Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Altorių šešėly“. Organizatorių nuotr.
Konservantai kitoje altoriaus pusėje
2014-03-25 Marija Baranauskaitė
Kovo 20 d. Klaipėdos muzikinio teatro scenoje pasirodė kontrastingai savo temų sunkiasvoriškumu ir žaisminga, bet tviskančia šokio kalba persipynusi premjera – dviejų dalių šokio spektaklis pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ (choreografas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas - Aurelijus Liškauskas, libreto autorė - Birutė Mar, režisierius - Ramūnas Kaubrys). Sveikintina kūrėjų komandos drąsa ryžtis inscenizuoti šį psichologinių ir egzistencinių temų persisunkusį romaną.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Altorių šešėly“. Organizatorių nuotr.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Altorių šešėly“. Organizatorių nuotr.
Savo drąsą išbandyti, ragaujant butaforinį Kristaus kūną, galėjo ir kiekvienas žiūrovas, gavęs renginio brošiūrą, prie kurios buvo pridėta valgoma atvirutė, panaši į Kalėdų paplotėlį su užrašu:
„Mano Dievas, kurį aš tikiu, nėra reikalingas jokių priesaikų ir neuždeda jokių pančių, dėl kurių reikėtų beprasmiškai kankintis ir žudyti savo gyvenimą. Jis tereikalauja, kad aš dorai gyvenčiau.“ (V. Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“)
Įdomus paradoksas, jog vos perskaitęs šias eilutes pajunti tam tikrus pančius it kokį klausimų maišą, užvirtusį ant pečių: Ką aš dabar turiu daryti? Susimąstyti apie savo gyvenimą? Savo nuodėmes? Ko iš manęs reikalauja mano Dievas? Kokį Dievą aš tikiu? Kodėl aš dabar turiu apie tai mąstyti?
Ir visi tie klausimai, regis, yra sėkminga žiūrovo vidinio pasaulio sukrutinimo pradžia, bet netikėtai akis užkliūva už atvirutės sudėties, atspausdintos kitoje paplotėlio pusėje:
„Bulvių krakmolas, vanduo, augaliniai riebalai, saldiklis, sukralozė, vanilė, dažikliai: E102, E122 ir E124, E133, E151. Dažikliai E102, E122 ir E124 gali neigiamai paveikti vaikų aktyvumą ir dėmesį. Saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Tinka vartoti iki: 31-07-2015.“
Vienoje pusėje - taip garsiai rėkiantis užrašas apie dvasinio pasaulio doros svarbą, kitoje – labai buitiškas tiesioginis sudedamųjų paplotėlio medžiagų išvardinimas ir nuoroda į kenksmingą jo poveikį. Toks kontrastas tarp siekiamybės ir realybės sukėlė nemenką nerimą, kuris, žvelgiant į paties spektaklio sudėtį, ėmė tik dar labiau stiprėti.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Altorių šešėly“. Organizatorių nuotr.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Altorių šešėly“. Organizatorių nuotr.
Šis romanas prieš tai buvo perkeltas į sceną vos poroje Lietuvos teatrų, o to priežastis yra paties V. Mykolaičio-Putino – vieno žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojų – išsakyta valia neinscenizuoti jo romano. Galime tik nujausti, kad rašytojas bandė išvengti klaidingų interpretacijų, o gal tiesiog vertino dalykų grynumą, išlaikant jų pirminę prasmę. Kokios buvo tikrosios priežastys, dabar būtų sunku išsiaiškinti, tačiau kodėl spektaklio kūrėjai nepaisė autoriaus noro, atsakymas buvo paskelbtas dar prieš premjerą skelbtame interviu „Liudo Vasario istoriją papasakos šokėjai“ dienraščiui „Lietuvos rytas“. Spektaklio choreografas A. Liškauskas tiesiog nusprendė – „O kodėl ne?“. Pasirinkęs tęsti savo kūryboje pamėgtą lietuvišką temą jis prisiminė vieną iš nedaugelio savo dar mokykloje perskaitytų knygų ir plačių V. Mykolaičio-Putino romano temų klodus priėmė kaip labai įdomų dalyką, kupiną greitų pokyčių, staigumo, mistiškumo, gyvenimo kaip kine, kurio, pasak choreografo, labai norisi šių dienų žmonėms. „Spektaklyje bus visko – ir šokių su puantais, ir stilizuotų liaudies šokių, daug improvizacijos. Vienu metu scenoje šoks net devyni kunigai. [...] Bus ir kraujo, ir nuogo kūno – na, gal ne visai nuogo. Skambės ir eilėraščių...“ – pasakojo A. Liškauskas. Berods, tikra posakio „Genialumas - paprastume“ antitezė. O šalia to „genialumo“ gali net ir patį Mc‘Donalds‘ą užuosti, tokį greitą, gardų, turintį ir bulvyčių, ir šokolado, ir E102, ir E124, ir taip pat mistiškai labai populiarų. Akivaizdus kiekybės ir kokybės konfliktas. Romano autorius - vienoje lazdos pusėje, spektaklio kūrėjai – kitoje. O žiūrovas lieka žvairas bandydamas apimti abi puses vienu metu.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Altorių šešėly“. Organizatorių nuotr.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Altorių šešėly“. Organizatorių nuotr.
Pasirodymas išoriškai buvo tikrai margas. Šokėjai žiūrovų akis lepino gražiais ir techniškais kūnais bei judesių junginiais, kurie apėmė tikrai nemažai šokio žanrų – klasikinio ir neoklasikinio baleto, fokstroto, liaudies šokių motyvų, šiuolaikinio šokio. Nuolat besikeičianti įvairiaspalvė muzika nuo Antano Šabaniausko iki 33-jų metų anglų kompozitoriaus Grego Haineso žiūrovo ausiai davė pailsėti vos vieną akimirką, tuomet pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ėmė deklamuoti savo eiles. Kostiumus ir scenografiją spektakliui kūrusi dailininkė Iveta Ciparytė taipogi neapsiribojo minimalizmu. Kostiumai nuolat keitėsi - nuo autentiškų religinių sutanų, vyskupo aprangos, pokario meto plazdenančių suknelių iki labai šiuolaikinio šokio scenoje pamėgtų juodų arba baltų apatinių ir apnuoginto kūno. Kad žiūrovams tikrai nebūtų sunku suprasti, apie kokią nuotaiką ir atmosferą konkrečiai kalbama, į sceną vis buvo nuleidžiamos medžiaginės skraistės: baltos juostos – žiema, raudona juosta – kančia ir kt. Scenoje netrūko ir daiktų: religinės taurės, didžiulė švytuoklinė smilkalinė, medinės rogės, juodi mediniai laipteliai, atlikę maldos suolų funkciją. Tikras grožis mėgstantiems ir vis dar tikintiems tokiu iliustratyvumu ir eklektika scenoje. Kad tokio žanro mylėtojų mūsų šalyje netrūksta, gausiais plojimais ir šūksniais spektaklio pabaigoje patvirtino perpildyta žiūrovų salė. Visada smagu stebėti, kai kirvis atitinka kotą. Belieka tikėtis, kad kotas žino, esąs kotu, nes tolimesnės jo pastangos klaidžioti po gyvenimiškų dvilypumo labirintų peripetijas gali labai klaidingai vesti į bet kokią įmanomą šviesą ir tiesą.
Suabejoti tiek spektaklio žiūrovų, tiek kūrėjų sąmoningumu XXI a. pasaulio šokio kultūros kontekste paskatino dar vienas choreografo paatviravimas jau prieš tai minėtame interviu: „Visuomet stengėmės nekartoti to, kas jau padaryta. O šįkart nieko panašaus nestatyta, nėra šablonų, negali internete pažiūrėti, kaip kas nors jau statė šį veikalą. Nieko nenuplagijuosi ir žiūrovams nebus su kuo lyginti.“ Toks choreografo pareiškimas skamba kaip viena didžiausių daugelio kūrėjų svajonė, tačiau šiuo konkrečiu atveju – labai utopinė. Šis simuliakras, rodos, gerai paklydo šešėlių ir altorių pasaulyje. Nepaisant to, jog choreografinė stilistika ir daugelis technininių, scenografinių sprendimų priminė daugelį kitų prieš tai statytų šios trupės spektaklių, neišvengiamai kilo asociacijos ir palyginimai su kitais Lietuvos bei užsienio šokio spektakliais. Panašių choreografinių kompozicijų ir temų apstu lietuvių kūrėjų Anželikos Cholinos, Airos Naginevičiūtės, Agnijos Šeiko, Dovilės Petkūnaitės darbuose. „Myliu, bet negaliu“ duetų, sudarytų iš piruetų, šuolių, aukštų ir plačių žingsnių, galima pamatyti beveik kiekviename Lietuvos nacionalinio operos ir baleto repertuaro spektaklyje, o žvelgiant platesniame pasaulio šokio kontekste tą pačią jaudinančią kūno išraišką, ieškant gyvenimo prasmių, naudojo šimtai pasaulio choreografų. Ir gal nieko čia blogo būti tokiu atviru, tokiu visiems žanrams tolerantišku ir tiek lengvų asociacijų sukeliančiu kūriniu, tačiau kam slėpti, kad tai neoriginalu ir visiškai nenauja? O tiesiog nežiūrėta ir nesidomėta? Nuoširdumu būtų galima pavergti ne tik vidutinės klasės žiūrovų daugumą, ne itin nutuokiančią apie juos gaubiantį kultūrinį vakuumą, bet ir sulaukti pagarbos iš kiek daugiau mačiusių scenos mylėtojų.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Altorių šešėly“. Organizatorių nuotr.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Altorių šešėly“. Organizatorių nuotr.
Tiesa, šiuolaikinė choreografija, sudaryta iš sukinių, kritimų, pašokimų, ridenimųsi yra stebuklinga savo universalumu. Fiziškai lyg ir daug pokyčio neįžvelgsi, tačiau pakeitus pavadinimą, padirbėjus su scenografinėmis detalėmis, žiūrovui atveriama galimybė įžvelgti bet kurių gyvenimo klausimų temas. Reikia tik kiek lakesnės fantazijos ir tame pačiame „Altorių šešėly“ gali pamatyti „Romeo ir Džiuljetą“, „Faustą“, „Eglę žalčių karalienę“ – bet kokį kūrinį, gvildenantį meilės, tikėjimo, pasirinkimo, gyvenimo prasmės ir absurdiškumo temas. Gerai, jei ta laki fantazija aktyviai veikia, ir jūs, mieli žiūrovai, savarankiškai ragaujat ir kramtot, kas pateikta scenoje, bet juk taip lengva užsimiršti ir atsipalaidavus priimti viską už gryną pinigą, kurį, beje, jūs ir mokėjote. Pavojinga kaip ir ta valgoma atvirutė, kuri neva šaukia apie Dievą, o jos paragavus jauti tik kenksmingų konservantų poveikį, silpninantį tavo dėmesį ir aktyvumą. Ir dar labai gerai, jeigu jauti, nes dažniausiai šalutinis poveikis pasireiškia tik po labai ilgo laiko, o tuomet būsi jau pamiršęs, ką ten tokį skanavai, minkštai ir patogiai įsitaisęs kėdėje, o tavas matymo ir apmąstymų laukas taip ir liks dar ilgam užkonservuotas.
Ir turbūt neveltui net ir spektaklio brošiūroje prie V. Mykolaičio-Putino fotografijos atspausdinti jo paties žodžiai, paimti iš naujesniosios poezijos antologijos „Vainikai“ (1921m): „Taigi, nenorėdamas nieko klaidinti nei nuobodinti, nieko nė nerašau. Geriau štai Jums mano kūrinių pluoštelis. Jeigu Jums įdomu, tarkite apie mane iš mano eilių. Aš manau, kad taip pat suklysite. Tačiau už savo spėjimus Jūs patys ir atsakote.“ Pasmerkti suklysti. Bet iš klaidų visada galime labai gerai pasimokyti. Iššūkis – tą klaidą suvokti ir už ją atsakyti.
Šokio spektaklis „Altorių šešėly"