Neįvykęs darbo pokalbis
2014-05-18 Laura Udrienė
Įsivaizduokite, nerūpestingai stoviniuojate prie Vilniaus savivaldybės pastato, laukiate čia tuoj prasidėsiančio nemokamo šokio spektaklio, tik staiga prie jūsų prieina žmogus su oranžiniu skėčiu ir pakviečia į darbo pokalbį. Jūs – kultūros srityje chaotiškai plušantis individas, apytuštėmis kišenėmis ir nepilnu skrandžiu, laisvesniais vakarais vis dažniau svajojantis apie prabangą turėti atliekamų pinigų bent savajam PSD (privalomam sveikatos draudimui) – tokiu pasiūlymu, savaime aišku, esate labai suintriguotas. Nebėra ką prarasti, tad kupinas vilčių leidžiatės į avantiūrą.
Kas toliau? Žinoma, nedraudžiama ilgai ir maloniai fantazuoti, tačiau, jums leidus, aš papasakosiu, kaip tokia istorija baigėsi man.
Gegužės 13-osios vakare Vilniaus miesto savivaldybės Idėjų kambaryje valandėlei buvo įsikūręs Klaipėdos šokio teatras „PADI DAPI Fish“. Neseniai susibūrusi skirtingų patirčių (tačiau daugausia – baleto) šokėjų komanda sostinės gyventojams nusprendė parodyti savo išskirtinį spektaklį „Akvariumai“ (chor. Aušra Krasauskaitė), kurio ypatingumas pasireiškia scenos menui netradicinės erdvės – modernaus biuro patalpų – pasirinkimu. „Tarpdiscipliniškumas, buvimas nuolatinės kaitos, gyvenimo skubant būsenos, savi-afišavimas“, – pasak aprašo, tokios labai pažįstamos, artimos ir dažnai XXI a. žmogaus dėmesio lauką pasiekiančios temos domina jaunąją choreografę, ir, natūralu, vienas geriausių būdų jas narplioti – nukreipti žvilgsnį į steriliuose stiklainiukuose bendru sinchronišku ritmu egzistuojančias biurų būtybes: buhalteres ir sekretores, vadybininkus ir jų skyrių vadovus.
Dar neprasidėjus spektakliui, susidaro įspūdis, kad schema labai aiški – biuro viduje vyksiantį reginį žiūrovai stebės pro vitrininius langus iš lauko. Vis dėlto, o didysis netikėtume, keli laimingieji (ir aš!) sulaukia galimybės su „PADI DAPI“ žuvytėmis atsidurti bendrame akvariume. Ne šiaip pabūti, o dalyvauti pokalbyje dėl darbo! Kaip ir prieš bet kokį svarbų susitikimą, prakaituoja delnai, sukasi skrandis, nerimastingas gumulas spaudžia gerklę, vaizduotę kaitina įtampa ir viltis. Kad šansai gauti darbą būtų dar didesni, įsitaisau prie didelio rašomojo stalo, arčiausiai foteliuose abejingai dreifuojančių beveidžių šokėjų. Tik pamanykite, treniruoti, tiesūs, grakštūs kūnai ofisinėje aplinkoje, tarp kompiuterių ir spausdintuvų! Kol iš savo kampučio dairausi po patalpą ir stebiu gatvėje aplink stiklus smalsiai susispietusius žiūrovus, apatiški biurų kūnai palaipsniui budinasi. Dėmesio – darbo diena prasideda.
Rytinis kavos ritualas kolegų ratelyje, cikliški maršrutai „telefonas–spausdintuvas– kompiuteris“, sociopatiškos veido išraiškos, mechaniniai judesiai ir... nuobodulys. Panašu, jog prieš mane – ne atskiros asmenybės ar jų tipažai, o robotai. Tiesa, savo padermei pernelyg plastiški ir kiek susinepatoginę dėl santykio su realiais žmonėmis. Pradžioje dar drąsiai žvelgiu į biuro gyventojus, naiviai bandau užmegzti nebylų ryšį, tačiau ilgainiui aplanko vis stiprėjantis jausmas, kad mano atviras santykis su erdve ir jos gyventojais yra visiškai nepageidaujamas, netgi blaškantis biuro robotus-šokėjus. Gūdžiai nukreipiu akis į patalpos tolį ir patyliukais svarstau apie savo darbo pokalbį, kuris turėtų tuojau pat įvykti. Juk tik kelios laukimo akimirkos, taip?
Man mąsliai kontempliuojant savo profesines galimybes, akvariume prasideda patys įdomiausi ir labiausiai tikėtini dalykai. Iš pradžių mėtoma biuro technika, vėliau du darbuotojai užmezga tarnybinį romaną, kol tuo tarpu likusieji čiupinėja akvariumo stiklus ar estetiškai pasitempę sėdi ant savo darbo stalų. Mane, kaip didelę popkornų mėgėją, itin intriguoja prie spragėsių demonstruojami tarpusavio santykiai, mat čia, kaip ir dažname save gerbiančiame darbo kolektyve, yra grupelės ir iš jų išstumteji. Pastarieji, pajutę savo egzistencinę dramą, praregi: Ką aš čia veikiu? Kokia viso to prasmė? Ar čia iš viso ji yra?
Taigi, atstumtoji plastiškai trankosi į biuro stiklus (supraskite, nori ištrūkti iš tapatybę pasiglemžusios rutinos mechanizmo). Jos nuotaikos netrukus persiduoda ir kukuruzų spragėsiais santykius besiaiškinantiems kolegoms – vyksta masinis bandymas išsilaisvinti. Kad neliktų nesupratusių paslėptos minties, biuro robotai žiopčioja tarsi akvariume deguonies pristigusios žuvys. Net knieti atverti duris ir kuo greičiau išleisti laukan, kad tik akyse neužtrokštų. Vis dėlto greitai gaunu progą susigėsti dėl savo naivaus geranoriškumo, mat taip besitrankant, netikėtai vienos stiklinės durys iš tiesų atsidaro laukan. „Puiku, laisvė!“, – sakysite. Nieko panašaus – biuro robotas-šokėja išgąstingai atšoka nuo tokios netikėtos galimybės. Kai pagalvoji, suprantama, kam ta plati nežinomybė, jei yra saugus žinojimas „nuo 8 iki 5”?
O šiaip visi atlikėjai tikrai gražūs pažiūrėti, atsisegę balerinų šortų užtrauktukai mane, heteroseksualią moterį, taip pat intriguoja, tik niekaip nesuprantu, KADA PRASIDĖS MANO DARBO POKALBIS?! „Kokia tu beviltiška naivuolė!“, – neužilgo mane sugėdina kairysis smegenų pusrutulis, kai po valandėlės akvariumo dramų, biuro robotams-šokėjams vėl sugulus dreifuoti į fotelius, pagaliau paaiškėja, jog darbo diena baigėsi ir šiandien jokio pokalbio nebus...
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos