Smurtas tūkstančiu veidų
2017-06-30 Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Kūrybinį sezoną Kauno šiuolaikinio šokio teatras „Aura“ palydėjo choreografės Birutės Letukaitės spektakliu „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“. Lengvai suprantama net ir ne šiuolaikinio šokio žinovui kalba scenoje atveriama viena aktualiausių šių dienų temų – smurtas. Lietuviškoje žiniasklaidoje kone kasdien nuskamba kraupokos žinutės apie nesibaigiančius smurto proveržius pačioje artimiausioje aplinkoje – šeimoje. Kiekvienas pripažįstame, kad visai tai yra nežmogiška, tuo pačiu lengvai atsidusdami, kad tai vyksta „ten kažkur“. Bet juk smurtas, kaip nematoma mažytė dalelė, gali prasiskverbti į kiekvieno sąmonę ir taip išplisti iki paties baisiausio masto – visiško žmonijos susinaikinimo. Ir tai ne koks mokslinės fantastikos filmo siužetas, o realybė, kurioje gyvename ir kurią kuriame šią akimirką.
Nuotraukos: Laura Vansevičienė
Ši tiesa scenoje nuskamba kaip visiems puikiai žinoma lotyniška sentencija memento mori (atmink, kad mirsi). Kaip priminimas, kuriuo virsta pats spektaklis. Kaip drąsus žingsnis dialogo link, skatinantis neužmerkti akių prieš šią problemą, kalbėti ne tik psichologų lūpomis, bet ir meniniu žodžiu, pažvelgiant į visa tai kitu, emociniu, pasąmoniniu, rakursu. Kaip įspėjimas būti budriam ir atpažinus pačias slapčiausias smurto apraiškas nedelsiant jas sunaikinti. O ginklą su tuo kovoti kūrėjai siūlo jau puikiai patikrintą žmogiškos būties istorijoje – meilę.
„Bandyti užkirsti kelią smurtui yra būtina žmonijos išlikimo sąlyga. Pavyksta pašalinti tokias mirtino smurto formas kaip karai, žudynės. Tačiau visuomenėje dar yra smurto formų, kurios sunkiai pripažįstamos ir paprastai nematomos (psichologė Dorota Oleškevič, „Smurtas ir smurto sąvokos analizė“, 2011). Būtent iš šios pozicijos į smurto sąvoką žvelgiama spektaklyje, judesių pagalba perteikiant įvairiausias smurto formas – fizinio, emocinio, seksualinio, ekonominio ir dar kitokio, kuris greičiausiai nujaučiamas intuityviai, bet konkrečiu žodžiu dar nėra įvardytas. Scenoje „veikia“ šeima – ir šiame amžiuje vis dar esanti svarbiausias visuomenės, tautos, žmonijos pagrindas bei siekiamybė. Lyg apnuoginta širdis, varinėjanti kraują po visą kūną, stambiu planu parodant kaip sutrinka toji kraujotaka, įsismelkus nuodingoms smurto ląstelėms.
Šeimos sąvokos sudedamąsias (moteris, vyrus ir vaikus) scenoje įkūnija šokėjai: Abel Hernandez Gonzalez (Ispanija), Aime Sanchez (Meksika), Antonia Koluiartseva (Rusija), Evgeniy Kalachov (Rusija), Gintarė Marija Ščavinskaitė (Lietuva), Julija Mintautė (Lietuva), Juan Madero (Meksika), Mei Chen (Kinija), Marine Fernandez (Prancūzija), Niels Claes (Belgija), Oksana Griaznova (Lietuva), Julia Gómez Avilés (Ispanija), Alexandre May (Prancūzija), „Auros“ šokio studijos vaikai.
Spektaklis iškelia atvirą klausimą, ar ateityje nedaugės naujų, mutavusių smurto formų ir ar įmanoma šį didį blogį įveikti iš esmės. Ką turėtume daryti šią akimirką, kad būsimos kartos elgtųsi kitaip. Tačiau šokis tik diagnozuoja smurto pasekmes, menkai teužčiuopdamas jo priežastis. Todėl giluminio slėpiningo ir tuo sukrečiančio pojūčio patirti nepavyksta.
Nors šokėjai turinį perteikia išieškotomis estetiškai vertingomis judesių kompozicijomis, itin taikliai, aiškiai ir nepaprastai jausmingai, lyg patys visai tai būtų patyrę iš tikrųjų – pabuvę ir auka, ir agresoriumi. O visa tai dar labiau sustiprina emocionaliai abejingam neleidžianti likti Joaquíno Lópezo „Chas“ muzika ir Vladimiro Šerstabojevo ekspresyvus apšvietimas. Toks audiovizualinis reginys virpina širdį, verčia lengvai pajusti vaizduojamose tiek santarvės, tiek prievartos kupinose situacijose atsidūrusių personažų vidines būsenas.
Visgi spektaklio naratyvas kuriamas tiesmukoku ir vienakrypčiu žvilgsniu. Moterys ir vaikai virsta nekvestionuojamu gėrio ir meilės šaltiniu, kurį naikina scenoje pasirodžiusių energingų vyrų šokėjų agresyvi egocentrinė jėga. Nors vėliau smurto proveržiai įvyksta ir tarp tos pačios lyties atstovų, kaltės pirštas krypsta į vyriškąją giminę. Tą būtų sunku paneigti, nes statistika byloja, jog daugiausia smurtą šeimoje patiria būtent moterys ir vaikai. Tačiau scenoje vien šio realybės aido neužtenka, siela veržiasi pamatyti tai, kas yra anapus to. „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“, kartu ir meninė kalba apskritai, netampa išties veiksmingu socialines piktžaizdes gydančiu vaistu. Dar ne šį kartą.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.