Birutė Letukaitė: „D. Nasvytytė buvo ne tik modernaus šokio pradininkė Lietuvoje, bet ir didelė patriotė“
2016-09-29 Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Šiuolaikinio šokio festivalis „Aura 26“, vyksiantis Kaune spalio 6–9 dienomis, dedikuojamas šokėjai, choreografei ir pedagogei Danutei Nasvytytei. Šiais metais minima jos 100 metų gimimo sukaktis. Apie D. Nasvytytę, jos mokinę Kirą Daujotaitę ir modernaus šokio pradžią Lietuvoje kalbamės su festivalio meno vadove, choreografe Birute Letukaite.
Nuotraukoje - Birutė Letukaitė. Nuotraukos autorius - Remis Ščerbauskas
- Modernaus šokio sėklą Lietuvoje pasėjo Danutė Nasvytytė, vėliau ją brandino jos mokinė Kira Daujotaitė, dar vėliau jau išdygusį daigą ėmėte auginti Jūs. Ką apie D. Nasvytytę ir modernaus šokio pradžią Lietuvoje esate girdėjusi iš savo mokytojos K. Daujotaitės?
Birutė Letukaitė: - Taip, kalbėdama apie D. Nasvytytę galiu remtis tik tuo, kiek teko apie ją girdėti iš jos mokinės, mano mokytojos K. Daujotaitės. Tiesa, prieš aštuonerius metus, viešėdama Australijoje susitikau su D. Nasvytytės sūnumi dailininku ir kompozitoriumi Sigiu Gabrie (Sigitu Gabrijolavičiumi) ir jo žmona menininke, parodų kuratore Elizabeth Gertsakis, kurie pasidalino prisiminimais apie D.Nasvytytę. Pamačius jos sūnaus tapytus paveikslus, gimė projekto, skirto priminti ir supažindinti Lietuvos žmones su šia didžiulę įtaką šokio istorijai padariusia asmenybe, idėja. Festivalio atidarymo vakarą, spalio 6 dieną, Kauno „Pienocentro“ rūmuose žiūrovams bus pristatytas spektaklis „Labirintas“, inspiruotas Sigio Gabrie aštuonių paveikslų ciklo „Labirintas“. Ten pat bus atidaryta ir D.Nasvytytei skirta paroda, parengta Elizabeth Gertsakis, kuri yra sukaupusi daug informacijos – laiškų, fotografijų, laikraščių iškarpų ir kitokios medžiagos, kurią Danutei pavyko išsaugoti.
Danutė gimė 1916 m. gegužės 1 d. Maskvoje, gydytojo Motiejaus Nasvyčio ir Salomėjos Banaitytės – Nasvytienės šeimoje. Nuo pat ankstyvos vaikystės ji buvo muzikali ir aistringai lankėsi operos ir baleto spektakliuose Kauno Valstybės teatre, o namuose emocijas išreiškė per judesį. Išvykusi į Berlyną ji atrado išraiškos šokį, tuomet sparčiai besivystantį Vakaruose. Garsusis išraiškos šokio choreografas Rudolfas von Labanas pastebėjo jos įgimtą talentą ir parašė puikią raštišką rekomendaciją stoti į Juttos Klamt išraiškos šokio mokyklą Berlyne. Brangioms studijoms ji gavo finansinę paramą ir iš Lietuvos Švietimo ministerijos. Neilgai trukus, Danutė tapo geriausia šios mokyklos mokine.
Pats intensyviausias ir kūrybingiausias jos biografijoje laikotarpis buvo 1939-1944 metai, kai ji po studijų sugrįžo į Lietuvą, į laikinąją sostinę Kauną. Netrukus ji čia atidarė savo šokio mokyklą. Pirmąjį savo solo pasirodymą ji pristatė Kauno Valstybės teatre. Po metų antrąjį, su nauja programa, dar vėliau pasirodymus surengė ir Vilniuje. Ji greitai tapo žinoma kaip atlikėja ir pedagogė. Savo mokines ji ugdė pagal J. Klamt technikos pagrindus, puoselėdama įgimtus talento bruožus, vesdama jas per improvizaciją į individualias šokio formas ir taip per trumpą laiką pasiekdama gerų rezultatų.
Besiartinant antrajai okupacijai, daugybė lietuvių buvo priversti emigruoti svetur. Danutė su vyru smuikininku Stasiu Gabrijolavičiumi taip pat išvyko į Vokietiją, apsigyveno pabėgėlių stovykloje. 1948 m. Danutė su vyru išvyko į Australiją. Čia jie keliavo kaip į pažadėtąją žemę, tikėdamiesi tęsti savo kūrybinę veiklą. Tačiau juos pasitikusi realybė buvo kitokia. Visi atvykėliai, nepaisant išsilavinimo ir pasiekimų, buvo priversti dirbti paprastus darbus.
Ilgai nesitreniravusi, gimus sūnui Sigitui Gabrijolavičiui ir atsinaujinus širdies ydai, Danutė suvokė, kad jos šokėjos dienos baigėsi. Visą energiją ji nukreipė į pedagoginę veiklą. Danutė nuveikė titanišką darbą. Subūrusi penkių lietuvaičių grupę, ji įkūrė šokio trupę „Dana Nasvytis Creative Dance Group“. Australija tuo metu buvo labai konservatyvi šalis ir naujam šokio žanrui skintis kelią buvo labai sunku, nes čia buvo įsitvirtinęs klasikinis šokis. 1952 m. ji pristatė savo pirmąjį šokio spektaklį Melburno universiteto teatre ir išreiškė viltį, kad išraiškos šokis ir ritminė gimnastika taps viena fizinio lavinimo krypčių Australijos mokyklose. 1952-1953 m. trupė gastroliavo po pietinės Australijos miestus. Vėliau atsirado turtingas mecenatas, kuris skyrė didelę sumą pinigų ir ji išsinuomavo didžiulę vilą, kurioje įsteigė modernaus šokio mokyklą „Dana Nasvytis School of Modern Dance“. Ji buvo labai užsidegusi ir iš kitų reikalaudavo visiško atsidavimo šokiui. Šis požiūris labai artimas yra ir man pačiai.
- O ką reiškė šokti modernųjį šokį sovietmečio Lietuvoje su K. Daujotaite priešaky?
B. L.:- K. Daujotaitė pasakojo, kad kai tik ji Valstybės teatre pamatė šokančią Danutę ji suprato, kad ji pati nori šokti būtent taip. D.Nasvytytei emigravus, K. Daujotaitė tęsė mokytojos pradėtą darbą, stengdamasi, kad šis šokio žanras išliktų. Sovietinei ideologijai nebuvo priimtina laisvo žmogaus ekspresija. Dominavo apsimestinis džiaugsmas – paradinės šypsenos, kurios buvo demonstruojamos net ir balete ar stilizuotame liaudies šokyje. Tuo tarpu išraiškos šokio esmė – galimybė kalbėti savo kūnu apie įvairias gyvenimo puses ir reikšti visas emocijas – skausmą, praradimą, ilgesį, neteisybę, laisvės ilgesį ir t.t.
Pirmą kartą K.Daujotaitės vadovaujamą „Sonatą“ pamačiau Kaune, kai man buvo 16 metų. Atėjusi iš meninės gimnastikos sporto, jaučiausi patekusi tarsi į kitą pasaulį, kuriame skambant M. K. Čiurlionio muzikai dominavo muzikos ir judesio harmonija. Bet visgi, svarbiausia buvo vadovės asmenybė. Ji pasakodavo apie laisvos Lietuvos laikotarpį, apie menininkus prieškario Lietuvoje, ir, žinoma, apie pačią D. Nasvytytę.
Tuo metu mane labai traukė scena ir noras kalbėti savo kūnu. „Sonata“ suteikė šią galimybę. Mano šokio debiutas scenoje buvo kompozicija pagal M.K. Čiurlionio paveikslus. Buvau neapsakomai laiminga, turėdama galimybę būti scenoje ir per judesį susilieti su muzika. Vėliau šokau Niobės solo, sukurtą pagal J.Jakšto eiles ir J.S. Bacho fortepijonines miniatiūras. „Aš mirštančius vaikus bučiuojanti Niobė, iš skausmo virtus raudančia uola“. Ši eilutė buvo raktinė mano šokio miniatiūroje. Šokį buvau perėmusį iš kitos šokėjos ir jutau, kad vidumi neatliepiu tų pozų. Tačiau vieno pasirodymo metu kažkas manyje įvyko. Staiga pajautau stiprią energiją, kuri mane užliejo iki pat pirštų galiukų ir suvokiau, kad galiu valdyti visą salę. Šis momentas buvo mano kaip šokėjos gimimas. Dabar, dirbdama choreografe, to paties reikalauju ir iš savo šokėjų – kad kiekvienas judesys eitų iš vidaus, kad šokėjas išjaustų šokį kiekviena savo kūno skaidula. Šokant „Sonatoje“, manyje gimė svajonė, kad šokis būtų ne mėgėjišku užsiėmimu, o profesionalia kūryba ir aš galėčiau visą gyvenimą tuo gyventi.
- Kaip K. Daujotaitės kūryba buvo vertinama tuometinėje Lietuvoje egzistavusios šokio kultūros kontekste?
B. L. : - Šio šokio žanro profesionalų Lietuvoje tuomet nebuvo. K. Daujotaitės kūryba buvo vertinama pagal klasikinio šokio standartus: kiek yra ištiestos nugaros, įtemptos kojos ir t.t. Nebuvo gilinamasi į visumą, kurios siekė vadovė. Visus tuos 40 metų K. Daujotaitės kūryba buvo kritikuojama oficialiųjų komisijų iš Vilniaus.
Tačiau publika labai mėgo „Sonatos“ pasirodymus ir į koncertus susirinkdavo daug žmonių. Visi, kurie praėjo šią šokio mokyklą, gaudavo gėrio, šviesos, tikrumo injekciją, nes tai liejosi kartu su klasikine muzika, su jos pačios asmenybe. K.Daujotatė buvo labai mylima mokinių. Ji niekada nepykdavo, viską pateisindavo. Gal buvo net ir per daug gera...
Buvo toks įvykis, kuris man labai įstrigo atmintin. Važiavome į Maskvą pasižiūrėti Chosė Limono trupės pasirodymo, apie kurį vadovė išgirdo per radijo stotį „Amerikos balsas“. Tada aš pirmą kartą pamačiau tikrus profesionalus. Man jie buvo kaip dievai. Tik tada aš suvokiau suvokiau, kad kažkas ne taip, kad mes šokame kitaip, nei jie. Pasaulyje jau buvo sukurtos įvairios sistemos, kaip ruošti kūnus, tačiau mums jokia informacija buvo nepasiekiama ir laikas Lietuvoje buvo tarsi sustojęs. Mes tebešokome prieškarinėje estetikoje.
- Grįžtant prie D. Nasvytytės, kuo, Jūsų požiūriu, jos kūrybinis palikimas ir asmenybė yra dar svarbi šiandienos kartoms?
B. L. :- Jei ne Danutė Nasvytytė, šiuolaikinio šokio istorijos pradžią Lietuvoje galėtume kalbėti tik po 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo. Maža to, tiek D.Nasvytytės, tiek ir K. Daujotaitės veikla buvo svarbi ir ugdant žiūrovą, lavinant jo meninį skonį, jo vaizduotę. Publika augo ir brendo kartu su kiekvienu pasirodymu.
Labai žavi ir D.Nasvytytės patriotizmas. Man labai įstrigo K. Daujotaitės pasakojimas apie 1938 m. Helsinkyje vykusį Europos profesionalių šio žanro mokyklų konkursą. J. Klamt mokykla jame užėmė pirmąją vietą, o Danutės solinis šokis sulaukė didžiulio įvertinimo, aplodismentų, kurie jai suteikė daug pasitikėjimo savimi. Renginio metu buvo iškabintos visų šių mokyklų vėliavos, tačiau Lietuvos vėliavos jų tarpe nebuvo. Tada Danutei gimė troškimas grįžti į Lietuvą ir atvežti šį šokio žanrą gimtinę. Taigi, ji savo kelią pradėjo Lietuvoje, atidarydama mokyklą, nors Vokietijoje turėjo puikias karjeros galimybes.
Mano manymu, tarp pirmosios ir antrosios nepriklausomybių laikotarpių yra didžiulis skirtumas, slypintis žmonių mentalitete. Galbūt todėl, kad aukso genai buvo sunaikinti Sibire... D. Nasvytytės gyvenimo Kaune metu, visi, baigę mokslus Paryžiuje ar kur kitur, sugrįždavo ir tėvynėje pradėdavo savo veiklą. Visi triūsė „vardan tos Lietuvos“. Kaunas Tarpukario laikotarpiu tapo mokslo, kultūros, švietimo centru. Šiandien mes turime semtis įkvėpimo ir mokytis iš šio laikmečio, nes dabar viskas vyksta atvirkštine kryptimi.
Iš Danutės Nasvytytės archyvo.
Kauno šokio teatras AURA
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas