Gregory Batardon
Choreografinis epas apie žmonijos ištakas
2017-10-23 Agota Bričkutė
2017 m. spalio 7 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatro Didžiojoje salėje įvyko vienas pagrindinių, visų lauktas ir intriguojantis tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Aura 27“ pasirodymas – šveicarų trupės „Alias“ spektaklis „Antes“. Pastarąjį užsienio atlikėjų kūrinį galėtumėme pavadinti autentišku akibrokštu apie pamatines žmogaus egzistavimo sąlygas, šokio pavidale įkūnytą metaforą, perteikiančią individo būtį prieš įsigalint globalizacijai, kolektyvinę pasąmonę, bet sykiu ir autonomiško likimo formavimąsi. Brazilų kilmės choreografas Guilherme Botelho, jau antrą kartą pristatantis savo kūrinius Lietuvos publikai (2010 m. festivalyje „Aura 20“ buvo parodytas spektaklis „Šoninis lietus“), užsimojo paliesti globalias, kone mokslinę fantastiką primenančias temas. Pastarasis kūrėjas – tikras konceptualistas, judesio pagalba siekiąs išreikšti idėjas, mentalinį bei psichologinį turinį.
Nuotraukų autorius: Gregory Batardon
Spektaklio pavadinimas „Antes“ išvertus iš portugalų kalbos reiškia „iki“, „prieš“. Tai tiesiogiai susiję su pasirodymo turiniu, kuriame keliami klausimai: kas yra žmogus; kaip jis vystėsi; kas vyko iki civilizacijos; kaip funkcionavo vyras ir moteris; kaip klostėsi kiekvieno iš jų likimas; kokia žmogaus kūniškoji ir gyvūniškoji prigimtys? Būtent kūniškumo ir nuogumo aspektas yra dominuojantis spektaklio bruožas.
Visiškai nuogas šokėjo kūnas Lietuvos scenoje nėra dažnas reiškinys. Dėl šios priežasties spektaklis traktuotinas kaip gana neįprastas kitų pasirodymų atžvilgiu. Tiesa, pilna teatro salė žiūrovų atskleidė, kad žmonės žengia sykiu su vakarietiškomis tendencijomis ir „jaukinasi“ nudizmą scenoje. Reikia paminėti, kad dažniausiai šokiruoja ne pats nuogumas, o santykis su šokėju, kuris taip save pristato. Šįkart buvo išlaikyta stipri distancija tarp to, kas vyksta scenoje bei to, kas visa tai stebi. Šokėjai tiesiogiai „neužkalbino“ žiūrovo, negriovė ketvirtosios teatro sienos. Gal dėl šios priežasties nuogumas pernelyg netrikdė, nevertė jaustis nejaukiai. Žiūrovas galėjo emociškai atsiriboti, reflektuoti ir medituoti.
Šokio spektaklyje „Antes“ žmogaus kūnas dažnai atrodo praradęs tapatumą, individualumą bei subjektyvumą. Pasirodymo pradžioje gulintys kūnų siluetai mena abstrakčius odos, kaulų, sąnarių bei raumenų „rinkinius“. Skirtingi pojūčiai apima stebint pasirodymą iš arti ir toliau. Žiūrovai, sėdėję priekinėse eilėse, galėjo matyti net menkiausią ir subtiliausią raumens susitraukimą, įkvėpimą ir iškvėpimą, kiekvieno šokėjo unikalias fizines galimybes ir žmogišką ribotumą. Tie, kas į veiksmą žvelgė iš toliau, galėjo grožėtis „raštais“, kintančiomis formomis, kurios tarsi pleveno, skleidėsi, tekėjo lyg gaivališka gamtos energija.
Pasirodymo pradžioje šokėjų plastika priminė primityvių, besivystančių būtybių „įšėjimą į pasaulį“ – matėme drebančias, krutančias galūnes, intensyvų kvėpavimą krūtine ir pilvu, muistymąsį, rąžymąsį ir kitus kūno apšilimui naudojamus judesius. Kuomet atlikėjai pakilo nuo žemės, t. y., perėjo iš pasyvios į aktyvią poziciją, jie tapo kovotojais už savo būvį. Išvydome veidus, kurie kaip mat suteikė kūnams žmogiškumo, žvilgsniai pasklidę po sceną bylojo apie kiekvieno žmogaus individualumą, autonomiją. Choreografija įgavo braižą, judesiai tapo dinamiškesni. Šokėjai aktyviai „migravo“ po sceną lyg pirmtakai, sąveikavo vienas su kitu. Nors atlikėjai skirtingų lyčių, choreografas pasirinko nuosaikią poziciją, nepabrėžė lyčių skirtumo – moteris seksualumas nebuvo perdėm pabrėžiamas, o vyro tvirtybė ir fizinės galimybės nenurungė moters. Visi buvo lygūs, vystėsi kolektyviškai, bet sykiu ir individualiose psichologinėse, dvasinėse plotmėse. Autentiška buvo kiekvieno atlikėjo išvaizda, judesių plastika, kūno proporcijos, raumenų galia. Masinės scenos, kuriose šokėjai turėjo atlikti tuos pačius judesius, atkleidė, kokie skirtingi yra žmonės, jų fizinės galimybės.
Kalbant apie kitas kūrinio sudedamąsias dalis apšvietimą bei muziką, derėtų paminėti, kad pastarieji elementai nestiprino pasirodymo įtaigos, nesuteikė papildomų prasmių ar idėjinio gylio. Pasirinktas Murcofo garso takelis nebuvo itin išraiškingas, jame trūko intrigos. O juk muzika dažnai yra lygiavertis šokio dėmuo – jo inspiracija, priežastis, „jėga“. Jeano-Philippe‘o Roy‘aus apšvietimas taip pat pasižymėjo statika. Be abejo, jis leido akistaton susidurti su nuogu, betarpišku šokėjo kūnu, kita vertus, nekėlė didesnio įspūdžio. Kuomet viskas taip „atvira“, galiausiai pradeda pabosti, nes regis nebėra vietos žiūrovo fantazijai, nuojautoms. Ko gero, G. Botelho sąmoningai pasirinko tokias kuklias išraiškos priemones, atsisakė vizualinių efektų, siekė išsivaduoti nuo vizualinio ir garsinio „triukšmo“.
Šokio spektaklis „Antes“ žiūrovui pateikė visiškai kitokį požiūrį į žmogaus kūną, atribojo nuo bet kokių išankstinių ir reglamentuotų kūno suvokimo koncepcijų, leido pasinerti į meditatyvų formų, siluetų, raštų pasaulį. Drįsčiau teigti, jog nudizmo estetika paženklintas šokio spektaklis „Antes“ nešokiravo, bet sujudino protą ir sąmonę, paskatino reflektuoti žmogaus kaip individualios bei kolektyviškos būtybės egzistavimo sąlygas.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.