Šiuolaikinio cirko derlius
2015-09-16 Ingrida Gerbutavičiūtė
Šiuolaikinių scenos menų žiūrovas pirmą-antrą rugsėjo savaitgalį nieko neplanuoja. Savaitgalis, o kartais, kaip tai nutiko šiemet, net papildomi trijų darbo dienų vakarai būna užimti šiuolaikinio cirko renginiais. Šiais metais festivalis „Naujojo cirko savaitgalis‘15“ šventė dešimties metų gimtadienį ir meno vadovo pasikeitimą. Juo tapo ilgus metus Kauno šokio teatro „Aura“ ir to paties pavadinimo tarptautinio šokio festivalio vadybininke dirbusi Gintarė Masteikaitė, pakeitusi šį scenos menų festivalį iniciavusį ir sėkmingai Lietuvos žiūrovą su cirko menu supažindinusį Audronį Imbrasą. „Naujojo cirko savaitgalis“ šiais metais tapo naujojo cirko savaite, o meninė programa praturtėjo edukaciniais cirko dramaturgijos, akrobatikos, šokio, žongliravimo, balansavimo bei cirko kritikos seminarais.
Vos pradėjus kalbėti apie šiuolaikinį cirką, žiūrovui/klausytojui/skaitytojui nebesinori dar ir dar kartą aiškinti, kad šiuolaikinis – tai ne tradicinis cirkas, tačiau neretai tenka, todėl bent apytikriai susivokti šio žanro apibrėžime galima. Taigi, pamirškite dresuotus gyvūnus ir klounadas, pamirškite vienas kitą vejančius pavienius triukus, pamirškite ir tai, jog cirkas skirtas tik vaikams; o pamiršę visa tai galvokite apie šiuolaikinį siužetinį arba abstraktų teatro ar šokio spektaklį, papildytą akrobatikos, žongliravimo, vertikalaus šokio, trapecijos, lanko ir kt. elementais, pasakojantį jautrias asmenines istorijas ar narpliojantį painias visuomenines problemas. Daugiau kaip tris dešimtemčius gyvuojantis naujasis (pr.: cirque nouveau) arba dabar vadinamas šiuolaikinis cirkas (pr.: cirque contemporain) gausiai paplitęs Kanadoje, JAV, Australijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Suomijoje ir kt., Lietuvoje jis dar ne itin pažįstamas, tačiau sparčiai populiarėjantis. Tai rodė ir pilnai išparduoti viso festivalio renginiai. Bravo organizatoriams – Menų spaustuvei – ir ištikimiems bei naujai cirką atradusiems žiūrovams!
Penkias dienas trukęs festivalis pristatė cirko menininkus ne tik iš mūsų žemyno – Prancūzijos, Danijos, Suomijos ar Estijos, – bet ir iš naujojo cirko lopšiu vadinamos Kanados bei mažai apie cirko meną žinomos Palestinos. Nudžiugino ir tai, jog šalia skirtingų pasirodymų buvo pristatytas ir ispanų režisieriaus Horacio Alcalá dokumentinis filmas „Skrodžiant dangų“ apie cirko artistų kasdienybę: pasirodymų užkulisius, alinančias treniruotes, discipliną, įveiktas traumas, draugystę, pasitikėjimą ir cirko meno galią keisti ne tik save, bet ir aplinkinius. Aštuoni cirko kūrėjai ir atlikėjai pasakojo asmenines istorijas, apipintas realiais ir vaizduotę žadinančiais reginiais. Kai kurie kėlė smalsumo jausmą, kai kurie – nerimą, dar kiti – išgąstį, susižavėjimą ar jaudulį. Ir nors filmas kiek prailgo, jis buvo išties puikus šiuolaikinio cirko žanro reprezentantas.
Geriausiais šiuolaikinį cirką reprezentuojančiais spektakliais šiųmetiniame festivalyje įvardinčiau prancūzų trupės Company Sacekripa mono spektaklį „Pastebėjimai“ ir Palestinos cirko spektaklį „B-Orders“. Pastarasis, kaip tai dviprasmiškai nusako spektaklio pavadinimas, kalba apie asmenines ir tradicijų nubrėžtas ribas ir apie asmenybę paklusti verčiančius įsakymus. Du atlikėjai – Ashtar Muallem ir Fadi Zmorrod – spektaklio pradžioje balansuoja ant medinių kaladėlių, fone – visuomenės nuostatų ir auklėjimo frazės: „Suglausk kojas“, „Ar tau negėda?“, „Išsitiesk!“, „Ar tu matei savo paukus? Atrodai kaip baidyklė!“, „Pažiūrėk man į akis!“, „Nevaikščiok kaip balerina!“, „Nežaisk kalnuose!“, „Tu nori mums užtraukti gėdą?“, „Manai esąs geresnis už kitus?“, „Galvok apie savo ateitį!”, „Kvailys!“... Apmėtyti tokiomis frazėmis atlikėjai ant kaladėlių neišsilaiko, o žiūrovui pateiktos konteksto užuominos verčia mąstyti apie mūsų pačių auklėjimą, tradicijų ir/ar religijos įtaką bei ieškoti panašumų ir skirtumų su Palestinos visuomenėje vyraujančiais draudimais bei elgesio normomis. Atlikėjai sumaniai panaudoja kaladėles, vienur virstančias išorine (okupacijos) arba vidine (tradicijų, auklėjimo) siena, kitur kaladėlės virsta akmenimis, kuriuos Palestinos jaunimas svaido į Izraelio karius. Scenos viduryje esantis stulpas tampa patikros punktu, o šilkinės medžiagos pluoštai simbolizuoja vidinę suvaržytos, nestabilios ir išblaškytos asmenybės raudą. Spektaklis sužavėjo drąsiai išsakyta mintimi, nuoseklia dramine scenų eiga, turtinga judesio ir akrobatikos sinteze ir pačiu faktu, jog šis pirmasis palestiniečių sukurtas profesionalaus šiuolaikinio cirko spektaklis nebijo liesti socialinių temų bei kritikuoti savo tautybėje ir religijoje įsišaknijusių tabu.
Prancūzas Etienne‘as Marceau spektaklyje „Pastebėjimai“ taip pat atrodė tarsi suvaržytas, tačiau visai kitaip – savu noru. Tingus, flegmatiškas, juodabarzdis prancūzas, sėdintis and nedidukės kėdės prie mažučio stalo žiūrovus kvietė stebėti arbatos gėrimo ceremoniją, kuri pedantiško apskaičiavimo dėka tapo objektų teatru/cirku. Atlikėjas cukraus gabalėlį į arbatą švystelėjo odelių žnyplėmis, ideliai apskaičiavęs atstumą nuo puodelio iki žnyplių, pieną išmelžė iš tūtelėse patalpintų šiaudelių į miniatiūrinį kibirėlį, degtuką su tūtele uždegė stipriai pūsteldamas per vamzdelį, tariamos cigaretės dūmus pūtė nuo perskrudintos duonos riekės ir žiūrovus ne kartą kvietė šen bei ten jam padėti. Žiūrovai leipo juokais, nes pedantiškus absurdo ritualus įprasmino rimtas E. Marceau žvilgsnis ir tikėjimas, jog šie smulkmeniški veiksmai visgi yra labai svarbūs. Spektaklis, žiūrovus gausiai apdalijęs juoko dozėmis, turėjo ir kitą rimtą mintį: užsisukę savuose ritualuose dažnai nepastebime paprasčiausių sprendimų arba atvirkščiai – norimą rezultatą galime pasiekti ne tiesia, bet dažnai ilgesne, tačiau tiksliai apskaičiuota trajektorija, įtraukiančia visiškai su tikslu nesusijusius objektyvius ir subjektyvius žaidėjus.
Objektų teatrą atvežė ir kanadietis Patrickas Léonardas, atstovaujantis garsiąją šiuolaikinio cirko trupę 7 Fingers. Spektaklyje „Čiuožyka“ žaidimas su objektais buvo ne pedantiškas ir smulkus, bet hiperbolizuotas ir šiek tiek nevėkšliškas, keliantis juoką atlikėjui paprasčiausiai būnant scenoje. Vienišas herojus čia stengiasi kaip įmanydamas patraukti žiūrovų dėmesį tam, kad galėtų pajusti bent nedidelę dalelę kito empatijos ar meilės, o nepavykus ramina save ir publiką, jog nieko tokio, jog galima pasistengti ir pabandyti iš naujo. Patrickas (toks ir herojaus vardas) čia žongliruoja muzika ir didžiulėmis kolonėlėmis, daro magiškus triukus su kanadietiško dolerio moneta, balansuoja ant šampano butelių ir taip pat įtraukia žiūrovus jam asistuoti. Nors spektaklyje daug netikėtų ir užburiančių momentų, visgi čiuožinėjimas nuo vieno triuko prie kito kiek prailgsta, o koją pakiša neretai perspausta atlikėjo mimika ar ilgesni frazių pakartojimai. Nepaisant to, publika ūžia, o organizatoriai gali didžiuotis, jog pasaulinio garso žvaigždė – trupė 7 Fingers – jau pasirodė ir Lietuvoje.
Panašios meilės paieškomis užsiėmė estė Grete Gross, Menų spaustuvės kieme parodžiusi trumpą šmaikštų solo pasirodymą. Pasidabinusi vestuvine suknele G. Gross ieškojo jaunikio, tačiau dviejų iš publikos pasirinktų kandidatų arčiau neprisileido, drąsiai darė akrobatikos triukus ant medžiaginių lynų ir jaunatviškai flirtavo su publika. Būtų smagu pamatyti ilgesnę ir išplėtotą šios miniatiūros versiją.
Suomė Salla Hakanpää (WHS ir Zero Gravity Company) taip pat parodė labai moterišką solo spektaklį ant lyno apie nesvarumo būseną ir poetišką skrydžio bei judesio susiliejimą. Spektaklyje „Paviršius“ lynas tapo atlikėjos partneriu, kurį dar ir reikėjo prisijaukinti, o prisijaukinus – nepaleisti, kol galiausiai jis nebepaleido jos. Paprasta istorija bei atlikėjos mėgavimasis žaviu, naujai atrastu judesiu prailgo, tačiau poetiškumo bendram vaizdui suteikė vanduo, tyliai atplaukęs ir po atlikėjos kojomis, ir su trenksmu pasipylęs iš viršaus.
Tą patį vakarą pasirodęs kitas suomių kūrėjas Ville‘as Walo buvo teatrališkesnis, mažiau akrobatiškas, labiau makabriškas. Solo spektaklyje „Mortimer“ atlikėjas žongliravo objektais ir vaizdo projekcijomis, kūrė niūrių spalvų istoriją tarsi situacijų ar atmosferų kratinį. Įdomiai atrodė judesinės skeleto scenos, o užburiančios pasakos fabulą tarsi norėta kurti vaizdo projekcijose matomais įvairaus dydžio paukščiais. Tačiau įspūdį keliantys režisūriniai sprendimai buvo palikti likimo valiai, stigo aiškesnės dramaturginės linijos, taigi ir spektaklis liko tarsi be stuburo.
Bestuburis pasirodė ir danų trupės TinCan Company spektaklis „Stovyklavimo džiaugsmas“. Visai šeimai skirtas spektaklis įsikūrė Menų spaustuvės kieme su gyvenamuoju vagonėliu, palapine, pripučiamu baseinu, nuosava (dirbtine) žole, šezlongais, vasarvietės keptuvu ir kita stovyklavimo atributika. Atlikėjai Gry‘us Lambertsenas ir Rune‘as Andersenas publiką linksmino įvairių cirko disciplinų – žongliravimo, akrobatikos, balansavimo and lyno, magų triukų – mišiniu, tačiau komiškumą bandyta išgauti itin primityviais juokeliais, o tariamas groteskas čia virto neskania absurdo komedija.
Nepalyginamai šviesesnis, linksmas ir poetiškas buvo kitas visai šeimai skirtas ir taip pat Menų spaustuvės kieme įsikūręs spektaklis „Sala O“, kurį Lietuvos publikai padovanojo prancūzų trupė Cie Barolosolo. Du klounai – Mathieu Levavasseuras ir Williamas Valetas – žiūrovams buvo parengę koncertą neįprastoje aplinkoje – vandenyje. Bėda ta, kad vienas atlikėjas niekaip nenorėjo sušlapti ir didžiąją spektaklio dalį bandė išbalansuoti ant stulpo, kėdės, lagamino, ant kolegos nugaros, kol galiausiai pliumptelėjo į vandenį su nemažu trenksmu ir, žinoma, visa tai su subtiliai apgalvota juoko doze. Įdomiai buvo supintos triukų, muzikavimo ir dainavimo scenos, sukūrusios smagią atmosferą vaikams ir lyrišką atmosferą jų tėveliams. Spektaklis įkūnijo nuotaikingą festivalio pradžią, ir čia pat uždavė toną šiuolaikiniam, spalvingam, įvairias dicsiplinas jungiančiam cirkui.
Taigi norisi palinkėti, kad šiuolaikinis cirkas ir jį reprezentuojantis festivalis Lietuvoje antrąjį dešimtmetį pradėtų tvirtai, kad rastų seną gerą ir naują žiūrovą, kad nebijotų rizikuoti, skatinti ir edukuoti ir keltų meninę pažinimo aistrą. Sėkmės!
Menų spaustuvės nuotraukos