Nostalgija persmelkta „Auros“ paslaptis
2016-12-28 Justina Kiuršinaitė
Kalėdine nuotaika užsikrėtusi Kauno šokio teatro „Aura“ kūrybinė komanda gruodžio 20 ir 21 dienomis žiūrovus kvietė į šokio spektaklį „Sekretas“. Siekis perteikti kalėdinę nuotaiką šokio pagalba atskleidžia gan įdomų paties šokio teatro „Aura“ veidą. Į šį spektaklį galima žiūrėti iš kelių požiūrio taškų. Pirmiausia, tai, jog vėl atsinaujinusią teatro trupę sudaro šokėjai iš viso pasaulio, spektaklyje būtų galima ieškoti Meksikos, Belgijos, Rusijos, Ispanijos ir kitų šalių šokio prieskonių, kurie pagardina „auriškąją“ atmosferą. Tuo pat metu, spektaklio pavadinime ir pačioje spektaklio šerdyje galima ieškoti tos magiškos „Auros“ paslapties, kuri iki šiol intriguoja Lietuvos bei užsienio šokio scenas. Trumpai apžvelkime šiuos du aspektus.
Nuotraukų autorė: Svetlana Batura. Kauno šokio teatro AURA archyvas.
Spektaklis vyksta šokio teatro „Aura“ repeticijų salėje, paverstoje į plunksnų sniego karalystę, kurioje šokėjų vaizduojamos dvasios kuria vizualią pasaką su aliuzijomis į teatro praeitį. Spektaklio dalims diriguoja baltasis magas Abel Hernandez Gonzalez, kuris savo burtų lazdele atgaivina teatro dvasias. Judėdami už stiklo, it vitrinoje, šokėjai prisistato žiūrovams kaip iš užmaršties trokštančios išnirti sielos. Skambant žinomiems spektaklio „Padaryk iš manęs jungiklį“ (chor. Birutė Letukaitė) garso takelio akordams, šokėjai eilute praeina priešais žiūrovus ir pradeda šį šokio magijos ir melancholijos kupiną vakarą.
Spektaklio choreografinę struktūrą sudaro trumpi šokėjų sukurti etiudai, kuriuos tarpusavyje jungia bendros kombinacijos (pavyzdžiui, choreografijos ištraukos iš performanso „SOTUS“ (chor. Birutė Letukaitė)), puikus Vladimiro Šerstabojevo kuriamas mėlynos, raudonos ir baltos šviesos apšvietimas bei gyvai modeliuojamas Antano Jasenkos muzikinis fonas. Vis dėlto, nors šis spektaklis yra vizualiai graži kalėdinė pasaka, ji mažai atskleidžia šokėjų individualybes. Pasitvirtina Birutės Letukaitės ne kartą pasakyta kritika šiandieniniams šiuolaikinio šokio šokėjams: daugelio jų šokio stilistika beveik identiška. Stebint etiudus sunku išskirti konkrečių šalių šokio specifikas ar net individualių šokėjų unikalius gebėjimus.
Viena vertus, tai galima laikyti pliusu, nes trupė stilistiškai yra vientisa ir subalansuota. Bet stebint bendrą spektaklio vaizdą susidaro įspūdis, jog šokėjai susilieja į bendrą visumą ir nė vienas neparodo savo šokio kalbos specifiškumo ar individualios raiškos. Kaip išimtis galima paminėti pavienius momentus, pavyzdžiui, Juan Madero vaizduojamą androgenišką baleto šokėją, Antonios Koluiartsevos ir Evgeniy Kalachov duetą ar romantišką buvusių „Auros“ šokėjų Rūtos ir Sauliaus Kavaliauskų šokį. Šie epizodai išsiskiria iš bendro konteksto, nes bando kurti metaforas, istoriją ar bent jau „Auros“ praeities aliuzijas, o ne vien atlikti patiems šokėjams pabodusias kombinacijas. Šie kuklūs etiudai suteikia būtinų prieskonių pakankamai blankiam spektakliui. Vis dėlto, kūrinyje slypinčios aliuzijos, kurių daugelis šokėjų turbūt net nemano perteikti, yra svarbesnis analizės objektas.
Žodis sekretas kaip spektaklio pavadinimas parinktas itin taikliai. Pirmiausia, kas yra ta „Auros“ paslaptis? Kodėl „Aura“ vis dar aktuali šiandienos Lietuvos meno scenoje ir kodėl šis teatras išlieka pagrindine varomąja Lietuvos šiuolaikinio šokio jėga? Net jeigu šis teatras kartkartėmis susilaukia kritikos, negalima paneigti jo svarbos. Šiame teatre vienu ar kitu momentu šoko pagrindiniai Lietuvos šiuolaikinio šokio atstovai. „Auroje“ užaugo tokie šokėjai kaip Ema Senkuvienė, Liza Baliasnaja, Mantas Stabačinskas, Marius Pinigis, Gotautė Kalmatavičiūtė ir kiti. Net ir po trijų dešimtmečių, nauji spektakliai tampa metų įvykiais, o tarptautinis šokio festivalis „Aura“ – šiuolaikinio šokio tendencijų platforma ir ryšių mezgimo centru.
Kokia ta „Auros“ paslaptis? Visų pirma, tai - stiprių šokėjų, puikios kūrybinės ir vadybinės komandos bei nesustabdomo Birutės Letukaitės užsispyrimo ir kūrybiškumo jungtis. Visa tai galima pamatyti ir šiame spektaklyje, kuris skęsta praeities nostalgijoje. Pavyzdžiui, legenda tapusiam spektakliui „Padaryk iš manęs jungiklį“, kurio garso takelio, kostiumų ir makiažo aliuzijos spektaklyje yra akivaizdžios. Tuo pat metu R. ir S. Kavaliauskų duetas, kurį stebi Julijos Mintautės šiandienos „Auros“ dvasios personažas, primena ankstesnįjį „Auros“ laikotarpį, kada buvo mažiau dramatizmo, o šokis buvo labiau estetizuotas.
Stebint iš pūkinio sniego išnyrančias šokėjų dvasias ir prisiminimų nuotrupas, galima teigti, jog nors spektakliu „Sekretas“ siekiama perteikti gražų šokio miražą ir įnešti kalėdinį jaukumą į prakaitu ir krauju prisigėrusią repeticijų salę, iš tikrųjų teatras primena savo praeities pastatymų sėkmės sudėtį. Ją sudaro vizualus paveikumas, teatrališkumas, erotizmo akcentai, puiki šokio technika ir aktualios idėjos. Dėka šių savybių daugelis „Auros“ spektaklių yra įsimenami ir itin pasiilgstami. Tuo tarpu tokie miniatiūriniai pasirodymai kaip „Sekretas“ tėra nostalgišką šypseną keliantys kūriniai, kurie it prisiminimų nuotrupos gražina žiūrovus į sales, kuriuose pirmą kartą pamatėme „Godos“ (chor. Birutė Letukaitė), „Padaryk iš manęs jungiklį“ ir „Medėjas“ (chor. Birutė Letukaitė). Nors „Sekretas“ yra graži papuošalų dėžutė su pagal „Padaryk iš manęs jungiklį“ muzikos ritmais besisukančia balerina, žiūrovai verčiau norėtų gauti kvapą gniaužantį „auriškąjį“ potyrį, atakuojantį juos nuo didžiosios scenos.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.