Jaunosios choreografės į teatrą atvedė B ir B. Kas jos?
2016-11-25 Eglė Nešukaitytė
Lapkričio 27 d. „Menų spaustuvėje“ jaunosios choreografės ir šokėjos Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė pristatys savo pirmąjį bendrą darbą – šokio spektaklį „B ir B dialogas“, kurio premjera įvyko šių metų rugsėjo 23 d. šokio namuose „Frikin Crane“ (Airija). 2015 m. Airijoje, „Black Canvas“ rezidencijoje užgimusios šviesiaplaukės B ir B kūrėjas įkvėpė atviram, rimtam ir nelabai pokalbiui apie gyvenimą – ir mūsų pasirinkimą, kaip jame (ne)būti.
Nuotraukos - B&B archyvas
- Šokio spektaklis „B ir B dialogas“ atsirado daug vėliau nei patys B ir B personažai. Kur ir kada gimė B ir B merginos?
Greta Grinevičiūtė: B ir B personažai gimė 2015 metais, Korko mieste, Airijoje – „Penneys“ parduotuvėje. Tikslaus laiko negaliu pasakyti, gimdymas buvo toks nuotaikingas, kad viskas aplink išnyko – laikas, erdvė, žmonės – liko tik B ir B.
Agnietė Lisičkinaitė: B ir B atsiradimas buvo toks pat paprastas, kaip ir jų nepretenzingas, neapibrėžtas ir nuolat kintantis egzistavimas. Tiesiog Agnietė ir Greta vienoje Vakarų Europoje itin populiarioje drabužių parduotuvėje „Penneys“ pamatė perukus ir juokais juos pasimatavo... Ir tai buvo pradžia.
- Kas jus labiausiai įkvėpė Korko mieste?
G. G.: Pirmą kartą apsilankius Korko mieste, labiausiai įkvėpė trys senyvo amžiaus manufaktūrininkai, kurie užsiima trimis skirtingais šeimos verslais: batsiuvyste, saldainių gamyba ir baldų apvilkimu. Šie trys vyrai (Denis, Krisas ir Martinas) buvo tokie atviri, jog negalėjome jų neįtraukti į tuo metu kurtą darbo eskizą. Tiesa, jų pėdsakai išliko ir spektaklyje „B ir B dialogas“. Jie tarytum mūsų herojai, mūzos – leido į kūrybinį procesą pažvelgti kiek kitaip. Jie visada išliks su mumis, taip pat ir su B ir B. Galima net sakyti, kad šie trys vyrai tarytum yra B ir B tėčiai.
A. L.: Korke mus labiausiai įkvėpė pačios rezidentūros aplinkybės – laikas ir vieta, kur mes galėjome daryti tai, kas mums įdomu ir ieškoti būtent to, kas iš tiesų mus domina, nespausdamos savęs dėl galutinio rezultato. O tada jau Korkas mus apdovanojo nuostabiomis dovanomis – senukais, gatvėmis, bokštu, erdve, kurioje kūrėme. Manau, jog mums pavyko šias dovanas priimti ir tinkamai panaudoti.
- Kodėl B ir B atėjo į teatrą?
G. G.: B ir B pačios į teatrą nebūtų ėjusios, jei mes su Agniete nebūtume jų čia „atitempusios“. B ir B yra tokios nepriklausomos ir nenuspėjamos, kad mums teko nemažai su jomis pakovoti, kol priprašėme dalyvauti mūsų spektaklyje. Tiesa, kol kas kūrybinis procesas vis dar yra iššūkis mums, nes kartais B ir B leidžia sau nuslysti nuo spektaklio scenarijaus, dėl to jaudinamės, kad jos ko nors neiškrėstų spektaklio dieną. Bet tikėkimės, kad B ir B atsakingai pažiūrės į mūsų darbą ir „nepašiukšlins“. Taip pat B ir B turi daug ką pasakyti ir apie savo keliones, ir apie nuotykius, sutiktus žmones, idėjas, kuriomis norėtų papuošti pasaulį. Jos gali kalbėti įvairiomis ir aktualiomis temomis. Tiesa, mūsų spektaklyje joms to daryti nėra vietos, dėl to merginos keliauja į gatves, pas ką nors į svečius ir dalinasi savo patirtimi. Viliuosi, kad joms to užteks ir jos nesugadins mūsų spektaklio savo blevyzgomis.
A. L.: B ir B visų pirma ėjo į paradą, tada daug keliavo, bendravo su žmonėmis ir tik tada kažkokios dvi choreografės sugalvojo, kad reikia spektaklio ir pakvietė merginas. B ir B patiko mintis, jog jos fotografuosis, bus gražios, šoks ir dainuos daugybės žmonių akivaizdoje, tačiau kai tos dvi choreografės pradėjo versti repetuoti dieną iš dienos, tą patį per tą patį, B ir B pavargo... Tai žiūrėsim, kaip bus su tuo teatriniu pasirodymu (šypsosi).
- Spektaklis pavadintas dialogu – apie ką kalbamasi?
G. G.: Atlikėjos tarpusavyje kalbasi taip, kaip žmonės kalbasi gyvenime. Mes su Agniete kalbamės apie kūrybą, meną, tiek kūrybinius, tiek gyvenimiškus interesus. B ir B turėtų kalbėti tomis pačiomis temomis, bet kartais joms mūsų pasiūlymai atrodo neįdomūs ir dėl to jos dažnai nukrypsta nuo temos kalbėdamos ir deklaruodamos laisvę, save, džiaugsmą gyvenimui. Joms labai svarbu pasiekti savo svajones.
A. L.: B ir B kalbasi apie gyvenimą, jo linksmybes ir apie tai, kaip Vilnių padaryti gražesnį. Apie laisvę, tris senukus ir Kalvarijų turgų. Apie B ir B buvimą bei A ir G nenorėjimą būti.
-Kaip manote, kas dažniausiai trukdo kalbėtis atvirai?
G. G.: Yra įvairių priežasčių. Kartais tai baimė būti nesuprastam ir neįvertintam, kartais baimė suklysti. Neretai – milžiniškas egocentrizmas, kuris sprogsta monologų forma be atgalinio ryšio kitam žmogui – išklausymo. Kartais kalbėtis ir suprasti vienas kitą trukdo amžiaus skirtumas, skirtingos patirtys ir vertybės. O kartais skirtumai kaip tik tampa paskata atviram dialogui.
A. L.: Aplinkeliai.
- Kuo B ir B pokalbis judesiu skiriasi nuo kasdienio žodinio pokalbio?
A. L.: B ir B pokalbis nėra tik judesiu, jos kalba taip, kaip nori. Svarbiausia – jos stengiasi kalbėti taip, jog būtų išgirstos. Tiesiogiai paliesdamos žiūrovą, sielą, šunį ar katę.
G. G.: Tai tik dar vienas būdas kalbėti. Jei tavęs negirdi, kai kalbi balsu – rask būdų kalbėti kitaip. Judesys – vienas iš jų.
- Ar rekomenduotumėte kiekvienam bent kartą pabandyti pabūti B? Kodėl?
G. G.: Visada rekomenduočiau susikurti savo B ir ne taip rimtai pažiūrėti į save ir kitus. Leisti sau pasijuokti atvirai iš savęs ir kitų. Nesureikšminti dalykų, kurie iš tikrųjų, praėjus tam tikram laiko tarpui, tampa ne tokie svarbūs. Jei pats nesugebi būti laisvas – leisk sau susikurti B, pabandyk turėti savo personažą, kurio dėka patirtum laisvės, nuoširdumo ir atvirumo dozę. Gal po kurio laiko ir B nebereiks.
A. L.: Gal nebūtinai B, nes visi gi skirtingi, gali būti ir A, ir C, ir Ž ar G! Nes tai suteikia lengvumo, paprastumo ir bent trumpam tave paleidžia nuo kasdieninės rutinos.
- Ką jums pačioms padėjo atrasti/suprasti B ir B merginos?
G. G.: Gyvenimo esmę.
A. L.: Kokia aš nuobodi! O šiaip jos yra mano dabarties lakmusas. B ir B puikiai atspindi tai, ko aš bijau ar labai tikiuosi, – jos man tai įvardina garsiai. Šiaip, galima sakyti – tai pigus psichologas.
- Ką turėtų žinoti žiūrovas prieš eidamas į spektaklį „B ir B dialogas“?
G. G.: Kad spektaklis gali ir neįvykti. Bet tikrai įvyks.
A. L.: Tai, kad reikia pasipuošti ir ateiti geros nuotaikos. Gali būti ir blogos – čia jau žiūrovo reikalas, bet svarbiausia – pasipuošti.
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas