Pretenzija į iliuziją
2014-05-28 Božena Gudalevič
Nuolatinį festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘14“ žiūrovą vien tik kvietimu neįprastai apsėsti Menų spaustuvės Juodosios salės sceną, kurios ribos pažymėtos perregimomis plastikinėmis plokštėmis, vėliau spektaklio metu tampančiomis pagrindine scenografijos dalimi, gal ir nelabai nustebinsi. Ir visgi šiame festivalyje spektaklių, kurie vyktų neįprastoje teatro scenoje, kai žiūrovas nepatiria jokių netikėtumų dėl vietos, kurioje sėdi, ir jam netenka žvelgti į atlikėjus nepažįstamoje ir tuo ne itin patogioje erdvėje, buvo ženkliai mažiau. Pora tokių spektaklių, artimesnių performansams ir instaliacijoms, parodyti Menų spaustuvės II studijoje, vienas – Vilniaus miesto savivaldybės Idėjų kambaryje ir vienas Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Pastarąją tiesiog transformavo į tokią erdvę, kurioje žiūrovai spektaklio rodymo vietą apsėdo kvadratu, o jo viduryje ir vyko š.m. gegužės 14 d. vakarą choreografo Dmitrijaus Gaitjukevičiaus 50 minučių šokio spektaklis „Viduje“.
Ir kas gi vyko žiūrovų kvadrato viduje? Vyko paskutinio pokalbio su širdimi iki jai sustojant perteikimas šokio ir vizualiojo meno simbioze. Latvį choreografą sudomino žmogaus elgsena, kai jis žino, kad paskutinį kartą kalba, šoka, bučiuojasi. Kitaip – žmogaus elgsena, išgyvenimai prieš mirtį. Šmėkštėli galvoje girdėta, sarkazmo šypsnio sulaukianti frazė – „prieš mirtį prieš akis „perbėga“ visas gyvenimas“. Greičiau sutikčiau su nuostata, kad tokią akimirką prisimenama visa, kas svarbiausia, brangiausia. Būtent pastarosios minties principu tarsi ir grindžiamas spektaklis. Jame nekalbama nei apie mirties išgąstį, nei apie pyktį dėl to, kad teks numirti, nei apie savotišką mirštančiojo pamišimą. Nors aliuziją į pasipriešinimą siunčia šiuolaikiniam šokiui adaptuoti hiphopo judesiai. Gal būt dėl to, kad jais sukuriamas netikėtumo efektas. Visgi žiūrint spektaklį neapleidžia mintis, kad choreografas kūrinį kūrė vedinas taurumo. Tiksliau norėdamas žiūrovui perteikti visą paskutiniųjų akimirkų išgyvenimų taurumą. Bendra spektaklio atsmosfera – susitaikymo su tuo, kad tai, kas vyksta, vyksta paskutinį kartą ir šios akimirkos nebebus galima sugrąžinti, belieka ja mėgautis – tikrai paveiki. Net mizanscena, kurioje kaunamasi kapueiros kovos meno stiliumi visgi neturi savyje nė menkiausios agresijos. O juk pykti ir kovoti dėl vilties pakeisti likimą tokią minutę labai žmogiška ir netgi atleistina. Tai tiesiog savotiška odė mirčiai. Odė dabar išgyvenamam momentui, kurio niekada nebesugrąžinsi ir nebepatirsi.
Taip pat choreografo žinutę, pristatančią spektaklio mintį, galima perskaityti ir kitaip: „pokalbis su širdimi“ – tai vis dar įsiklausymas į jausmus, į savo pojūčius, vadovavimasis jutimais, empatija santykiuose su kitais, o ne vien tik protu, šalta logika, išskaičiavimais. Tokiu būdu interpretuodami spektaklio pristatymą, matome jausmingąją žmogaus pusę. Žmogų tokį, kuris buvo iki jam tampant žmogumi, kuris gyvenimą grindžia tik nauda, kurio pasirinkimai gyvenime išimtinai racionaliai argumentuoti. O spektakliu savotiškai raginama neatsisakyti ir neišsižadėti savų jausmų. Jausmų, kurie dovanoja ir artumo su kitu žmogumi potyrį, ir tiesiog gerėjimąsi akimirka, kai nulyto stiklo paviršiuje rašomas tą minutę pats reikšmingiausias žodis ar ženklai. Kitaip tariant choreografas suteikia būčiai pilnatvę. Ir žiūrovams Vilniuje jis suteikia galimybę pažinti spektaklį, kuris prieš metus, 2013 m., sulaukė pripažinimo ir buvo apdovanotas kasmetiniuose Latvijos teatro apdovanojimose „Artistų naktis“ (latvių k. „Spelmanu nakts“) už šiuolaikinio šokio choreografiją.
Spektaklyje choreografija ir šviesos (šviesos – Liene Slišane, šviesų dailininkas –D.Gaitjukevičius) – tai dvi lygiavertės partnerės. Gal vietomis ir perdėm konkuruojančios tarpusavyje. O tai sukelia sumaištį, kyla klausimai – į ką dabar reikėtų kreipti demėsį, kas čia svarbiausia? Tokie klausimai blaško demėsį ir yra spektaklio nenaudai. Tačiau vietomis šviesų ir choreografijos rungtyniavimas gan vykusiai subalansuotas. Pvz., spektaklio pradžioje akinant šviesų blykstėmis žiūrovų dėmesys nukreipiamas nuo dienos rūpesčių, minčių, kurios juos lydi įžengiant į salę. Tokį efektą iš ties pavyksta išgauti tik dėl drastiško sprendimo šviesų žaismu. Ir toliau dėmesį labiausiai sutelkia apšvietimas, jo dėka išryškėję šokančiųjų kūnai šiuose epizoduose yra gan statiški, labiau primenantys statulas (kūno sąstingio mizanscenos). Apšvietimas žiūrovui kitapus plastikinių plokščių-langų ryškina aprasojusias vitrinas, šokėjų nupieštus, užrašytus žodžius. O rašantysis lieka antrame plane. Žiūrovas pirmame plane regi rašomus žodžius, nulyto ar aprasojusio paviršiaus braukymą ir būtent tai kuria ilgesio atmosferą. O atlikėjo su negyvu objektu kontaktas išlieka antrame plane. Kartais visas dėmesis tenka puikiai atliekamiems šokėjų judesiams, puikiai įvaldytam kontaktiniam šokiui, galima grožėtis atlikėjų muzikalumu. Taigi vienoje spektaklio pusėje yra šviesos, kitoje – choreografija, išpildanti muziką (Yannas Tiersenas, Gustavo Santollo, Andrey‘us Dergatchevas), tačiau šios dvi pagrindinės sudetinės dalys, kaip jau minėta, viso spektaklio metu nėra deramai subalansuotos.
Įprastai kadruotė naudojama kaip pagalbinė priemonė kuriant spektaklį ir būtina pagalbinė priemonė kinematografijoje, ji taip pat dažna kuriant reklamas. Tai išankstinė vizualizacija, kuria siekiama parodyti pasakojimą režisieriui, jo komandai. Siekiama parodyti, kaip scenarijus atrodys veiksmo formoje (savotišku atitikmeniu kadruotei galime įvardinti pristatymus daromus naudojant kompiuterinę programą Microsoft Powerpoint, skaidrėmis demonstruojant pagrindinius pranešėjo teiginius). Spektaklio „Viduje“ reginys palieka įspūdį, jog spektaklio režisūra yra grįsta panašios kadruotės principu. Būtent tai ir suteikia kūriniui originalumo.
D. Gaitjukevičiaus spektaklis „Viduje“ iš tiesų sudomina savo konstrukcija, gerai paruoštais šokėjų kūnais, plastika, choreografijos žaismu – intensyvesnių judesių gausa ir susilaikymu, sustojimu, sąstingiu, vėl intensyvių judesių gausos banga ir susilaikymu, sustojimu. Tačiau vietomis choreografija perkrauta. Kalbu apie dalis, kai intensyviai šokama, o judesių junginiai grįsti ir kovos menų, ir hiphopo, ir šiuolaikinio šokio judesiais. Juk šokėjai yra prietemoje, jie atskirti nuo žiūrovo plastikine vitrina-langu, todėl žiūrovui sekti kiekvieno judesį netgi tampa šiokia tokia kančia. O ir perdėm daug judesių bendrai spektaklio atmosferai kažkiek prieštarauja.
Šį latvio šokio kūrinį galima būtų apibūdinti kaip lyrišką, su pretenzija sukurti scenoje iliuziją. Kūrinį, skirtą žiūrovui, siekiančiam pabėgti nuo kasdienybės ir užsimiršti. Ir tai pavyktų, kaip ir spektaklio iliuzijos sukūrimas, jei ne tam tikras spektaklio pagrindinių sudedamųjų dalių disbalansas.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos