas „a body being danced“ („šokamas kūnas“) išreiškia mintį apie kūną daugiau kaip instrumentą. Mane domina suvokimas apie kūną, kaip neutralų, lankstų ir galintį transformuotis į įvairius kraštutinumus, o ne tokį, kuris yra įstrigęs „asmeniniame stiliuje“.
– Koks šios praktinės laboratorijos tikslas?
L. B.: Tikslas yra sukurti patogią, jaukią, linksmą ir intelektualią aplinką, kurioje galima reflektuoti ir diskutuoti. Taip pat atkreipti dėmesį į tam tikras šokio praktikas, apie kurias, manau, Lietuvoje yra kalbama nepakankamai. Kitaip tariant, suteikti atlikėjams galimybę išreikšti savo požiūrį ir siūlyti jiems savarankišką patirtį, kuri yra reikalinga asmenybės augimui ir intelektualių darbų kūrimui.
– Kokio pobūdžio užduotys sudarys šį seminarą?
L. B.: Užduotys, paremtos medžiagos įsisavinimu, šios patirties konspektavimu bei iš viso to kylančiomis moderuojamomis diskusijomis.
– Vasaros šokio mokykloje praktinės laboratorijos lygis – atviras. Kuo ji gali būti naudinga mažai šokio patirties turintiems ir kuo įdomi profesionalams?
L. B.: Na, manau, kad seminaras nėra orientuotas į techniką, nors ją išmanyti visuomet naudinga… Seminaras labiau orientuotas į potyrį ir kiekvieno iš dalyvaujančių susidomėjimą bei gebėjimą mąstyti prieš atliekant ir jau atlikus veiksmą ar užduotį. Laboratorija tinkama kiekvienam, kuris domisi savo asmenybės ugdymu, savarankišku mokymusi ir šių savokų diskursu.
– Kokio pasiruošimo reikia norintiems dalyvauti tavo laboratorijoje? Ko jie turėtų tikėtis?
L. B.: Aš manau, kad tai bus labai smagi laboratorija, kuri suteiks peno apmąstymams ir, tikiuosi, praplės žmonių suvokimą apie šokėjo darbą. Labai sunku pasakyti, kas seminaro dalyviams yra nauja ir kas ne, bet aš tikiu, kad visiems, kurie užsiima šia profesija, yra labai svarbu tirti šią meno formą, ir kaip mes joje veikiame.
– Kodėl nusprendei šią laboratoriją organizuoti būtent Vasaros šokio mokyklos metu? Kokie tavo pačios lūkesčiai ar galbūt tikslai?
L. B.: Vasaros šokio mokykla man pasiūlė suorganizuoti seminarą ir aš pagalvojau, kad tai iš tiesų būtų puiku. Žinoma, tai yra didelė atsakomybė – aš esu gana jauna ir neturiu tokios patirties kaip kiti mokytojai, tačiau būtent tai man suteikia galimybę abejoti ir klausti. Aš taip pat nebijau pripažinti, kad vis dar mokausi. Labai tikiuosi, kad šiuo seminaru susidomės Lietuvos šokio menininkai, ir kad jis padės inicijuoti įdomią diskusiją bei skatins gilesnį domėjimąsi šiuo diskursu.
– Neseniai pristatei šokio teatrui „Aura“ kurtą performansą „Klymaxless“, o tavo paskutinis darbas „Commensurate to be with“ buvo rodomas Briuselyje ir Gente. Kuo užsiimi šiuo metu?
L. B.: Kaip tik baigiau P.A.R.T.S. šokio mokyklą ir planuoju toliau mokyti bei kurti. Šiuo metu ieškau tinkamos vietos rezidencijai bei finansavimo savo kūrybai ar tiriamajam projektui, kurį pradėjau prieš pusmetį. Taip pat tiesiog džiaugiuosi, kad pabaigiau studijas ir galiu skirti laiko apmąstymams bei išgryninti, ką noriu daryti toliau.
– Ar planuoji kurti Lietuvoje ar su Lietuvos šokėjais? Kodėl?
L. B.: Specifiškai kažko neplanuoju, tačiau manau, kad kažkuriuo metu tai įvyks. Man patinka būti ir dirbti Lietuvoje – tai labai praturtinanti ir produktyvi patirtis. Vis dėlto, aš dar vis susiduriu su šokio kontekstų skirtumais tarp Belgijos ir Lietuvos, kurie kartais mane glumina – pasitaiko atvejų, kai tam tikroje situacijoje sunku suprasti savo vaidmenį.
– Kaip manai, ko trūksta Lietuvos šiuolaikiniame šokyje?
L. B.: Manau, kad apie trūkumus kalbėti dar neturiu kompetencijos. Lietuvoje yra daug talentingų šokėjų bei menininkų, kurie galbūt nėra dėmesio centre. Tikiuosi, jog laikui bėgant, šokio sritis keisis ir įsileis kuo daugiau jaunų , entuziastingų kūrėjų.
Su Liza Baliasnaja kalbėjosi E.Nešukaitytė
Daugiau informacijos apie Lizos kursą rasite ČIA
Registruotis į kursą galite paspaudę ant šios nuorodos: VŠM'16