„Juodvarniai“. Šiuolaikinio šokio spektaklis. PREMJERA

Kovo 28 d. 17:00. Nacionalinės M.K Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatras (T. Kosciuškos g. 11, Vilnius).

Balandžio 18 d. 17:00. Nacionalinės M.K Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatras (T. Kosciuškos g. 11, Vilnius).

Muzika – Steve Reich
Idėja ir choreografija – Lina Puodžiukatė-Lanauskienė
Choreografai-asistentai: Justas Kučinskas, Jekaterina Deineko, Ieva Ginkevičiūtė ir šokėjai
Video projekcijos – Vytautas Narbutas
Scenografija – Kęstutis Lanauskas
Kostiumai – Simona
Apšvietimas – Marius Apanaskas
Įgarsinimas – Raimondas Jaroševičius
„Juodvarniai“ – tai bendras choreografų ir atlikėjų mokomasis projektas, prasidėjęs nuo klausimų: o ką jūs manote apie varnas? Arba, dar kitaip – kokia varnos savybė jums daro didžiausią įspūdį? Ar galėtumėte tą įspūdį perkelti į judesį? Kaip būtų, jeigu mūsų pastebėtos varnų savybės būtų perkeltos į sceną? Ir štai, po keleto mėnesių kūrybos, scenoje matome plasnojančias, lesančias, žaidžiančias, konkuruojančias, besibūriuojančias varnas. O tiksliau, kaip kad pasakojama gerai žinomoje pasakoje „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ – matome ne varnas, bet varnomis virstančius ir vėl į savo pavidalą sugrįžtančius žmones. Matome žmones, kurie įkvėpti varnų keliauja savo pačių kūrybinę kelionę.” – dalinasi choreografas Justas Kučinskas
Spektaklyje į visiems gerai žinomą paską pažvelgta kitaip, leista mintims nuklysti ir atsakyti į klausimą: o kas man svarbiausia joje? Todėl ilgainiui scenoje atsiranda moters-stebėtojos-pasakotojos-raštininkės personažas, kuris vienintelis nekintantis žvelgia į scenoje vykstantį veiksmą ir kartu tampa jo katalizaoriumi. Spektaklyje atsiranda meilės, kovos, virsmo paukščiais motyvai, bet šokėjai čia nuolat transformuojasi į skirtingus personažus, kartais tame surasdami ir save pačius.Visa kita: spektaklio kūrime dalyvavusių žmonių idėjos, pasauliai ir požiūriai, kurie susilieja į vieną visumą ir yra apgaubiami nesibaigainčios Steve Reich minimalistinės muzikos tėkmės.
Steve Reich “Muzika 18 – muzikantų” savyje turi nesustojančio skrydžio idėją, o atsirandantys ir vėl dingstantys balsai primena migruojančių paukščių, kuriuos nuo vaikystės girdžiu pavasarį ir rudenį, garsus. Spektalyje ji tarsi laiko tėkmė, kuri užburia, savo pastovumu ir kartu leidžia mintims nuklysti ieškant asociacijų ir savo pasakos versijos.
Vienintelė scenografija – medinės lazdos, kurios tampa mišku, ginklais, sparnais, pertvarom, o jų lengvas siūbavimas leidžia išvysti prabėgančių šokėjų sukeliamą vėją. Paukščių juodumas su visais atspalviais padiktavo spektaklio temines spalvas – juodą, baltą ir visus tarpe esančius pilkus atspalviu
Projekcijos taip pat tampa svarbia kūrybos dalimi – tai, kas bus jose, savo nuožiūra parinko jų autorius, stebėjęs repeticijas ir dalyvavęs visame kūrybiniame procese.
Daugiau informacijos: Šokio teatras.