FESTIVALIO KONSPEKTAS: Ką kalba lietuviški kūnai
2014-06-05 Akvilė Eglinskaitė
Atslūgus intensyvia programa pasižyminčio festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘14“ reginių srauto sukeltoms emocijoms, prieš pasineriant į vasaros provokacijas, pasiryžtu tesėti duotą pažadą – bendru tekstu susumuoti festivalio programėlės paraštėse įrašytas pastabas, hieroglifus ar kitus ženklus bei aprašyti lietuvių choreografų prisistatymus. Šiemet festivalis išdidžiai pasidžiaugė kokybiška lietuvių kūrėjų gausa ir toji replika paakino atidžiau stebėti bendratautiškomis pavardėmis pažymėtus programos numerius. Jų būta tikrai daug ir įvairių, tačiau juos gretinti ar grupuoti tarpusavyje buvo sunkoka. Priimu sau mestą iššūkį, bet renkuosi impresyvų dienoraštinį surašymą, kadangi jaučiuosi nepajėgi viename straipsnyje išsamiai aptarti ar analizuoti keliolikos judesiu papasakotų istorijų ar estetinių kūno plastikos vaizdų, o pretenzingai vertinti keliomis įspūdžių nuotrupomis būtų nepadoriai nemandagu. O buvo taip...
PIRMOJI DIENA
Taiklus organizatorių pasirinkimas lietuvių kūrėjų programą festivalyje atidaryti nacionaliniu Metų scenos reiškiniu ir anšlaginiu Menų spaustuvės renginiu tapusiu spektakliu „Contemporary?“. Sąžiningai prisipažinsiu, į auksu nukryžiuotąjį „Contemporary?“, festivalyje debiutavusį anglų kalba (tekstą su judesiu derinantys šokėjai anokia naujiena ar išskirtinumas, o užsienio kalbos pasirinkimas – akivaizdi orientacija į globalesnį auditorijos lauką), drįsau nenueiti ir pasaugoti atminties kortelę dar neregėtiems svečių ir tautiečių pasirodymams. Pasirinkau šią taktinę strategiją, kadangi spektaklį teko stebėti kitomis aplinkybėmis – neoficialiosios premjeros variantą bei pirmąjį pasirodymą paskelbus nacionalinių scenos apdovanojimų nominacijas . Gretinant pastaruosius pasirodymus buvo džiugu stebėti išaugusį improvizacinį laisvumą ir pasitikėjimą, žaidžiant savojo sumanymo apmatuose. Pernai vėlyvą rudenį publikai pristatytas šokio spektaklis optimaliai išnaudojo suburtos kūrybinės komandos privalumus bei gebėjimus. Scenoje veikia profesionalūs, spalvingą patirtį sukaupę šokėjai-aktoriai Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė ir ne kartą nacionaliniu mastu įvertintas šokėjas ir choreografas Mantas Stabačinskas. Trijulės konceptualius bandymus chrestomatiškai ir simptomatiškai pavaizduoti asmenines kūrybines patirtis, o kartu ir bendrą Lietuvos šiuolaikinio šokio raidą bei aktualią situaciją ar net užkulisinį kūrybos procesą dramaturgiškai suvaldė Sigita Ivaškaitė. Esminis spektaklio patrauklumas – tai sveika ironija atmieštas savikritiškumas bei gana banaliais, bet publikos dėmesį nuperkančiais triukais ir juokeliais pripildytas spektaklis. Muzikinių hitų naudojimas garso takelyje, interakcija su žiūrovais, šiek tiek naiviai naudojamas nuogas kūnas, šaržuotai sukomponuoti monologai bei dialogai įtraukia publiką į bendrą siužetinę liniją bei šiuolaikinio šokio kompozicijas, pasižyminčias savotišku pirmtakų perfrazavimu ar replikavimu. Prisipažinsiu, jau po matytos generalinės repeticijos ryžausi rekomenduoti šį spektaklį visiems, kurie sakė nesuprantą šiuolaikinio šokio ir dažniausiai nuobodžiauja spektakliuose. Puikus instruktažas, kaip žiūrėti bei suprasti, kas vyksta lietuviškuose šokio paieškose ir bandymuose ir kokie šių procesų rezultatai.
„Contemporary“ (chor. Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.
„Contemporary“ (chor. Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.
Tą vakarą ir vėlesniuose lietuvaičių prisistatymuose paaiškėjo, jog lietuvių auditorija tikrai mėgsta ir yra pripratusi arba išsiilgusi pramoginio, vodevilinio (Varieté arba „Domino“) teatro žanro. Įvairių socialinių ar politinių situacijų gvildenimas medijose labiau priimtinas ne profesionalių žinių ar debatų formatu, bet komiškų personažų ir komentatorių sukurtais koliažais ir mozaikomis. Smagieji TV žurnalai „Kakadu“, „Dviračio šou“, „Žinių naujienos“ bei begalė internete sklandančių rubrikų ir laidų leidžia reziumuoti, kad tauta linkusi iškilusias problemas vertinti su sveiku humoru. Saviironija laikoma vertinga ir patrauklia asmens savybe. „Juoktis sveika,“ – teigia medikai, psichologai ir kiti sveiko gyvenimo būdo šalininkai. Tad jei aplink nėra nieko juokingo, visada galima pasijuokti iš savęs. Smagaus požiūrio į pasirinktą temą netrūko ir kitų lietuvių spektakliuose ar bent juos stebėjusios publikos vertinimuose. Nors atidžiau įsižiūrėjus ar įsiklausius į performatyviomis formomis nagrinėjamas temas juoko poreikis sumažėja.
Savirefleksija bei atviru ir konceptualiu asmeninio portreto eskizavimu pasižymintis Andriaus Katino „Darbas“ („Work“) visgi žadino ne tik publikos susidomėjimą, bet ir smagius krizenimus. Tai nustebino ir patį idėjos sumanytoją bei atlikėją. Galbūt daugeliui nesvetimas susidūrimas su dilema tarp tingėjimo ir ekonominį efektyvumą garantuojančio, socialine vertybe deklaruojamo darbštumo leido spektaklyje į šiuos aspektus pažvelgti iš šalies ir pasijuokti iš savęs. A. Katinas pasirinko atvirą ir gana asmenišką kalbėjimą, tačiau kartu nepažeidė ketvirtosios teatrinės sienos tarp publikos ir atlikėjo. Tokiu būdu, darbo kaip pareigos ar kaip reiškinio akistata su tingėjimu bei asmeninė patirtis, atsidūrus tarp šių dviejų būsenų, pakilo iki filosofinio ir socialiai (ar net politiškai) angažuoto kontempliavimo.
Besirenkant žiūrovams menininkas mobiliuoju ryšiu bendravo su Suomijoje gyvenančia šeima ir bandant nuspėti paskutines suomiškai ištartas frazes atsisveikino teigdamas, jog turi pradėti „DARBĄ“. Pirmiausia monotonišku rankos judesiu suko darbo įrankiais prekiaujančios parduotuvės firminį maišelį. Vėliau šlovino tinginystę deklaratyviu Mladeno Stilinovičiaus tekstu. Šis buvusios Jugoslavijos teritorijoje gimęs ir gyvenantis konceptualistas garsėja savo manifestuojančiomis frazėmis ir pasisakymais, kuriuose atsispindi buvusio sovietinio bloko ir Vakarų kultūros susidūrimas ir dvi skirtingas ekonomines santvarkas išgyvenusios kartos persiorientavimas į vakarietišką pasaulį. Kaip antai – „Menininkas, kuris nekalba angliškai nėra menininkas“. Choreografiniame darbe naudoto teksto „The Praise of Laziness“ teiginiai tokie: „Vakaruose menas negali egzistuoti. Menininkas Vakaruose nėra tinginys. Rytų (Europos) menininkai yra tinginiai, nors jie jau nebėra Rytų bloko menininkai, jie vis tiek tingi. <..> O Vakarų menininkai nėra tinginiai, jie greičiau yra ne menininkai o prodiuseriai (arba gamintojai).“ Tikiu, kad po šiuo tekstu pasirašytų ir dabartinis mūsų šalies kultūros ministras, teigiantis, kad negalima menininkų remti ar išlaikyti. Jie turi „užsidirbti“ savo menu. Remti ir ugdyti reikia publiką, kuri perka meną. „Reikia kuo daugiau pinigų investuoti į vaiką ir edukaciją, o ne į menininką, kuris sako „aš esu menininkas, mokėkite man iš biudžeto [...]“. Ne. Reikia, kad menininkas užsidirbtų, kad jam mokėtų visuomenė“, – įsitikinęs ministras.
A. Katinas bando ne tik kontempliuoti ir kompromituoti save kaip menininką „dirbdamas“ bei scenoje atlikdamas įvairiausius prisitaikymus ir procesus. Suklijuodamas ir pasiruošdamas dekoracija virstančius kartono ritinius, konstruodamas kartoninio namelio, savotiško origami ar milžiniškos sraigės judesius erdvėje, įjunginėdamas ir išjunginėdamas naktinius kambarių šviestuvėlius atlikėjas scenoje kasdienius daiktus paverčia paveikiais reginiais. Svarbu netingėti ir DARBAS pavyks. Bet kaip su menininko pozicija? Nes kaip teigia cituojamasis M. Stilinovičius „Nėra meno be tingėjimo“, o pasak Karlo Markso „darbas yra mirtinas“.
ANTROJI DIENA (perpildyta nacionalinės programos dozė)
Šeštadienis festivalio programoje buvo itin darbingas, ypač žiūrovui, bandžiusiam įveikti visas organizatorių pasiūlytas programos atrakcijas. Šią dieną festivalio programoje išimtinai dominavo lietuviškos pavardės. Jau nuo pietų prasidėjusiuose renginiuose ypač pasistengė darbštieji „čiurlioniukai“. Net įvykdė atranką iš visų improvizavimo ir komponavimo atsiskaitymo darbų ir surengė (kiekybiškai) produktyvią programą.
Vėlesni šios dienos spektakliai sulaukė daugiausia dėmesio spaudoje ir nemažiau komentarų apie vis dar sugebantį šokiruoti, provokuoti ir kitaip išjudinti publikos dėmesį nuogą kūną. Nepridengtas rūbais kūnas sušmėžavo net trijuose lietuvių darbuose. Daugiausia pastabų ar replikų bei gynybos įvairiuose interneto kanaluose ir socialiniuose tinkluose sulaukė Ispanijoje gyvenančių ir kuriančių Ugnės Dievaitytės ir jos kolegės Polianos Limos anatominė fiziologinė žmogaus kūno galimybių studija „Kūnai“. Nors šie estetiškai pristatyti, šviesomis subtiliai pridengti moteriški kūnai labiau kėlė estetinį pasigerėjimo vaizdą negu provokavo vulgariu erotiškumu.
Panašiai galėčiau apibūdinti ir naujausią Loretos Juodkaitės darbą „Atmintis“. Nuostabus, vizualiai pagaulus sceninis paveikslas ir centrinė, jau atpažįstamais suktukais judanti figūra, kėlė įvairiausias subjektyvias asociacijas, tačiau neužtikrino anotacijų tekstuose afišuojamo idėjinio ar tematinio pagrindo. Po šių pasirodymų intensyvios programos sraute liko įtaigus estetinis įspūdis – nieko daugiau. Preciziškai apgalvoti ir atliekami judesiai bei pavydėtina kūno plastika leidžia šias choreografes-šokėjas vertinti kaip profesionalias grynojo šokio atstoves. Tačiau savo kūriniais jos nepažadino efektyvesnio išgyvenimo, pajautimo ar refleksijų auditorijoje (net ir išsirengdamos).
Andrius Mulokas pasirinkęs provokatyvų formatą sukėlė atgarsį tarp performansą „Criseless“ stebėjusių ir/arba jame dalyvavusių žiūrovų atgarsį – „O kur čia šokis?“. Nelengva ir neįprasta buvo perprasti Suomijoje ir Olandijoje choreografiją studijavusio ir su žymiais pasaulio menininkais bendradarbiavusio, socialiniuose tinkluose specifinį įvaizdį kuriančio A. Muloko (Bizar Bazar) siūlomas žaidimo taisykles. Tačiau publika nors ir šiek tiek nedrąsiai menininko iššūkį sceninę erdvę paversti bendro diskomforto zona priėmė su jau minėtu humoro troškuliu ir įsijungė į interaktyvų bei nenuspėjamą scenarijų. Klausėsi vaizdo projekcijose skambančių balso įrašų per ausines, kurias teko atsegti nuo „performerio“ lytį dengiančio „nekaltybės diržo“ ir tokiu būdu patiems tapti siužeto autoriais bei nuspręsti ar šiame pasirodyme reikalinga nuogybė ar ne. Žiūrovai neryžtingai reagavo ir atsakinėjo į transvestitą vaizduojančio atlikėjo klausimus bei replikas. Sutiko „sušokti“ asistento partiją užrištomis akimis po sceną besiblaškančiam personažui. Svarbiausiu šiame performanse tapo paties autoriaus deklaruojama kūrybinė kryptis – socialinių temų bei įvaizdžių angažuota bei skirtingų meno sričių pasufleruota įvairovė. „Aš mėgstu įvairovę savyje ir aplinkoje“, – ne kartą nuskambėjo menininko komentaras. O tikslui pasiekti pateisinamos visos priemonės.
Gausiosios šeštadienio programos pabaigoje išryškėjo dar vienas specifine humoro doze nuspalvintas darbas „Mis pasaulis 2014 Lietuva“. Autoironiškai ir veikiau performatyviai nei choreografiškai tautinio identiteto klausimais bei nacionalinėmis vertybėmis ir aktualijomis žongliravo Vilma Pitrinaitė. Besiruošdama įsivaizduojamam pasauliniam merginų grožio konkursui ir publikos konsultacijų (neva) prašanti atlikėja pervertė stereotipinių tautinių kompleksų ir savybių klodus. idėjos autorės ir pagrindinės atlikėjos tekstuose bei parodijose drąsiai nuskambėjo (kartkartėmis įterpiant necenzūrinių epitetų bei gestų ar net savotiškų protestų – susikišant ES narių vėliavas į užpakalį) tautiniai šokiai, kultūros politika ir nacionalistiniai mažos tautos kompleksai. Dar vienas įrodymas, kad esame Drasiaus ir drąsiųjų šalis, nebijanti pasijuokti iš savo silpnybių. Bet kažkodėl po pasirodymo lieka nei šioks nei toks įspūdis, kylantis stebėjus nelabai pavykusį saviveiklininkų kolektyvo numerį humoro šventėje „Juokis 2014“. Ar tikrai tik taip kaip keistuoliai boratai galime prisistatyti globaliame kapitalistiniame Vakarų pasaulyje?
TREČIOJI DIENA
Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas, padedami debiutuojančios dramaturgės Monikos Jašinskaitės ir tarp Belgijos ir Prancūzijos dirbančios režisierės V. Pitrinaitės, pasirinko analizuoti šių laikų herojaus portretą arba herojiškumo reikšmę šių dienų kontekste. Spektaklio „ID: nr-688e“ atspirties tema tapo pernai minėta jubiliejinė data, primenanti nacionaline legenda virtusį ir tragiškai pasibaigusį žymiųjų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą. Dar viena individo tapatybės paieška tautos istorijos ir šiandieninių vertybių perkainavimo epizoduose sušokta labai patraukliai ir išnaudojant visas įmanomas publikos angažavimo priemones. Legendinė Tinos Turner daina „We don't Need Another Hero“ į spektaklį įvedė pakilia gaida. Pirmoje pasirodymo dalyje du šokėjai nesistengė įkūnyti mitologizuotų didvyrių, bet labiau siekė juos atkurti kaip savus, suprantamus, kasdieniškus žmones. Ant juodos scenos dangos išrašytos pilotų dienoraščių citatos, biografinių faktų detalės leido priartinti šiuos nacionaline vertybe tapusius asmenis prie žmogiškesnio, žemiškesnio įvaizdžio – jie taip pat ėjo į pasimatymus, valgė, gėrė, linksminosi. Oro paštu atskridę vokai su skirtingomis žinutėmis, kurios buvo įteiktos kiekvienam žiūrovui įeinant į salę, pateikė dar platesnį archyvų, dokumentų bei interpretacijų srautą ir leido atlaidžiau vertinti didvyrių atminimo įprasminimą. (Mane pasiekė mokinio Mariaus pasiaiškinimas direktoriui, kodėl šis nupiešė Lietuvos lakūnus žaidžiančius kortomis ir geriančius Bokardi Cooney Island.) D&G trumpinys spektaklio aprašymuose cituojamas dviprasmiškai – tai šiandien visiems atpažįstamas žymiųjų Italijos dizainerių firminis ženklas, bet taip pat Dariaus ir Girėno inicialai. D&G buvo gyvi, realūs savo laikmečio veikėjai , kaip ir šiandienos ikonomis laikomi vyrai aukštakulnėmis platformomis ar moterys su barzdomis.
KETVIRTOJI DIENA
Festivalyje parodytas dar vienas nacionaliniu scenos apdovanojimu paženklintas urbanistinio šokio teatro „Low Air“ kūrybinio bendradarbiavimo projektas „Kelionė namo“. Spektaklis subūręs „superinę“ ir daugiabriaunę kūrybinę komandą, tematiškai bei stilistiškai kryptingai (neaišku kiek sąmoningai) orientuotas į jaunąją auditoriją. Kartos, kuri tebesprendžia savo namų paieškas, atsisveikinimo su gimtąja erdve ir tėvų formuotu pasaulėvaizdžiu išgyvenimus bei jautriai tebereaguoja į amžinus kartų nesusikabėjimo etapus. Drauge užgriebtos ir socialinės bei politinės aktualijos – emigracijos skaudulys, alkoholizmas. Visa tai suplakta skirtingų sričių atstovų mikseriu: klasikinė teatro vaidyba (Larisa Kalpokaitė, Jonas Braškys), gyva plokštelių ir būgnų perkusijos muzika (Justas Butrimavičius, Rasa Vaštakaitė), gatvės šokio deriniai (Airida Gudaitė, Laurynas Žalakevičius), kuriuos apjungti ir suvaldyti imėsi jaunieji, bet sparčiai populiarėjantys ir vilčių teikiantys dramaturgas Mindaugas Nastaravičius bei režisierius Vidas Bareikis. O kuomet scenografė Lauryna Liepaitė dar viską sutalpino ankštoje scenografinėje erdvėje, pasidarė truputį ankšta, nepatogu, nepraktiška ir neskoninga, kaip ir gyvenimas sovietinio blokinio daugiabučio lizdelyje.
PENKTOJI DIENA
Choreografės Aušros Krasauskaitės naujausią spektaklį „Akvariumai“ Vilniaus savivaldybės Idėjų kambaryje pristatė klaipėdiečių šokio teatras „PADI DAPI Fish“. Socialiai aktualios ir artimos kasdienybės rutinos temos bei tiesioginis „ėjimas į publiką“ iš teatro erdvių į viešąsias – tokie pagrindiniai šio pasirodymo idėjos generatoriai. Tačiau klasikinio šokio pagrindus ir patirtis sukaupusiems šokėjams dar per sunku atsipalaiduoti ir paslankiai derintis prie patiems neįprastų erdvių, nesureaguota į pačių pasiūlytą tiesioginę interakciją su publika – kvietimą „į darbo pokalbį“. Todėl biuruose įkalinti baleto šokėjai, bandantys atlikti mechaniškus judesius labiau priminė „Mega“ prekybos centro ryklį ar parduotuvių vitrinose eksponuojamus manekenus nei kasdieniškus biuro tarnautojus. Nežinia, kam iš publikos kiltų noras „įsidarbinti“ tokiame prestižiniame ofise ir kiek ilgai norėtųsi stebėti tarsi be vandens likusio akvariumo žuvis judančius šokėjus bei negailestingai niokojamą biuro inventorių.
P.S. rudens sezono belaukiant
Vyčio Jankausko „Aritmijos“, kolegų aptartos kaip batų fetišizmo ir bandymo sušokti egzistencinius socialinius derinius, deja, liko nebeįveiktos. Taip pat nepadoru teksto apimtis auginti bandant išvardyti visus spektaklius, kuriuose šoko lietuvių šokėjai, nors produkcija buvo kuriama su užsienio šalių choreografais ar partneriais. Šį šokio desertą teks pasilikti rudens sezonui. Tikėtina, kad užderės gausus, įvairialypis ir kokybiškas naujojo sezono derlius.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos