Masoniško žaižaravimo iššūkis
2014-06-15 Božena Gudalevič
Choreografo Timo Rushtono spektaklis „Juodasis deimantas“ Lietuvos žiūrovui virto iššūkiu. Spektaklio pemjera š.m. gegužės 8-11 dienomis buvo parodyta Danijos karališkajame teatre. Ši premjera neišvengiamai krito į akis festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘14“ pristatyme, išsiskyrė festivalio programoje ir tarp jo dalyvių. Dviejų dalių pusantros valandos spektaklis, rodytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje, tapo ir festivalio didžiuoju uždaromuoju spektakliu š.m. gegužės 15 d. vakarą. Taigi nuo pat „Naujojo Baltijos šokio‘14“ festivalio pradžios buvo laukiama ir festivalio paskutiniosios dienos. Juolab, kad choreografo T. Rushtono spektaklis „Meilės dainos“ buvo rodytas ir prieš metus.
Choreografas „Juodąjį deimantą“ pristato kaip šokio spektaklį, kuriame svarbiausia – estetika ir forma. Tai sufleruoja, jog spektaklyje žiūrovas išvys judesių abstrakcijas, o spektaklio nuotraukos žada ryškių vaizdinių reginį. Todėl kyla klausimas: ar verta sekti arba ieškoti pačio vyksmo eigos, kai jau programėlėje nurodoma, jog nebus nuoseklaus siužeto ir žiūrovas neišvys istorijos pasakojimo? Šį spektaklį įprasmina ryškus, įsimenantis, šokėjų dinamiškais judesiais formuojamų figūrų reginys. Galima pamanyti, jog tai šokis dėl šokio, tiksliau – tam tikrą geometrinę figūrą atspindintys arba formuojantys judesių junginiai. Dinamiški, tikslūs ir nepriekaištingi. Na nebent galima dar tikėtis ryškių epizodų, kai perteikiamos emocijos. Arba galima tikėtis reginio, sustiprinančio išgyvenimų atspindžius, turinčius savo įžangą (užuomazgą) arba bent jau numanomą išgyvenimo kilmės šaltinį, kulminaciją, pabaigą (kitaip tariant, emocijos pradžią ir pabaigą). Tačiau žadėtų judesių junginių dominavimo pirmame veiksme (spektaklio anotacijoje teigiama, kad „choreografija šiame veiksme yra tvirta ir griežta, tarsi daugiabriaunis galingas organizmas, kuris užvaldo visą erdvę“), kuriame perteikiami išgyvenimai arba šokėjų judesiais formuojamos figūros, puikios scenografijos fone (Johanas Kolkjaeris) nebuvo. Judesius gožė blizgi juoda spalva, jos dominavimas scenoje. Tokią spalvą – o jos scenoje buvo iš tiesų daug – nurungti judesių junginiais arba bent jau suvaldyti išties ir labai talentingam choreografui – tikras iššūkis. Tačiau, net jei choreografas T. Rushtonas atsisakytų scenografijos, jai tarnaujančių, puikiai suvaldytų ir neišsišokstančių šviesų (Jacobas Bjerregaardas) ir scenoje liktų tik choreografija, vis tiek judesių darinius negalėčiau įvardinti tvirtais, griežtais bei tiksliais. Gal todėl jie nedominuoja ir pirmame veiksme. Juk jei choreografas yra išsikėlęs tikslą – judesiais siekiama suformuoti formą arba vieną ar kitą figūrą, tai vietomis forma/figūra nebuvo iki galo aiški, vietomis ji buvo pernelyg ilgai formuojama. O vietomis pasimatė skubra ir judesių perkrova. Jei geometrinė figūra jos suformavimas, apibrėžimas, perteikimas dinamiškais šokio judesiais, o ne statika, pasirinkta kaip tikslas, kodėl tuomet vietomis taip ilgai, o vietomis itin skubiai einama link tikslo? Muzikos išpildymu to pagrįsti nesigauna. Kita vertus, pravartu neužmiršti, kad tai pirmieji „Juodojo deimanto“ rodymai scenoje. Be to, nors ir ne visada, tačiau dažnai šokio spektakliuose būna choreografinių kitimų. Šokėjams reikalingas laikas, kad šie galėtų susigyventi su judesiais, jų išpildymu. Reikalingas laikas, kad šokėjai galėtų susikoncentruoti ties scenoje atliekamais judesiais. Be abejo, labai smalsu išvysti šį spektaklį jau rodomą kelintą kartą vien tik tam, kad sužinotume, ar pavyko pažaboti pirmame veiksme blizgią juodą spalvą ar ne. Juk antras spektaklio veiksmas nuo pat pradžių patraukia dėmesį puikiai suvaldyta choreografija; tiek pradžia, tiek pabaiga labai organiškos ir paveikios. Be abejo, balta spalva, nors ir blizgi, yra dėkingesnė – ji nėra tiek agresyvi kaip juoda spalva, nėra dominantė.
Taip pat jau skaitant programėlę, pristatančią spektaklį, aiškėja, kad pavadinimas „Juodasis deimantas“ nebuvo pasirinktas atsitiktinai. O žiūrint kūrinį mintis, kad šis spektaklis yra ne vien apie juodajį deimantą kaip mineralą, turintį ypatingos ekonominės vertės objekto raišką, t.y. ne vien apie prabangą ir blizgų gyvenimo būdą, tik stiprėjo. Nors būtent tokį spektaklį, įkvėptą prabangių juvelyrikos parduotuvių ir brangakmeniais besipuošiančių moterų Niujorke, Paryžiuje, Sankt Peterburge, prisimenu regint „Juodojo deimanto“ pavadinimą. Kalbu apie 1967 m. Niujorko Baleto teatrui George‘o Balanchine‘o sukurtą abstraktų baletą „Brangakmeniai“. Šokio abstraktumu ir mineralų kategorijos išraiška pavadinimuose – tik tiek šie du šokio kūriniai ir tepanašūs.
T. Rushtono spektaklį galima interpretuoti kaip archaiškos simbolikos perteikimo siekį šiandienos didmiesčio žmogui. Tai man pasufleravo lietuvis etnologas, mitologas ir religijotyrininkas Dainius Razauskas savo įžvalgomis studijoje „Deimantas. Simbolika ir atitinkamos neįprastos etimologinės žodžio sąsajos“. D. Razauskas, lietuviškajame kontekste išsamiai išnagrinėjęs žodį „deimantas“, iškėlė hipotezę, kad „žodis „deimantas“ – archaizmas, žymėjęs tam tikrą mitinį objektą, su juo susijusią abstrakčią sąvoką ir tik paskui, į baltų kraštus patekus deimato mineralui šį žodį imta taikyti apibūdinant mineralą“. Tačiau pirmiausia verta kalbėt apie tai, kad deimantai visame pasaulyje nuo senų senovės simbolizuoja tam tikrą psichinę būseną – skaidrų protą, nušvitusią sąmonę. Religiniame kontekste – Dieviškąją sąmonę. Daugelio tautų tradicijų simbolikoje deimantas arba brangakmeniai žymi dvasines tiesas. Tai aukštesnio žinojimo simboliai. Žinojimas suprantamas ne išsimokslinimo, beasmenės erudicijos, o asmeninio patyrimo, asmenybės augimo prasme. Kai kur žinojimas apibrėžiamas kaip pasąmonėje glūdintis intuityvus žinojimas. Pasakose šios sampratos perteikiamos ir tuo, kad žinojimas sunkiai pasiekiamas, pvz.: deimantai gali būti paslėpti ir saugomi slibinų. Sunkumai siekiant žinojimo panašūs į juodos spalvos šlifavimą, o šokio abstrakcijos simbolizuoja sunkumų įveikimą – taip būtų galima interpretuoti spektaklio „Juodasis deimantas“ pirmo veiksmo scenas. O apsinuoginusią šokėją, einančią link žiūrovų antro veiksmo pabaigoje – pasiektą skaidrų protą, nušvitusią (religiškai žvelgiant – Dieviškąją) sąmonę.
Deimanto simbolika yra įrodinėjama šio žodžio kilme: žodžio kilmė vedama iš lotynų diamantum, o šis iš graikų adamas „nenugalimas“, „neįveikiamas“, dar ir „kiečiausias daiktas“. Taip pat imamas domėn ir graikiškasis žodis diaphanes – „skaidrus“, „permatomas“. Žodžio Diaphanes įtaka sudarant žodį deimantas, atskleidžia tokias savybes kaip skaidrumas, spindesys, šviesumas. Beje, deimantų gavyba prasidėjo Indijoje (iki XVIII a. deimantai Europos šalims buvo išgaunami Indijoje), tik vėliau jau žinoma ir apie deimantų gavybą Brazilijoje. Todėl galima atsižvelgti ir į sanskrito dei-, reiškiantį „skaisčiai spindėti“, švytėti". Taip pat sanskrito duy-, vėlgi, reiškia „spindesys“ arba „dangus“. O dyu-mant – „blizgantis“, „spindintis“. Čia ir pravartu atsižgręžti į lietuvišką žodį „deimantas“, vedamą iš „deiviškas“, „dieviškas“, „diena“. „Diena“ žymi dangišką spindesį ar tiesiog spindintį dangų. Taigi šventumo ryšys su blizgesiu – neginčijamas. Blizgesio gausą, itin krentančią į akis pirmame veiksme T. Rushtono spektaklyje „Juodasis deimantas“, irgi galima interpretuoti kaip šventumo žymenį. O antrame veiksme jau suspindo balta spalva – diena. Pabaigoje, kaip jau minėta, užgimsta skaidrus protas, nušvita sąmonė (pasirodo apsinuoginusi moteris besiveriant scenos uždangai).
Beje, Tibete, ezoteriškoje budizmo atmainoje, Buda, kaip vidinis nubudusios, nušvitusios sąmonės principas, yra vadžros esybė, kitaip – deimantinė esybė. Tai reiškia – nebeįveikiamas, t.y. gebantis nepasiduoti jokiai baimei ar pagundai, jokiems gyvenimo gąsdinimams, nusivylimui, sutrikimui, išsiblaškymui. Budistas tantritas to ir siekia ir, kaip teigia D. Razauskas, „Dievas = žmogaus siela“, nušvitusi, nubudusi ir taip pasiekusi savo išsipildymą. Grafinis šios tapatybės realizavimo simbolis yra vadinamas mandala. Mandalose šalia gėlės žiedo struktūrų yra aptinkamos ir kristalografinės struktūros. O spektaklyje „Juodasis deimantas“ kristalografinių struktūrų išties gausu. Be to, deimantas – tai karbono kristalas, juoda anglis. Pirmas spektaklio veiksmas pažymėtas juoda spalva. Taip pat, simbolistai įžvelgia ir mandalos, kurios struktūros ypatybė yra keturdališkumas, deimanto, anglies (valentingumas yra keturi) struktūrinį sutapimą, taigi jiems skaičius keturi nėra nieko nereiškiantis sutapimas. Nors tai – jau gryna alchemija. Tačiau spektaklio scenografijoje vyrauja keturdališkumas. Beje, netgi analitinės psichologijos kūrėjas C. G. Jungas kalba apie „deimantinį kūną“, skaidrų ir nepažeidžiamą. Sąmonės būsenos simbolis, kai ši yra virš bet kokio emocinio susipainiojimo, nebepaveikiama ūmaus šoko. Ir tokiu būdu pasiekiamas nemirtingumas. Taigi, alchemijoje deimantas yra nemirtingumo simbolis. Jis taip pat simbolizuoja dievą žmoguje. O krikščioniškoje alcheminėje tradicijoje – Išganytoją Kristų. Tai Nubudimas, Išsivadavimas, bei jo personifikacijos – Buda, Kristus. Tai Absoliutas.
Tokioje savotiškai masoniškoje spektaklio simbolikos sklaidoje arba dėl tokios interpertacijos įžvelgiu šio kūrinio sėkmę, net jei ir choreografija nėra jau iš vien organiška arba ne visai atitinkanti pačio choreografo išsikeltus tikslus, pateiktus spektaklio anotacijoje. Tačiau dar kartą pasikartosiu – tai tik pirmieji spektaklio „Juodasis deimantas“ pasirodymai.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos