Cosminas Manolescu
Choreografas Cosminas Manolescu: „Dievinu, kai susirenka žmonės su skirtingomis istorijomis“
2013-08-12 Monika Jašinskaitė
Jau keturioliktą vasarą Lietuvos šokio informacijos centras Menų spaustuvėje rengia Vasaros šokio mokyklą (šiemet rugpjūčio 19-24 dienomis), kur savo patirtimi su lietuvių šokėjais dalinasi šokio meistrai iš įvairiausių pasaulio kraštų. Šiemet tarp jų tarptautinėje šiuolaikinio šokio rinkoje labai gerai žinomas rumunų šokėjas, choreografas ir vadybininkas Cosminas Manolescu. Jis laikomas vienu labiausiai Rumunijos šiuolaikinio šokio sceną pastaraisiais pusantro dešimtmečio paveikusių žmonių, šokio istorikai bei kritikai jį iki šiol vadina rumunų šokio „enfant terrible“ neklaužada, išdykėliu vaiku. Jo darbai yra pristatyti JAV, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Olandijoje, Ispanijoje bei kitur; jie yra pelnę Rumunijos, Prancūzijos ir kitų šokio scenų apdovanojimus.
– Pradėkime nuo Rumunijos šokio scenos. Gal galite trumpai papasakoti, kaip ji vystėsi iki 90-ųjų, kai atsivėrė naujos galimybės?
– Rumunijos modernus šokis siekia XX amžiaus pradžią, jis buvo glaudžiai susijęs su to meto įvykiais Europoje, ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje. Floria Capsali ir vėliau Vera Proca Ciortea atidarė privačias šokio mokyklas ir, paveiktos vokiečių ekspresionizmo, kūrė rumunų liaudies šokio įkvėptus darbus. Po II Pasaulinio karo rumunų šokis pateko į Sovietų sąjungos ir baleto įtakos zoną, keli menininkai mokėsi Maskvoje ir Sankt Peterburge. Nuo 70-ųjų keli choreografai Miriam Răducanu, Raluca Ianegic, Sergiu Anghelas, Adina Cezar kūrė skirtingų šokio estetikų darbus, bet iš esmės šokio scena buvo pogrindyje: darbai nedideli, rodomi mažose salėse ir muziejuose. 80-aisiais sustiprėjo cenzūra ir tik keli menininkai, ypač susiję su Sergiu Anghelo „Contemp“ trupe, galėjo toliau tęsti modernaus šokio praktiką.
Iš pasirodymo „Available“ | Asmeninio arch. nuotrauka
Iš pasirodymo „Available“ | Asmeninio arch. nuotrauka
– Tokiame kontekste ir jūs susipažinote su šokiu? Kaip tapote šiuolaikinio šokio kūrėju?
– Po 90-ųjų į šokį mane įtraukė labai stiprus ir svarbus projektas „La danse en voyage“ („Keliaujantis šokis“), kurį vykdė Prancūzijos meninės veiklos asociacija (L'Association française d'action artistique, AFAA) ir Rumunijos kultūros ministerija. Apie 20 prancūzų choreografų (keli jų: Christine Bastin, Mathilde Monnier, Josephas Nadjis, Christianas Trouillas‘as, Karine Saporta, Bouvier/Obadia, Dominique'as Bagouet) 1991-1992 metais atvykdavo vesti pamokų, kūrybinių dirbtuvių, rodyti spektaklių bei filmų.
Prisimenu savo pirmąją pamoką su Ch.Bastin, kuri mane stipriai paveikė, nes atradau, kad mano kūnas gali judėti visiškai laisvai, o su kitais kūnais patirti fizinį kontaktą. Tokia buvo mano šiuolaikinio šokio pradžia, susipažinau su įvairiais stiliais ir menininkais, po truputį ėmiau judėti iš moderno lauko. Tuo metu „Orion Ballet“ kompanijoje, kuriai vadovavo dar vienas mums svarbių choreografų Ioanas Tugearu, pradėjau atlikėjo karjerą.
– Papasakokite apie „Marginalii“ ir jūsų kaip choreografo karjeros pradžią.
– „Marginalii“ (lietuviškai „Marginalai“) buvo šokio trupė, kurią sukūrėme kartu su kitais kolegomis iš baleto mokyklos. 1992-aisiais, paveikti prancūzų šokio stiliaus, Florinas Fieroiu, Irina Mihalcea ir aš nusprendėme palikti Oriono trupę, idant su Mihaiumi Mihalcea, tuo metu šokusiu Berlyne, galėtume sukurti savąją. Vidinė atmosfera naujojoje trupėje buvo ypatinga: dirbome bendradarbiaudami, atsivėrėme kitiems menams, labiau susitelkėme į procesą ir tyrimą negu į galutinį produktą. Su „Marginalii“ 1994 metais sukūriau savo pirmąjį darbą 25 minučių kvartetą „Vidaus fragmentai“ („Fragments of inside“).
Tuo pačiu metu dirbome su prancūzų choreografu Ch.Trouillasu, tada besilankiusiu Rumunijoje pagal „La danse en voyage“ programą. Jis mus pakvietė šokti bendrame prancūzų ir rumunų projekte „Le Grand Jeu“ („Didysis žaidimas“), kur šokį jungė su gyva muzika ir puikiu apšvietimu. Džiaugiuosi, kad 1994-1996 metais, kartu su šauniais prancūzų muzikantais, galėjome išgyventi šią galingą ir intensyvią šokio patirtį. Spektaklį rodėme Rumunijoje ir Prancūzijoje: Dižone, Breste, Liono Maison de la danse (Šokio namuose), Georges'o Pompidou centre Prayžiuje. Taip po tamsių komunizmo laikų pirmą kartą išvykau į užsienį ir galėjau susipažinti su tuo, kas vyksta šokio pasaulyje už Rumunijos ribų. „Marginalii“ taip pat rodė savo darbus Prancūzijoje, Vokietijoje, o 1994 m. mums buvo pasiūlyta stipendija vykti į JAV, garsiausio šioje šalyje Amerikos šokio festivalio 6 savaičių kursus.
Iš pasirodymo „Supersomething“ | Asmeninio arch. nuotrauka
Iš pasirodymo „Supersomething“ | Asmeninio arch. nuotrauka
– Jūs esate menininkas, bet taip pat ir vadybininkas. Kaip pasukote šia kryptimi?
– 1995 m. rumunų šiuolaikiniame šokyje susiklostė sudėtinga situacija, tad svarsčiau išvykti į užsienį, bet įsimylėjau Gabrielą Tudor, prodiusavusią mano pirmąjį kūrinį. Nusprendžiau pasilikti savo šalyje ir ką nors nuveikti, kad šiuolaikinio šokio padėtis pagerėtų. Pirmiausia baigiau metų trukmės Kultūros vadybos studijas ir 1997-aisiais kartu su Gabriela įkūriau „Project DCM Dance, Culture, Management“ pirmą nepriklausomą šokio organizaciją, siekiančią vystyti ir skatinti šiuolaikinį šokį Rumunijoje. Iš pradžių galvojau, kad taip dirbsiu 2-3 metus, bet faktiškai tai buvo 15 metų projektas ir aš vis dar su juo dirbu.
Suorganizavome apie 100 šokio projektų nuo mažos apimties (spektaklių, kūrybinių dirbtuvių, diskusijų) iki didžiulių renginių (festivalių, Rumunijos ir Balkanų šokio platformų, rezidencijų, koprodiusavimo, europinių edukacijos bei meninių tyrimų programų). Rumunijoje apie šiuolaikinį šokį žino nedaug žmonių, tad siekėme jį pristatyti, kurdami specialias publikos lavinimo programas. Atstovavome šiuolaikiniam šokiui politiniu lygmeniu, mūsų darbo rezultatas kartu su keliais kolegomis 2004 metais įkurtas Nacionalinis šokio centras, šiuolaikiniam šokiui skirta valstybinė institucija.
Per visus šiuos metus neturėjau laiko savo meniniams projektams, man pavyko sukurti tik 2-3 spektaklius. 2008-aisiais, kai ruošiausi daugiau laiko skirti kūrybai, Gabriela susirgo. Jos netekus, man buvo labai sunku. Vėliau mano pirmieji darbai buvo susiję su jos palikimu norėdamas pagerbti Gabrielos atminimą, organizaciją pervadinau jos vardu „Gabriela Tudor Foundation“. Atsisakiau kelių savo projektų ir gan stipriai keičiau veiklą, daugiausia dėmesio skirdamas tarptautiniam bendradarbiavimui. 2010 metais pradėjome mainų projektą su menininkais Niujorke, atsivėrė galimybės dirbti su Azija.
Pernai su Stefania Ferchedau Bukarešte atidarėme „ZonaD Serial Paradis studio“ studiją-laboratoriją, kuria skatiname ryšių tarp menininkų ir žiūrovų tyrimus. Čia vedu pamokas ir kūrybines dirbtuves publikai bei jauniems šokėjams, rodome filmus, organizuojame vakarus su muzikantais, turime rezidencijų erdvę Rumunijos bei užsienio menininkams.
– Jūsų kūrybinės dirbtuvės Vilniuje susijusios su „e-motional body“ judančio kūno idėja. Kas tai?
– Šios kūrybinės dirbtuvės „E-MOTIONAL Bodies & Cities“ projekto rezultatas. Tai dvejų metų mainų programa, apjungusi šešių Europos šalių Rumunijos, Airijos, Jungtinės karalystės, Kipro, Latvijos ir Turkijos menininkus bei vadybininkus. Norėjome suteikti galimybes keliauti ir atrasti naujus kultūrinius peizažus. Siekėme paskatinti kūrėjų mobilumą bei meninius tyrinėjimus, paremti šokio vadybininkus. Šio didelio projekto dalis santykio tarp kūno ir miesto tyrimas, kurį rezidencijose Dubline, Limasolyje, Rygoje, Londone, Bukarešte atliko 10 kartu dirbančių menininkų. Mes nereikalavome, kad jie pateiktų užbaigtą darbą, norėjome, kad jie dalintųsi, kalbėtų tarpusavyje, ieškotų galimų miesto ir kūno jungčių. Rezultatą pamatėme šių metų balandį Bukarešte, iš jo gimė mano siūloma „Kūno valdymo kūrybinė laboratorija“ Vasaros šokio mokykloje, Vilniuje.
– Koks yra šios laboratorijos tikslas?
– Laboratorijos pagrindas dalyvių siekis eksperimentuoti su savo kūnu: ką mūsų pačių kūnas gali sukurti, kaip mes galime jį valdyti, kaip jį panaudojant galima bendrauti su publika. Į šiuos klausimus pamėginsime ieškoti atsakymų įvairiais būdais. Pirmiausia dirbdami savo viduje, su mūsų emocijomis. Pradėsime nuo vidinių būsenų užsimerkę ne matydami, o jausdami vieni kitus. Taip pat norėsiu perpinti šokio ir kūrybinio rašymo etapus, įtraukti kitas medijas garsą, fotografiją, video bei ieškoti jų sąsajų su atlikėjo kūnu, įtrauksime ir performatyvų vaikščiojimą.
Šios kūrybinės dirbtuvės bus šiek tiek neįprasto formato, nes antroje dalyje daugiau padėsiu kaip instruktorius ir konsultantas, o dalyviai galės patys vystyti savo požiūrį, ieškoti savo santykio su pasirinkta tema. Jei būtų norinčių dirbti prie savo asmeninio spektaklio medžiagos, man bus smagu padėti.
– Jums patinka eksperimentai ir inovacijos. Kaip gimsta jų idėjos?
– Naujausias mano spektaklis-instaliacija „Kambarys 1306“ buvo ilgos trukmės, 6-10 valandų atliekamas be pertraukų viešbučio kambaryje. Jame pavyko perlaužti ribą tarp spektaklio ir realaus gyvenimo, tarp atlikėjų ir žiūrovų šokome, bučiavomės, gėrėme, kartais net kalbėjomės su jais. Kitame, 2007 m. spektaklyje, žiūrovai į spektaklio erdvę atėjo užrištomis akimis ir mes juos palikome vienus... Man įdomu atrasti naujus taškus, kuriuose mes, atlikėjai ir žiūrovai, emociškai susijungiame ir galime dalintis tuo metu išgyvenamomis akimirkomis. Man patinka atrasti naujus sąveikos tarp atlikėjų ir žiūrovų būdus, mėgstu kelti iššūkius sau ir publikai.
– Šioje kūno valdymo kūrybinėje laboratorijoje gali dalyvauti tik šokėjai ir choreografai ar čia laukiami ir kitokių sričių atlikėjai?
– Man bus įdomu dirbti su visais, kuriuos domina šie darbo metodai, nesvarbu, ar tai šokėjas, aktorius, vizualiųjų menų kūrėjas, gal netgi žiūrovas. Žinoma, dėl labai skirtingų patirčių nebus lengva atrasti, kaip kiekvienas veikiantis kūnas gali save išreikšti. Bet, pavyzdžiui, savo Bukarešto studijoje mėgstu dirbti su menininkais ir žiūrovais vienu metu. Dievinu, kai susirenka žmonės su skirtingomis istorijomis, su įvairiomis patirtimis. Tai pirmas kartas, kai atvykstu į Lietuvą. Apie lietuvių šokio sceną žinau nedaug, todėl labai smalsu man tai naujas nuotykis!
Iš pasirodymo „Room 1306“ | Asmeninio arch. nuotrauka
Iš pasirodymo „Room 1306“ | Asmeninio arch. nuotrauka