Choreografo Vyčio Jankausko spektaklis „Agonija“
Šokis? Teatras? Šokio teatras?
2017-05-31 Monika Jašinskaitė
Turbūt visi, kada nors dalyvavę Birutės Letukaitės šokio improvizacijos pamokose, prisimena širdį veriantį riksmą „Pantomima! Tai pantomima!!“. Pantomimos etiketę ji klijuodavo (ir, spėju, dar vis klijuoja) už tai, kad improvizuojama tema judesio kalba būdavo atskleidžiama pernelyg tiesmukai ir per mažai meniškai, situacija ir emocijos būdavo pernelyg tiesiogiai, imitacijos principu perkeliamos iš realaus gyvenimo. Kitaip sakant, tai buvo riba, kai šokio teatras pavojingai priartėdavo prie dramos teatro ir šokį nuo dramos atskirdavo tik tai, kad čia nevartojama verbalinė kalba.
Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis‘17“ mane, lyg pavyzdingą B. Letukaitės mokinę, nustebino du darbai – Vyčio Jankausko „Agonija“ ir Guy‘aus Weizmano bei Roni Haver „Laimė“. Sėdėdama žiūrovo kėdėje norėjau visiems išduoti: „Pantomima! Tai pantomima!!“. Negelbėjo ir tai, kad abiejuose spektakliuose netrūko verbalinės kalbos, kartas nuo karto papildančios šokėjų judesius. Nepadėjo ir tai, kad techninė šokėjų parengtis buvo gera. Tad teko savęs nuoširdžiai paklausti: kur aš pamačiau tą „pantomimą“? Ar „pantomima“ yra prastesnė už gryną dramą ar šokį? Galiausiai – ką spektakliui gali duoti tokia, vadinkime, teatrališka raiška?
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kad abiejuose šokio spektakliuose kiekvienas atlikėjas tampa atskiru personažu. V. Jankausko darbe matome keturias moteris, visas aprengtas vienodo stiliaus drabužiais – spalvingomis tamprėmis, maškinėliais bei plonomis baltomis striukėmis. Tai, kad jos įkūnija atskirus personažus, ryškėja iš jų tarpusavio santykio. Viena jų – akivaizdžiai „kitokia“, ją šoka-vaidina Greta Grinevičiūtė, vaidybiškai įtaigi šokėja, scenoje savo raiškai mėgstanti pasirinkti ne tik šokį.
Spektaklio pradžioje G. Grinevičiūtės personažas atsisako groti, o kitos trys šokėjos bando ją „priversti“ groti. Tai netgi perteikiama žodžiu: „It‘s starting“ (angl. „prasideda“). Šios grumtynės sukomponuotos į šokio sceną, o „prievartą“ perteikia prievartą imituojantys gestai ir mimikos. Vėliau G. Grinevičiūtės personažas garsiai kvėpuoja į mikrofoną ir bando „priversti“ garsiai kvėpuoti kitas. Kad ir kaip keistųsi šokėjų fizinės padėtys, kad ir kiek jos judėtų, kitų šokėjų personažai kvėpuoja tyliai. Nors šioje scenoje kiek daugiau fiziškumo, išlieka ta pati prievartos imitacija. Dar kitoje scenoje G. Grinevičiūtės personažas atsisako stovėti ant kojų ir situacija kartojasi – mes vėl matome prievartos imitaciją.
V. Jankausko spektaklyje „Agonija“ teatrališkas daugelio scenų išeities taškas – personažų konfliktiškumas. Teatrališka ir pati konflikto raiška. Šis teatrališkumas, kitaip sakant gyvenimo imitacija, lemia, jog spektaklis gali būti lengviau supratamas platesniam žiūrovų ratui. Vis dėlto šokio meno kontekste aš mieliau rinkčiausi abstraktesnį, sunkiau nuskaitomos, bet naujos judesio raiškos kūrinį.
Trupės „Club Guy & Roni“ iš Nyderlandų spektaklyje „Laimė“ pasirodo visa eilė skirtingai apsirengusių personažų. Mama, tėtis, dėdė, auklė, vaikai... Iš pradžių visi apsirengę savo padėtį šeimoje charakterizuojančiais drabužiais: mama dėvi gėlėtą suknelę ir aukštakulnius, tėtis – tamsias kelnes ir megztuką, sūnus – rožinius džinsus, o dukra apsirengusi melsva „Malvinos“ suknele. Mama balsu pristato savo problemą: „Mama nori būti kažkuo kitu“, ir netrukus ima dominuoti neverbalinė kalba.
Kiekvienas personažas turi savitą šokio raišką ir save išreiškia per šokį. Tačiau štai scenoje susirenka šeima – personažai vienas kitą apkabina, bučiuoja. Kitoje scenoje, panašiai kaip ir V. Jankausko spektaklyje, visi personažai dukrą bando „priversti“ judėti. Kaip ir „Agonijoje“, čia „prievartą“ perteikia prievartą imituojantys gestai. Dar kitoje scenoje matome sūnaus šokį ir, skambant Christinos Aguileros dainai „Beautiful“, kitus personažus, imituojančius susižavėjimą. Taigi, olandai pasiūlo keistą spektaklio struktūrą – spektaklio atlikėjai personažus išreiškia šokiu, tačiau jų tarpusavio santykiai atskleidžiami per nebylią imitaciją arba vaidybą.
Guy‘aus Weizmano bei Roni Haver spektaklyje daugelio scenų išeities taškas – įvairių personažų ekspozicija. „Laimėje“ tyčia kuriamas chaosas, o skirtingi raiškos būdai padeda šį chaosą sustiprinti. Vis dėlto, kaip ir „Agonijos“ atveju, teatrališkumas lemia, kad spektaklis gali būti lengviau suprantamas platesniam žiūrovų ratui. Tačiau, tuo pačiu jis apriboja nuo gilesnių, įdomesnių vienos raiškos sprendimų.
Kad ir kaip bebūtų, festivalio programėlėje trupės „Club Guy & Roni“ spektaklio žanras įvardijamas kaip komedija, tad turbūt reikėtų kelti klausimą ne „kodėl spektaklis teatrališkas?“, bet „kodėl kaip viena raiškos priemonių pasirinktas šokis?“. Tuo tarpu V. Jankausko „Agoniją“ būtų galima laikyti tipišku lietuviško šokio teatro pastatymu. Galbūt tokio šokio teatrališkumo nereikia bijoti, atvirkščiai – galbūt galima jį įsisamoninti ir puoselėti?
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos