Aura. 9 darbo pokalbiai
2014-10-31 Agnė Biliūnaitė
Tarptautiniame šokio festivalyje „Aura“ kaip visada prisistato ne tik kviestinės trupės ir kūrėjai, bet ir pati „Aura“ – Kauno šokio teatras. Festivaliui – beveik ketvirtis amžiaus, trupei-teatrui – visa pusė amžiaus. Solidūs ir skambūs skaičiai. Įpareigojantys. Visų pirma – pasidalinti turtinga patirtimi, giliu žvilgsniu į pasaulį, prasmingomis įžvalgomis ir išlaikytais gestais. Bent jau to tikėtumeisi iš penkiasdešimtmetės moters. Taip pat – aliuzijų į nuveiktus darbus, išpuoselėtus gėlynus ir užaugintus vaikus. Nežinau kaip dėl didžiosios dalies paminėtų punktų, bet būtent paskutinysis šiemet akivaizdžiai išsipildė. Municipalinis šokio teatras, vadovaujamas legendinės choreografės Birutės Letukaitės, pagaliau pristatė iš esmės atsinaujinusią trupę. Ką ten atsinaujinusią – iš esmės atgimusią jaunuose šviežiuose energinguose kūnuose. Spektakliu „Gyvenimo aprašymai“ spalio 9d. debiutavo devynių vaikinų ir merginų internacionalas, iš veidų ir vardų bylojantis ir vietinį, ir pietietišką, ir rytietišką temperamentą: Danielis Medeirosas, Ema Nedobežkina, Paulius Prievelis, Gintarė Ščavinskaitė, Anna Karen Gonzalez, Alfredo Flores Ayon, Israelis Ismaelis Infante Salazaras ir Kyrie Oda.
Spektaklio pavadinimas suokalbiškai apeliavo į publikos – tam tikra (nors iš tiesų pačia tiesiogiškiausia) prasme šokėjų darbdavių – geranoriškumą ir solidarumą. Siūlė atidžiau įsižiūrėti į kiekvieno naujojo „darbuotojo“ atsineštą potencialą, bendrą grupės organiškumą ir sklindančią energiją; išskaityti dar snaudžiančias kūno galimybes ir bundančias vaizduotės galias. Tačiau tai nebuvo įprastas „darbo pokalbis“, nes publika negalėjo klausinėti šokėjų, o šokėjai negalėjo laisvai atsakinėti. Tarp šių dviejų pusių įsiterpė choreografas Paulas Hessas, kuris tarsi stiklas savaip laužė, temdė ir išryškino besiformuojančius naujai suburtos trupės bruožus. Tiesa, programėlėje prie choreografo pavardės prirašyta „bendradarbiaujant su šokėjais“ ir tai nė kiek nestebina – plati bendraautorystė šiandien madoje. Visgi tokiu atveju dažnai lieka iki galo neaiškios atsakomybės ribos. Turiu omenyje atsakomybę už galutinį spektaklio vaizdą, prasminį lauką ir raiškos techniką.
Spektaklyje „Gyvenimo aprašymai“ kalbama apie pirmuosius, esminius ir paskutinius kartus, žmones, nutikimus, iš kurių susiveria gyvenimo grandinė. Pirmieji žingsniai, pirmasis draugas, pirmoji meilė, pirmieji namai, didžioji meilė, gražiausias saulėlydis, geidžiamiausia mašina, beviltiškiausias darbas, baisiausios skyrybos, ilgiausia vienatvė, šalčiausia žiema, žiauriausia diagnozė, liūdniausias vakaras, paskutinis atodūsis. Maždaug toks naratyvas lakoniškai iliustruotų ne tik eilinio mūsų laiptinės kaimyno sudėtingą egzistenciją, bet ir „Auros“ trupės debiutantų spektaklį. Scenoje intensyviai rutuliojosi vietomis gana šabloniški, vietomis maloniai saviti, tačiau pretenduojantys į universalią patirtį siužetai. Jautėsi studentiškas azartas iš smulkios autentiškos asmeninės detalės išauginti visiems perskaitomą mintį, etiudą, istoriją. Tačiau pritrūko mokytojo (šiuo atveju choreografo) pedagoginio priėjimo ir paėjimo drauge su kiekvienu iš šokėjų, kad kantriai ilgiau išbuvus ieškojimuose būtų atrasta naujesnė, gaivesnė, netikėtesnė, dar nematyta, todėl nustebinanti ir dėmesį atkreipianti išraiškos forma. Šį kartą minties šviežumą gožė jaunatviškas „o man gražu“, beužsimezgančią istoriją vis pertraukdavo tiesiog smagus šėliojimas scenoje.
Šėlioti ne tik scenoje, bet ir salėje kvietė smagi, pažįstama muzikinė popuri: Chuckas E.Weissas, Billas Frisellis, Davidas Hudsonas, Big Bad Voodoo Daddy, The Doors, Gloria Estefan, Guided Meditation, Messer Chups, Nuit Blanche, The Pussywarmers. Toks radio tinklelio principas netrukus ėmė ardyti patį spektaklį į smulkius emocinio vitražo gabaliukus, kuriuos vieną nuo kito garantuotai atribojo pertrūkiai ir kontrastai tarp visiškai skirtingo stiliaus, tempo, atlikimo. Net juodai prailgusi „antklodžių“ scena menamuose senelių namuose teikė vilčių, kad galų gale ir šiuo atveju bus perjungtas linksmesnis kanalas. Tokia spektaklio „orkestruotė“ puikiai atliepė postmodernistinį pasaulio ir mūsų gyvenimų fragmentiškumą, nesusijusių faktų, įvykių, žmonių, emocijų virtinę, kuri tarsi nuolat ilgėjantis traukinys skuba iš pirmosios stoties į paskutiniąją. Gaila tik, kad šioje kelionėje spektaklio traukiniui, nuolat stabčiojant, nepavyko išvystyti didesnio greičio, kuris būtų stipriau įtraukęs publiką.
Muzikinę, etninę ir siužetinę eklektiką puikiausiai papildė spektaklio vizualas – sandėlys, bazė, saugykla, archyvas, rūsys ar tiesiog perkraustymo paslaugas teikiančios įmonės patalpos, tai užgriozdijama rudomis kartoninėmis dėžėmis, tai nuo jų ištuštinama. Scenovaizdis nuolat keitėsi, patys šokėjai tas dėžes stumdė, laužė, dėliojo, lindo į jas, griuvinėjo ant jų tarsi tai būtų dar vienas šokio partneris. Dominuojantis rudas, perdirbto, pakuojamojo popieriaus atspalvis suteikė neutralų, bet tuo pačiu ir natūralų foną, užminė mintį apie daiktų, emocijų, minčių, santykių ir įvykių laikinumą ir cikliškumą, apie vis sunkėjantį žmogaus gyvenimo krovinį.
Nesinori kalbėti apie spektaklyje „Gyvenimo aprašymai“ išsišokusias scenas (priemonėmis perkrautą manikiūro stalelį, prastai ekrane sufokusuotą ir jokio gilesnio konteksto nekuriantį gyvai vykstantį skype pokalbį, kiekvieną personažų sprendimą moralizuojančią „yoko ono“ šmėklą). Visiškai suprantamas jaunos trupės noras sunešti į sceną viską, ką kiekvienas turi ar sugalvoja geriausio, ir tuo pasidalinti. Greičiausiai tik taip ir įmanoma apskritai startuoti, „įsidarbinti“, išjudėti iš pirminės stotelės. O kelionei prasidėjus norisi palinkėti kiekvienam iš tų talentingų ir energingų šokėjų nuolat iš naujo įsiklausyti į save ir į pasaulį, mokytis tik iš pačių geriausių ir kalbėti apie tai, kas iš tiesų skauda. Mėgaukitės kelione, į kurią išsiruošėte ir tapkite savimi.
Rūtos Taraškevičiūtės nuotraukos