Nuotraukos autorius: Tomas Lukšys
Choreografija be šokio
2017-06-28 Monika Jašinskaitė
Palyginus su kitomis meno šakomis, šiuolaikinis teatras, taip pat ir šiuolaikinis šokis, smarkiai įaugęs į tradicijas. Viena priežasčių – medijų teatre įvairovė. Šiandien jų turime mažiausiai šešias: žmogaus kūną, garsą, scenovaizdį, šviesas, vaizdo projekcijas ir dramaturgiją (pastarąją šiuo atveju laikyčiau pirmųjų penkių konsteliacijas laike). Medijų daug, o inovatyviau veikiant bent per kelias iš jų kyla rizika prarasti ryšį su žiūrovu, neišpildyti savo idėjos, likti nesuprastam ir neįvertintam.
Scenos menininkai ir pasaulyje, ir Lietuvoje šią riziką mažina iki minimumo. Vieni teatrą konstruoja sekdami mokykla arba autoritetais, dažniausiai galvodami apie cool režisūrinius efektėlius, bet ignoruodami dramaturgiją. Dažnai ji lieka arba klišinė, arba neapgalvota, tad nepaveiki. Kiti teatre dirba remdamiesi asmeninėmis idėjomis ir know how, t. y. per įdirbį augančia patirtimi, bet dažnai nespėdami su laiko aktualijomis. Know how kelias XXI amžiuje yra pernelyg lėtas, reikalaujantis labai daug matyti, labai daug daryti ir labai daug analizuoti savo bei kitų darbus. Tad nenuostabu, kad žvelgiant į teatro vystymąsi Lietuvoje situacija apgailėtina, šiuolaikinių scenos meno darbų, kurie būtų išvystyti ir paveikūs, giliai saviti ir spėjantys su pasauliniu tempu, yra labai reta. Vienas iš tokių retų kūrinių – jaunos šokio ir performanso menininkės Austėjos Vilkaitytės darbas „Išoriniai pojūčiai“, matytas gegužės 24 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje.
Išoriniai pojūčiai 2017 - Ieva, Eglė, Kristina, Judita, Austėja - A. Vilkaitytės archyvas
Nors ir apdovanota „Jaunojo kūrėjo premija“, vargu ar A. Vilkaitytė jau galėtų būti vadinama pripažinta menininke Lietuvos šokio ir/ar teatro mastu. Čia ji bando įsitvirtinti nuo 2012 m., kai grįžusi po studijų užsienyje pristatė konceptualų darbą „Lietuva brangi“. Savo kūrybiniuose procesuose teikdama pirmenybę ne eftektingam kūrybinės industrijos produktui, o asmeninėms idėjoms ir know how, Austėja lieka jau ir taip marginalių šokio ir performanso menų paribiuose. Jos darbams būdingas performatyvumas (būdama scenoje ji apjungia kūrėjo, atlikėjo ir stebėtojo praktikas, kas nebūdinga tradiciniam teatrui), polinkis į poeziją (ir verbalinę, ir kuriamą kitais scenos elementais), akivaizdus jautrumas (ypač aplinkai – nuo objektų scenoje iki žiūrovų – kūrinių atlikimo metu), o vėlesniems darbams – moteriškas pasaulėvaizdis.
Savitu pasaulėvaizdžiu ir kūryboje, ir kasdienybėje šiuolaikinio šokio menininkė priartėja prie chrestomatinės poezijos kūrėjos Salomėjos Nėries. Pagal šiuolaikinės lietuvių literatūros antologiją tekstai.lt, „Salomėjos Nėries kūryba tobulai atitinka lyrikos sampratą, susiformavusią romantizmo epochoje, galiojusią visą XIX amžių. Joje aiški pati lyriškumo esmė: tiesioginis, atviras, nuoširdus kalbančiojo „aš“ atsivėrimas. „Nėris yra viena iš lietuvių poezijos viršūnių. <...> Dabarties literatūrinis skonis vertina kitokio tipo poeziją: jis nemėgsta atviro emocingumo, spontaniškumo, dailaus vaizdo, dainingų intonacijų. Poezija renkasi šiurkštų, šokiruojantį vaizdą, šnekamosios kalbos intonacijas, žaismę ir ironiją. Tačiau išpažintinė lyrika, dainingoji, grynoji lyrika yra neišnykstanti vertybė, kurią ir šiandien žmogus stebi su melancholiška nostalgija“ (Vanda Zaborskaitė)“. Kaip daugelis jos kartos menininkų, būdama kūrėjos rolėje A. Vilkaitytė nevengia ironijos. Tačiau, būdama atlikėja, ji mėgsta žaisti tuo tiesioginiu, atviru, nuoširdžiu kalbančiojo „aš“ atsivėrimu. Kaip performansistė ir scenos kūrėja, ji nuolat susiduria su „dailaus vaizdo“ klausimu. Rodos, ji mėgsta grožį – ir dailumą, ir dainingumą...
Audrey Wollen - Suburban Girl Theory - Monikos Jašinskaitės ekrano nuotrauka
Vis dėlto kaip ir poezijoje, šiuolaikiniame šokyje atviras emocingumas, spontaniškumas ir lyrizmas tikrai nėra gero skonio ženklas. 2015 m. gruodį Šiuolaikinio meno centro kino salėje A. Vilkaitytė pristatė performansą „Violeta Salonen. Išoriniai pojūčiai“, kuris mano požiūriu buvo visiška nesėkmė. Visų pirma – darbas buvo neapibrėžtai ilgas, visų antra – nebuvo išreikštas pačios atlikėjos santykis su savo veikla scenoje, kas kėlė sąmyšį žiūrovo galvoje ir, matyt, persidavė jautriai atlikėjai: Austėja blaškėsi tarp pasiruoštų sumanymų, kompiuterio su įjungta Youtube programa, moteriškų objektų ir publikos. Jos būtis scenoje buvo panaši į tiesioginį, atvirą, nuoširdų atlikėjos „aš“ atsivėrimą, bet kuo jo buvo daugiau, tuo tai labiau gąsdino. Kai nematei, kiek tai sąmoninga ir valdoma, galėjai tai laikyti liguistu savieksponavimu arba tiesiog ekshibicionizmu. Manau, kad kalbant apie „Vidinius pojūčius“, parodytus šių metų gegužę, paminėti pirminį „Violeta Salonen. Išoriniai pojūčiai“ variantą – labai svarbu. Tarp dviejų darbų – didžiulis skirtumas, rodantis, kad per dvejus metus Austėja sugebėjo išdirbti, išvystyti savo asmenines idėjas bei atrasti joms daugiau ar mažiau konkrečias formas. Tai – svarbus reiškinys ir kultūros politikos formuotojams, ir meno istorikams bei teoretikams.
Menų spaustuvės Juodojoje salėje spektaklis/performansas prasidėjo penkioms merginoms scenoje klojant grindų laminato dangą. Muzikinį foną palaikė kompiuteris, ant galinės scenos sienos – ekrano projekcija. Youtube programa leido šiuolaikinės pop šokių muzikos dainas kaip „Sweet dreams – Eurythmics Ibiza“, „Burak Yeter – Tuesday“, „Ed Sherman – Shape Of You“ ir pan. Stebėdamas laminato plokštes, plaktukus, treningus ir statybininko pirštines, kaip natūralią statybų aplinką, galėjai pagauti išryškintą moteriško kičo estetiką – aukštakulniai ir platformos, blizgantys audiniai ir drabužių detalės, ryškios, laisvalaikio formos striukės, pretenzingos pigios rankinės, vėliau – į uodegas surišti plaukai.
Judita, blizgučiai, laminatas - foto Saulė Bluewhite
Tarpusavyje merginos bendravo buitiškai, stengdamosis atlikti darbą ir spręsdamos jo metu iškylančius klausimus: „Man atrodo, kad čia reikia...“, „Gerai, eina, dar truputį...“ ir pan. Viskas paprasta ir kasdieniška, net nutrūkęs interneto ryšys ir sustojusi muzika nebuvo paversta spektaklio problema – ją merginos išsprendė nesureikšmindamos, lyg tai ir tebūtų įprastas mažas nepatogumas, kaip namie. Baigusios darbą visos penkios nusiėmė pirštines, apsivilko striukėmis ir pasiėmę rankines išėjo iš scenos. Mes, žiūrovai, likome su šviežiai sudėtu laminatu ir Youtube. Akimirkai. Per ją prisiminiau, kad pasirodymas truks 122 minutes. Šokėjos grįžo su lagaminais ir krepšiais. A. Vilkaitytė po vaizdo kamera pakišo kosmetinę. Man tai jokios prasmės neturėjo. Ji pritildė skambantį kažkokį „Summer Deep House 2017 - Deep House Mix 2017 - Best music 2017 - Summer 2017“ ar kažką panašaus ir pagarsino jūros ošimą. Man pasirodė, kad tai gali būti svarbu.
Viso pasirodymo metu atlikėjos ne vaidino ar šoko, bet tiesiog atliko tam tikrus veiksmus. Antroje scenoje, prožektoriams dienos šviesa žiebiant į smėlio spalvos laminatą, Youtube ošiant „Calming Sea - Relaxing 2 Hour - Birds Singing“, galėjai atpažinti, kad atlikėjos žaidė paplūdimį. Prisėdo ant grindų, nusiavė batus. Žaidė su įsivaizduojamu smėliu, deginosi įsivaizduojamoje saulėje. „Sveikatinosi“ – kilnojo kojas, dubenį ir kitaip mankštinosi. Visa tai jos darė visos kartu, bet kiekviena sau, kartu būdamos sąmoningos, kad jas stebime. Štai Kristina Marija Kulinič pažiūrėjo į publiką, nusišypsojo ir toliau tęsė savo žaidimą. Vėliau, viso pasirodymo metu, panašiai mezgė ryšį ir kitos. Toks sąmoningas, meistriškai valdomas flirtas su publika buvo laiku ir vietoje. Tai, kaip atlikėjos traktuoja savo kūnus, papildė objektų siūlomą temų lauką.
Calming Sea - Relaxing 2 Hour - Birds Singing - foto Tomas Lukšys
Performansui įsibėgėjus atlikėjų veiksmų prasmę atpažinti buvo vis sunkiau, temų laukas plėtėsi sparčiai ir į visas puses. Jos kraustė rankines, dėliojo kvepalus, žiūrėjo nuotraukas, darėsi makiažą, visą scenos būtį nukreipdamos į personažių gyvenimo ar tiesiog moteriškų malonumų ekspoziciją. Tuo pat metu toliau leido paruoštus Youtube vaizdo klipus, kur garsinį foną pakeitė wanna be supermamytėms pritaikyti pasidaryk-pats pamokėlių klipai, kaip „How To Make Basket Of Flowers Cake“. Po truputį pradėjo atsirasti ir šokio elementų. Viskas pamažu pynėsi į chaosą, kuriame, rodos, kiekviena atlikėja turėjo teisę daryti (tai!) ką ji nori, (tol!) kol ji pati įdomi arba jai įdomu. Žvelgdami į sceną galėjome tuo mėgautis arba ne, bet žinojome, kad tai truks 122 minutes. Apibrėžtas laikas leido spėti, kad jaunoji menininkė nebebandys pristatyti visos pasiruoštos medžiagos, kas, rodos, buvo prieš porą metų. Taigi, net jei paruoštos medžiagos yra daugiau nei 122 minutėms, šįkart ji rinksis. Taigi, ką dvi valandas parodys menininkė, kurią charakterizuoja žodžiai šiuolaikinis šokis, performansas, lyrika?
Choreografija be šokio - nuotrauka Saulė Bluewhite
Choreografija be šokio - nuotrauka Tomas Lukšys
„Man patinka dirbti su kuo nors „lėvu“, įkyriu, nemaloniu, nepatogiu...“, – Austėja sakė interviu Rūtai Junevičiūtei, publikuotame artnews.lt. Ir tai iškart primena mano ir scenos menininkės Vilmos Pitrinaitės ne cool teoriją, kilusią iš paauglystės ir postsovietmečio traumų, svajonių būti cool ir vėlesnių pastebėjimų, kad tai, kas tau paprastai yra iki skausmo įprasta, buitiška ir visiškai nepatrauklu, staiga virsta labai sexy. Panaši kryptis veda ir Austėją. Jos „lėvas“, įkyrus, nemalonus, nepatogus glaudžiai susijęs su jos „Rajonine teorija“, kylančios iš realybėje egzistuojančio rajoninio skurdo, kičo, subkultūrų, rusų ir lenkų mažumų. Tačiau tuo pačiu lietuvių menininkė seka Los Andžele reziduojančios feminizmo teoretikės ir vizualiųjų menų kūrėjos Audrey Wollen „Liūdnų mergaičių teorija“, kuri į moters liūdesį ir savigailą žvelgia kaip į galios formą.
Audrey Wollen spaudos įvardijama kaip moteriško skausmo advokatė, jai įdomi moteris kaip auka ir veikėja tuo pačiu metu. A. Vilkaitytė savo darbuose taip pat tyrinėja lauką „nuo provokacijos perdėtu seksualumu iki kažko naivaus, trapaus, pažeidžiamo“. Ji, ne tik artnews.lt interviu, bet pagaliau sėkmingai ir savo darbe, beda pirštu į dar vieną postsovietinį reiškinį, kuris labai būdingas Lietuvos viešajai erdvei – tai seksualus elgesys, kuris visuomenės suprantamas kaip „nepatogus“. „Išoriniuose pojūčiuose“ atlikėjos matavo publiką, siūlydamos džiaugtis moterų tiražuojamomis seksualumo klišėmis: figūrą išryškinančiais drabužiais, rožiniais ir tigriniais audiniais, žvilgsnių vilionėmis, pseudonėriniuotais apatiniais, turguje pirktais kvepalais, kačiukų kultu, bučiniais pliušiniam ežiukui, „Shake Music for Right Hand Tantra“. Negana to, Austėja įtraukė ASMR (Autonomous Sensory Meridian Response) praktikas – Ieva Jackevičiūtė skambino telefonu, kurį K. M. Kulinič padavė vienam žiūrovui; kitiems negirdint, vien tik jam (taigi – visiškai asmeniškai) Ieva skaitė E L Jameso „50 pilkų atspalvių“. Spektaklio mastu tokia scena – tik dar vienas pasiūlymas žiūrovui, tačiau negaliu nepastebėti, kad tai įdomu žvelgiant iš teatro meno perspektyvos: teatre, kuris iš principo yra viešas, A. Vilkaitytei ir I. Jackevičiūtei pavyko sukurti viešą aukščiausio lygio intymumo kanalą.
Džiaugtis moteriškumu (Austėja) - foto Tomas Lukšys
Džiaugtis moteriškumu (Kristina) - foto Tomas Lukšys
Iki pat pasirodymo pabaigos atlikėjų veikime buvo ryškus laikinumas, neprocesiškumas, orientacija į veiksmą ne dėl veiksmo malonumo, o vardan paties veiksmo. Taip, kaip klojo parketą, kraustė lagaminus ar gamino pufiuką, penkios šokėjos ne šoko, o tiesiog ta pačia maniera atliko ir įvairių šokių fragmentus. K. M. Kulinič atkartojo baleto pamokas, Eglė Nešukaitytė prisiminė pramoginių šokių elementus, I. Jackevičiūtė parodė klasikinės choreografijos variaciją, A. Vilkaitytė ir Judita Stundžytė kartu pademonstravo džiazo šokio kompoziciją ir t.t.. Taip pat jos vaikščiojo ant rankų, trankėsi pilvais, šokinėjo, rėkė, dainavo, tiesiog sėdėjo viena prieš kitą... Naudojosi savo fiziškumu kaip atlikimo įrankiu. Pasak A. Vilkaitytės, visas penkias „Išorinių pojūčių“ atlikėjas sieja persipynę asmeniniai kūno archyvai – lankytos šokių studijos, kolektyvai, choreografų pamokos. Spektaklyje šokėjos naudojo šią archyvinę medžiagą, bet tai nėra ta choreografija, kuri rūpėjo A. Vilkaitytei.
A. Vilkaitytės choreografija ir yra maždaug tai, kas scenoje vyko visas 122 minutes. Pas mus toks choreografijos supratimas neįprastas, nes (J)judesys mums yra šokis, o A. Vilkaitytei – ežiuko bučiavimas, išėjimas ir grįžimas į sceną, knygos skaitymas, apatinių pasikeitimas, parketo lupimas, gęstanti šviesa... (E)erdvė mums yra juoda scenos dėžutė, o A. Vilkaitytei – ekranas su „Gulbių ežero“ scenografijos projekcija, bevielio telefono ryšio kanalas, ledukų prigrūstas lagaminas, kuris gali paleisti dūmą... (K)kūnas mums yra šokėjo torsas su kojomis, rankomis ir galva, o Austėjai tai – kompiuteris su Youtube, Facebook ir visais asmeniniais archyvais... (O)objektas mums yra timpos, kvepalai ar pušiukas, o A. Vilkaitytei – „Bajederės“ vaizdo įrašas, žiūrovas, gal net ji pati švietėjo atžvilgiu... „Paskutiniu metu choreografija aš vadinu santykį: tarp savęs, erdvės, nuolat kintančio kūno pozicionavimo objektų atžvilgiu,“ – interviu Rūtai Junevičiūtei sakė kūrėja. Tačiau greičiausiai to net nepastebėtume, jei nežinotume, kad choreografija – tai ir kompozicija laike.
Kūnas su asmeniniais archyvais - foto Tomas Lukšys
Atrodo, kad tie 45 ar 53 žmonės, gegužės 20 d. Menų spaustuvėje žiūrėję „Išorinius pojūčius“, A. Vilkaitytės choreografiją suprato, kaip bet kuris vaikas būtų supratęs pasirodymo pradžioje vykusį paplūdimio žaidimą. Spektaklio pabaigoje, kurią artėjant išdavė pamažu gęstančios šviesos, šokėjos išsirikiavo per visą scenos plotį ir pamažu butoh stiliumi judėjo link publikos. Šokėjų slinkimas buvo sunkiai įžiūrimas, kai kurios lėtai peržengė laminuotų grindų ribą, galinčią žymėti scenos erdvės pabaigą. Youtube baigė vieną muzikos kūrinį. Pasigirdo dalies žiūrovų plojimai, jų buvo ne daugiau nei 8, tačiau kiti sėdėjo ramūs ir stebėjo toliau lyg manifestuodami, kad šito kūrinio taisykles supranta ir tai – dar ne pabaiga. A. Vilkaitytė, K. M. Kulinič, J. Stundžytė dar judėjo pirmyn. Youtube taip pat neišlaikė tylos ir pradėjo naują muzikos kūrinį. Bet jau žinojai, kad spektaklis baigsis anksčiau, nei jis. K. M. Kulinič pasiekė toliausią savo erdvės tašką, J. Stundžytė vis dar judėjo į priekį. Toliau skambant Youtube, choreografija baigėsi salės viduryje, tiesiai virš J. Stundžytės užgęsus pakabintam taškui. Choreografija truko ne ilgiau nei 127 minutes.
„Kiekvienas mano kūrinys yra nuolat besiformuojantis, apie idėjas, kurias aš „padedu“ po statišku pavadinimu...“, – sako A. Vilkaitytė. Kad visa tai formuotųsi ne iš naujo, o toliau, norisi pastebėti, kad I. Jackevičiūtė, K. M. Kulinič, E. Nešukaitytė, J. Stundžytė ir A. Vilkaitytė scenoje yra puiki komanda. Sakyčiau, tai – režisierės konsultantės Jurgos Zabukaitės, padėjusios atlikti šokėjų kastingą, nuopelnas. Taip pat negalima ignoruoti ir preciziško šviesų dailininko Dariaus Malinausko indėlio. Smagu, kad stiprus darbas į skurdų šiuolaikinio šokio lauką atvedė iki šiol nematytų vardų.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.