Vidinių demonų atskleidimas ir žaidimas vaikystės idealais
2016-12-01 Justina Kiuršinaitė
Paskutinė šokio tyrinėjimo platformos „Bitės“ diena pasiūlė tris šokio spektaklius, kuriuose buvo kalbama apie žmonių santykius ir po jais slypinčius vidinius demonus, taip pat socialines problemas arba iš mūsų vaikystės kylančius vaizdinius.
Nuotraukų autorė - Laura Vansevičienė
Vakaras prasidėjo Gretos Grinevičiūtės ir Kristinos Steiblytės spektakliu „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“, nagrinėjusiu gan sudėtingas vidines žmogaus problemas – norą paprastuose pokalbiuose išgirsti atsakymus į rūpimus klausimus, kasdieniniuose buitiniuose veiksmuose atrasti gyvenimo prasmes bei siekti artimo ir dvasingo ryšio su mylimais žmonėmis. Greta šių siekių visados egzistuoja vienatvė, baimė nepateisinti aplinkinių lūkesčių arba išsižadėti dalies savęs, kad pritaptum prie kitų žmonių gyvenimo suvokimo ir jų schemų. Tai – universalūs žmogiški klausimai, kurie dažnai susiję su tėvų ir vaikų arba mylimųjų santykiais. Todėl spektaklio kūrėjos naudojo dulkių siurblį, buities simbolį, ir tėvo kaip draugo ir autoriteto įvaizdį, kad nagrinėtų komplikuotas santykių problemas.
Kūrinys savo apipavidalinimu galėjo pasirodyti per daug paprastas ir neįmantrus. Scenos viduryje buvo vario spalvos blizgučių krūvelė, o atlikėja, ploną chalatą pakeitusi juodu vyrišku paltu, scenoje siurbė dulkes. Vis dėlto, aptemus šviesoms ir apšvietus tik blizgučių krūvelę, G. Grinevičiūtė pradėjo juos blaškyti ir lėtai judėti pagal vis greitėjančią Vlado Dieninio muziką. Jos lėti judesiai, kūno pasidabinimas blizgesiu ir čaižumo įgaunantys muzikos ritmai kūrė efemerišką, hipnotizuojantį, netgi erotišką įspūdį. Nardydama po blizgesį atlikėja tapo gyva vario skulptūra, tokiu būdu tarsi ritualizavusi jai primestą moters vaidmenį. Kūrinio eigoje ji siurbėsi nuo savęs blizgučius, kurių dalį nusinešė su savimi į užkulisius, iš kurių sklido jos telefoninis pokalbis su tėvu.
Šis trumpas, tačiau sudėtingas ir įtaigus darbas mitologizavo moters vaidmenį buityje, santykiuose, visuomenėje, pavertė ją beveik metafiziniu objektu. Kūrėja konceptualiai parodė moters vidinius prieštaravimus ir kovą dėl balanso tarp aplinkinių lūkesčių pateisinimo ir savojo „aš“ išsaugojimo. Tai – jautrus, abejingų nepalikęs daugiasluoksnis kūrinys, savotiškas inspiracijų žodynas (darbe galime įžvelgti choreografės Airos Naginevičiūtės įtaką ir panašumų su Loretos Juodkaitės šokio spektakliu „Atmintis“). Nors darbas buvo trumpas, tačiau jis drąsiai konkuravo su geriausiais platformos spektakliais.
Kitas vakaro kūrinys buvo bendras suomių trupės „no.ones.dance“ ir platformos „Bitės“ projektas, choreografės ir idėjos autorės Heli Pippingsköld kūrinys „In invisible Garden“. Šiame darbe klausiama, kiek dar liko prasmės žodžiuose, jeigu mūsų veiksmai kelia visai kitas reikšmes? Būtent per veiksmus išlenda tikrieji mūsų demonai, kuriuos bandome paslėpti veidmainišku elgesiu ir įmantria apranga. Šios spektaklio prasmės yra aktualios šiandienos kontekste, nes prieštaravimų tarp veiksmų ir žodžių problematiką galime atrasti beveik kiekvienoje gyvenimo srityje. Prieštaravimas tarp mūsų išsakomų siekių ir paskui juos sekamų veiksmų dažnai kelia nerimą bei nepasitikėjimą aplinkiniu pasauliu.
Spektaklis „In invisible Garden“ parodė ne vien tai, kaip mūsų vidiniai demonai išlenda į paviršių per groteskiškas minas įgavusius veidus ar grupinę choreografiją, kuri tolygiai virsta deformuotų žmogystų maršu. Mums sakomi žodžiai gali sugniuždyti ir sugriauti mūsų žmogiškumą.
Vaizduojamos problemos galėjo lengvai nuklysti į konvencijų lauką, tačiau suomių logiškumas bei lietuvių išraiškingumas tapo puikiu choreografiniu mišiniu. Spektaklyje didžiulė šokėjų masė sugebėjo nepastebimai į paviršių iškelti choreografės idėjas, raiškingai jas atvaizduoti ir paskatinti žiūrovą pamatyti dviprasmybes jį patį supančioje aplinkoje. Kadangi šokėjai buvo paaugliai, spektaklis galėjo virsti „Savaite prieš patyčias“ reklama, nes kūrinyje buvo momentų, kai grupelės tampydavo vieną auką. Tačiau kūrėjų choreografiniai sprendimai išlaikė idėjų estetinį ir idėjinį rimtumą.
Paskutinis vakaro ir platformos kūrinys buvo ilgai lauktas, brandintas ir reklamuotas Mariaus Pinigio ir Mariaus Paplausko spektaklis „(g)round zero“, kuriam muziką kūrė Andrius Stakelė. Darbas gimė iš kūrėjų siekio atsinaujinti, bandyti šokį ir kūrybą atrasti iš naujo. Kūrėjus vienija ne vien tai, kad šokėjai yra šiuolaikinio arba gatvės šokio atlikėjai, bet panašūs inspiracijos šaltiniai kūrėjams kyla iš vaikystėje matytų veiksmo filmų, pop kultūros įvaizdžių ir ikonų. Menininkai, atsidūrę šiandieninės Lietuvos šokio scenos epicentre, bando save rekonstruoti, paspausti vidinį perkrovimo mygtuką ir atrasti sau naujų sceninių eksperimentų galimybes. Siekdami save atrasti iš naujo, atlikėjai ne atmetė šiuolaikinį/gatvės šokį, bet niveliavo abu žanrus, kad sukurtų naują judesio kokybę.
Spektaklyje „(g)round zero“ buvo galima įžvelgti žaismingos vyriškos konkurencijos ir primatiškumo elementų per dėvimų sunkių kailinių simboliką, užsiaugintas barzdas bei populiariosios kultūros elementų įtaką, atsiskleidusią įmantriose choreografinėse kombinacijose. Panaudodami savo vaikystės filmų ir idealų elementus choreografijoje bei muzikoje ir viską paversdami lengvu, metafizinėmis mintimis žiūrovo neapsunkinančiu kūriniu, trijulė sukūrė techniškai stiprų ir energija kunkuliuojantį šokio kūrinį.
Vis dėlto būtina užsiminti ir apie šio darbo svarbą platesniame kontekste. Pirmiausia reiktų pagirti šiuos kūrėjus už jų norą kurti lengvesnio pobūdžio šokio spektaklį. Kadangi šiandienos šiuolaikinio šokio scenoje esame pripratę dažniau matyti giliausius jausmus virpinančius kūrinius, tokie pavieniai ironiški darbai kaip „Contemporary?“ (choreografai Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė ir Mantas Stabačinskas) iš karto išsiskiria ir skatina į šokį pažvelgti kitomis akimis. Kadangi Lietuvių šokio scenai ir apsikritai menui būdingas per didelis rimtumas ir melancholija, tokie kūriniai gali atrodyti nerimti ir pernelyg lengvabūdiški. Vis dėlto, „(g)round zero“ yra ilgų paieškų ir eksperimentų rezultatas, kurio kiekvienas elementas yra reikšmingas, apsvarstytas ir puikiai atliktas. Galbūt kūrinys savyje neslepia gilių prasmių, bet kūrėjai, meistriškai žaisdami iš jų vaikystės kylančiais įvaizdžiais ir nebijodami peržengti šokio konvencijų, parodo, jog ir šiuolaikinis šokis gali būti pramoginis.
Kitas kūrinio aspektas yra problematika, apie kurią buvo užsiminta kūrėjų interviu metu ir kurių užuominas galima įžvelgti spektaklio teminiame pagrinde. Tai – sunkus jaunų kūrėjų, ypač šokėjų, kelias bandant įsitvirtinti šiandienos šokio lauke. Jauni atlikėjai, nesvarbu kokias mokyklas ar akademijas būtų baigę, turi nedaug galimybių susikurti stabilų profesinį pagrindą ir ilgalaikę karjerą. Daugeliui net sunku surasti erdves repeticijoms, o norint užsidirbti iš kūrybos reikia turėti ir gausų pažįstamų sąrašą, ir pirminį finansinį kapitalą. Dėl to daugelis menininkų dirba papildomus, dažnai su profesija nesusijusius darbus, kad išgyventų ir turėtų pajamų savo kūrybai finansuoti. Todėl šis spektaklis yra svarbus, nes savo entuziazmu ir energija, žaismingu tonu skatina jaunus menininkus nepasiduoti ir kovoti dėl savo kūrybinių tikslų. Galima teigti, jog kūrėjų siekis buvo sugrąžinti žiūrovą į įvaizdžių, impresijų ir nevaržomo kūrybiškumo pilną vaikystę, kurioje susipina vaiko vaizduotė ir iš aplinkos gaunami vaizdiniai ir istorijos. Kūrėjai siekė įnešti optimizmo į šią melancholiją dvelkiančią meno sritį.
Tad kalbėti apie spektaklį „(g)round zero“ yra kartu lengva ir sunku. Iš vienos pusės žiūrint, kūrėjai puikiai apjungia humorą, techninius gebėjimus, skirtingas šokio stilistikas ir beveik destruktyvią energiją bei entuziazmą. Tai vienas stipriausių darbų visų menininkų kūrybinėse biografijose ir puikus startas būsimiems kūrėjų eksperimentams. Visgi daugelis choreografinių kompozicijų primena kitą M. Pinigio spektaklį „ID: D&G“, kurį sukūrė su kolega M. Stabačinsku; naujajame spektaklyje abu atlikėjai kiek per ilgai užsismagina šokdami savo sukurtas kombinacijas. Tačiau energijos antplūdis ir techninis judesių atlikimo tobulumas garantuoti.
Apžvelgiant paskutinę šokio platformos „Bitės“ dieną galima pastebėti kai kurių kūrėjų norą imtis drąsesnių sceninių eksperimentų ir žaisti skirtingais inspiracijų šaltiniais. Kol vieni atlikėjai nagrinėja žmonių tarpusavio santykių problematiką, visuomenėje slypintį dviprasmiškumą ir už to slypinčius demonus, kiti panaudoja aplinkoje ir vaikystėje slypinčius elementus ir idealus, ne tik spektaklio kaip žaidimo pagrindui, bet ir tam, kad padėtų pamatus tolimesniems šokio eksperimentams.
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.