Choreografas Hyginas Delimatas: Menininkai yra sutverti iš labai dužios materijos
2015-01-27 Edita Grudzinskaitė
Pokalbis su Kauno šokios teatro „Aura“ premjerinio spektaklio „Balta balto“ choreografu Hyginu Delimatu.
– Kur link pastaruoju metu krypsta jūsų kūrybinis žvilgsnis ?
Hyginas Delimatas: Jau keletą metų seku modernizmo idėjas. Esu sukūręs spektaklį apie gyvenimą tarybiniuose daugiabučiuose. Buvo įdomu perkelti emocinę patirtį į šokio kalbą. Iš šio darbo kilo kita idėja, daugiau globali, apie modernistinę architektūrą. Vėliau ekspresionistų kūriniais paremtas darbas, dabar kita modernizmo kryptis – kubizmas. Tai tarsi grandininė reakcija: vienas dalykas kyla iš kito.
– Premjerinis spektaklis „Balta balto“ - susidomėjimo kubizmu išdava? Ar spektaklyje susikoncentruosite ties forma?
H.D.: Taip, skiriu labai daug dėmesio formoms. Noriu, kad jos būtų labai tikslios. Šis spektaklis yra vizualiųjų menų vertimas į šokio kalbą. Tačiau taip pat yra daug universalių charakteristikų, kurios būdingos šiai meno krypčiai. Jos revoliucingos, labai radikalios, paremtos romantinėmis idėjomis. Noriu kalbėti apie tai, ko mums šiandien labai trūksta. Idėjų tarsi ir yra, bet būti menininku – išradėju, atsidavusiu vien tik kūrybai, lyg ir nebeįmanoma. Tu turi būti ir menininku, ir vadybininku, ir viešųjų ryšių specialistu vienu metu.
Avangardo personažai dingo. Jie paprasčiausiai nebegali daugiau egzistuoti. Kubizmo ir modernizmo eroje jie dar egzistavo. Kurdamas spektaklį siekiau padaryti kuo tikslesnį vertimą, kuris perteiktų kubizmo judėjimo dvasią. Viliuosi, kad premjeriniame spektaklyje žiūrovai tai pajus: per labai tiesioginius atspindžius, taip pat, pristatant labai universalias vertybes. Nenoriu atidengti savo interpretacijos iki galo, nes tai žiūrovo vaidmuo.
– Ar esate pasiruošęs priimti kritiką?
H.D.: Kritikai dažnai užduoda tokius skaudžius klausimus, o paskui lyg niekur nieko sako: „Aš tik uždaviau klausimą, kodėl jūs taip supykote?“. Menininkai sutverti iš labai dužios materijos. Kai atiduodi tiek daug energijos, sukurti kažką iš nieko, kritika labai žeidžia. Kuomet dar vyksta procesas - pats blogiausias laikas ko nors klausti kūrėjo ar jį kritikuoti. Tuo metu būnu labai jautrus ir emocionalus. Žinoma, jei aš žvelgčiau iš savo darbą iš šalies, viskas atrodytų kitaip.
– Kauno šokio teatrui suformavus tarptautinę trupę, pasigirdo kritikos replikų, kad lietuvių trupėje vos keli... Koks jūsų požiūris į ne nacionaliniu pagrindu suformuotą trupę?
H.D.: Mano patirtis labai įvairi, tačiau daugiausiai teko dirbti tarptautiniuose projektuose ir trupėse.
Lenkijoje vis dar dominuoja nacionaliniu pagrindu sudarytos trupės. Tokią situaciją apsprendžia ekonominės priežastys, nes jei nori pakviesti kažką iš užsienio, turi užtikrini pragyvenimo sąlygas. Maža to, lenkų visuomenė dar nėra pakankamai atvira kitataučių integracijai.
Šokis - išskirtinai internacionalus menas savo prigimtimi. Aš manau tai ne tik normalu, bet ir didžiulis privalumas Lietuvos publikai. „Aura“ gali teikti aukščiausios prabos kūrybinį produktą. Kiekvienas atvykęs kūrėjas įneša daug naujumo. Jie turi radikaliai skirtingus profesinius pagrindus, patirtis, mentalitetą. Visa tai labai praturtina teatrą.
– Kokie šiandienos kūrėjo iššūkiai?
H.D.: Šiandienos didžioji problema yra tai, kad didžiuliai informacijos srautai yra prieinami vienu metu. Tu turi nuolat persijunginėti nuo vienos informacijos prie kitos. Mes prabėgame paviršiumi, į nieką nepanerdami pakankamai giliai. Esame „Facebook'o“ karta. Mes turime per akimirką įvertinti tai, ką pamatėme ir eiti prie kitų dalykų.
Galbūt dėl to, kai kurios formos meno tampa labiau suprantamos ir priimtinos, kitos mažiau. Šis mechanizmas gimdo negerą tendenciją: mes pagauname formas, kurios kalba aiškiau ar garsiau, bet nebūtinai kokybiškiau. Galbūt... Aš esu apmąstymų procese.
– Kokią matote nūdienos menininko misiją?
H.D.: Galvoju, kad menas turi duoti žmogui pojūčius, kurių jis negali gauti niekur kitur. Yra jausmų išgyvenimų spektras, nusakomas žodžiais. Bet yra tokių potyrių, kuriuos nusakyti žodžiais – sunku arba neįmanoma. Taigi, yra dvi tendencijos. Menas suteikia galimybę išplėsti ar atnaujinti šių pojūčių spektrą. Kūryba leidžia pažvelgti į tą savo pusę, kurią tu pamiršai turįs arba net nežinojai turintis.
– Pasitaiko komentarų, kad šiuolaikinį šokis yra menas menui. Ką manote?
H.D.: Jei menas geras, nekyla klausimas, ar tai menas – menui, ar menas – žmogui. Ir nesvarbu ar tai šokis, ar dailė, ar teatras. Tikras menas pasiekia žiūrovą. Pažįstu daug žmonių, kurie patiria frustracijas, nes nesupranta šiuolaikinio šokio. Aš manau, jie tiesiog nematė gerų pastatymų.
– Spektaklis „Balta balto“ retransliuos perversmo dvasią. O kodėl tiesiog nesukėlus revoliucijos šiandien?
H.D.: Kažkas yra pasakęs, kad revoliucija įvyks per „Facebook'o“ grupę. Nežinau, neturiu galvoje tokių stiprių idėjų, kad galėčiau įsivaizduoti save kokios nors revoliucijos dalimi. Gyvenimas pernelyg patogus, kad jas keltume.
– O mene? Kas toliau?
H.D.: Kas bus toliau, sunku pasakyti Jei turėčiau tokią idėja, jau bučiau garsus. Norėčiau ją turėti.
Nuotraukos autorius Paweł Wyszomirski.
Kauno diena