Itzikas Galilis: Lietuvos baleto šokėjai ištroškę šiuolaikinės estetikos
2015-04-08 Ingrida Gerbutavičiūtė
Balandžio 10–11 d. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pristato šokio triptichą – premjerą „Bolero+“. Tai Izraelio kilmės choreografo Itziko Galilio „Dalykai, kurių niekam nepasakojau“ (Things I Told Nobody), Martyno Rimeikio „Visur kur mes nebuvom“ ir Krzysztofo Pastoro „Bolero“. Įdomu tai, kad informacijos sklaidos sąstingis suponuoja įtarimą, jog pats teatras sunkiai supranta, kokią pasaulinio garso žvaigždę – Itziką Galilį – jiems pavyko „sužvejoti“. Prieš premjerą su I.Galiliu pasikalbėjome apie dalykus, kuriuos jis pasakoja visiems.
Ingrida Gerbutavičiūtė: Jūsų kūrybiniame kelyje – garsiausios baleto trupės: Anglijos nacionalinis baletas, Štutgarto nacionalinis baletas, Gulbenkiano baletas, Ispanijos nacionalinis baletas, Suomijos nacionalinis baletas, Velso nacionalinė šokio trupė, Beryno nacionalinis baletas, Skapeno baletas, NDT II, Augsburgo baletas, Vakarų Australijos baletas ir kt. Kas paskatino atvykti kurti Lietuvoje?
Itzikas Galilis: Lietuvos nacionalinės baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras – jį pažįstu daugiau nei dvidešimt penkerius metus. Su Krzysztofu susipažinau Olandijojos nacionalinėje baleto trupėje – čia jis dirbo reziduojančiu choreografu. Mūsų kontaktas šiek tiek susilpnėjo, kai Krzysztofas išvyko dirbti Lenkijos nacionalinėje baleto trupėje. Prieš metus jis mane pakvietė dirbti Lietuvoje. Su džiaugsmu priėmiau šį kvietimą. Susipažinęs su šokėjais labai maloniai nustebau, kaip puikiai techniškai yra parengti jūsų atlikėjai.
I.Gerbutavičiūtė: Mūsų trupė puikiai atlieka klasikinio šokio repertuarą, jūsų spektaklis sukurtas šiuolaikinio šokio stilistika. Kaip stipriąsias trupės puses panaudojate naujiems iššūkiams?
I.Galilis: Didžiausia trupės stiprybė – jų alkis naujiems dalykams, šiuolaikinei estetikai. Ir tai žavi. Tą galima pajusti vos įėjus į repeticijų salę. Šokėjai labai motyvuoti, aktyviai dalyvauja bendrame kūrybiniame darbe, todėl yra lengva dirbti – bandau pasotinti jų alkį. Jau minėjau ir Krzysztofui, kad mielai čia sugrįžčiau su nauju darbu.
I.Gerbutavičiūtė: O ko trupei trūksta?
I.Galilis: Įgūdžio galvoti kūnu, o ne tik juo šokti. Tai skirtingas metodas, kurio dažnai trūksta baleto šokėjams. Svarbu šokėjus ugdyti taip, kad jie taptų ne judesių atlikimo „mašina“, o intelektiniu kūnu.
Mano asistentė Elisabetha Gibiat su trupe dirbo penkias savaites, aš – vienuolika dienų. Tai ilgiausias laikotarpis, kurį kada nors praleidau dirbdamas būtent prie šio spektaklio. Dažniausiai dirba mano asistentai, aš atvykstu dviems trims dienoms prieš premjerą ir viskas. Visgi labai džiaugiuosiu, jog esu Lietuvoje ir turiu šią puikią galimybę ne tik kurti, bet ir geriau pažinti jūsų trupę.
I.Gerbutavičiūtė: „Dalykai, kurių niekam nepasakojau“ buvo pastatytas Monte Karlo baletui 2001 m. Ar nesunku grįžti prie darbo, kuris jau „išnešiotas“?
I.Galilis: Visuomet dekonstruoju ir kuriu savo darbus iš naujo. Spektaklio „Dalykai, kurių niekam nepasakojau“ šviesas sukūriau aš, vėliau jas modifikavo talentingas šviesų dizaineris Yaronas Abulafia, dabar jas vėl pakeičiau. Spektaklio kostiumus sukūrė garsi kostiumų dizainerė Natasja Lansen, o jūsų trupei kostiumų keitimus pritaikiau pats. Panašiai ir su choreografija. Reikia atrasti tam tikrus judesius, tinkančius vienam ar kitam šokėjui, o ne reikalauti iš jų to, kas jų kūnams yra svetima. Vadinamas trukdis, gali sukurti daug įdomesnių dalykų ir geresnių choreografinių sprendimų. Į šokėjus žiūriu ne kaip į visumą, o kaip į individualybes, todėl man svarbus tiesioginis ryšys su kiekvienu trupės šokėju.
Penktadienį įvyksianti premjera bus absoliuti – choreografijos, šviesų, kostiumų ir net muzikos prasme. Tai pirmas kartas, kuomet šiam darbui nuo pradžios iki galo groja orkestras. Ir pirmas kartas, kuomet spektaklio choreografiją pritaikiau šokiui ant pirštų.
I.Gerbutavičiūtė: Jūsų darbai pulsuoja fiziškumu, energija, „grynojo“ šokio estetika. Naratyvas čia sunkiai apčiuopiamas. Ko turėtų tikėtis žiūrovas, atėję žiūrėti jūsų spektaklio?
I.Galilis: Šiuolaikinis šokis ir apskritai šiuolaikinis menas – tai ne klasikinė drama – veiksmas vyksta čia ir dabar. Kartais tai energija, kurianti atmosferą, kartais – asmenybės saviraiška. Šis spektaklis visuomet susilaukdavo didžiulio pasisekimo, nesvarbu, kurioje šalyje stačiau. Nes jį malonu žiūrėti, spektaklis nekelia nemalonių klausimų, jis lyriškas, paslaptingas, truputį komiškas ir labai muzikalus.
I.Gerbutavičiūtė: Jūs dirbate ir su šiuolaikinio šokio, ir su klasikinio baleto trupėmis. Ar galėtumėte įvardinti naujas tendencijas šokyje?
I.Galilis: Labai ryškiai matau klasikinių baleto trupių šiuolaikiškėjimą. 60% nacionalinės Paryžiaus operos baleto trupės repertuaro sudaro klasikiniai spektakliai, 40% – šiuolaikiniai darbai. Tai milžiniškas poslinkis nuo to, koks, pvz., buvo trupės repertuaras prieš dvidešimt penkerius metus. Nacho Duato, vadovaujantis valstybinei Berlyno baleto trupei, manau, į repertuarą įtrauks dar daugiau šiuolaikinės choreografijos darbų. Kodėl? Todėl, kad klasikos apibrėžimas šokyje pamažu keičiasi. Daugybė trupių, šokdamos klasikinius baletus, stengiasi libretą pritaikyti šiandienai. Nesakau, kad reikia atsisakyti kultūrinio paveldo, sakau, kad reikia eiti koja kojon su šiandiena. Taigi ir žiūrovai turėtų pagalvoti apie naujoves ne tik technologijose, bet ir mene.
Jei žiūrėsime į Ameriką – ten baleto trupės vis dar labai klasikinės. Trupės negauna valstybinių subsidijų, o remiamos privačių rėmėjų tiesiog privalo paklusti tam tikram diktuojamam įvaizdžiui. Ir tai matosi.
I.Gerbutavičiūtė: O kaip yra Izraelyje?
I.Galilis: Izraelyje turime nacionalinę baleto trupę, tačiau klasikinės Izraelio šokio mokyklos nėra. Čia gausu privačių šokio mokyklų, šokio studijų, trupių, šokis yra nepaprastai populiarus.
I.Gerbutavičiūtė: Kas suformavo tam tikrą Izraelio šokio veidą, atpažįstamą iš švelnių duetų, takių judesių, plačių žingsnių ir atpalaiduotų riešų?
I.Galilis: Tam tikrus šiuolaikinio (anuomet modernaus) šokio pamatus padėjo pati Marta Graham, praeito amžiaus viduryje atvykusi statyti ir vesti šokio pamokų šokio trupei „Batsheva“. Visgi didžiausią įtaką, manau, padarė pati Izraelio kultūra: žmonių elgesys, išsilavinimas, technologiniai išradimai, šalies ekonomika, socialinė ir karinė (visi šalies piliečiai, netgi moterys, turi atlikti karinę tarnybą) sistema, vertybės ir patriotizmas. Manau, žydai dar stipriai jaučia pasąmoningą istorinį skausmą, kuris ir įtakoja kūno kalbą. Šokėjai labai mėgsta improvizuoti – panašiai kaip ir mes priimdami sprendimus improvizuojame kasdieniniame gyvenime. Kita vertus šokėjai laikosi griežtos disciplinos – tai karinės tarnybos ir savotiško heroizmo kulto pasekmė.
Šokis iš tiesų turi milžiniškas galimybes kalbėti apie dalykus, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais. Tai ir yra didžiausias šokio meno stebuklas.
I.Gerbutavičiūtė: Dėkoju už pokalbį.
Gadi Dagono ir Martyno Aleksos nuotraukos