Lietuvių ir latvių etninė dvasia ir šiuolaikinis šokis
2015-03-31 IN & IN
Goethe’s instituto organizuojamas projektas „Identity. Move!“ išleido katalogą apie meninę tapatybę. Latvių šokio kritikė Inta Balode sutrumpino tekstą apie nacionalinę tapatybę, pačios rašytą prieš 18 mėnesių muzikos leidiniui „Muzikas saule“. Lietuvių šokio kritikė Ingrida Gerbutavičūtė jį papildė savo komentarais.
Inta ir Ingrida jau bendradarbiavo rašant tekstus, kuriuos pasirašydavo kaip IN & IN. Žaidimo taisyklės paprastos: Ingrida žiūri spektaklį, o Inta perskaito spektaklio anotaciją, po to abi rašo bendrą tekstą. Dabar IN & IN vėl eteryje.
Inta: Terminas „latvis dūšioje“ vartojamas labai dažnai, taigi šiai tapatybę apibrėžiančiai sąvokai galima priskirti tam tikras ypatybes. Šokyje irgi galima pastebėti skirstymus į tai, kas „latviška“, ir kas ne. Taip yra dėl to, kad Latvija, kaip šalis, buvo tolydžio draskoma etninės įtampos, tad latviai nuolat linkę identifikuoti „latviškus dalykus“. Pavyzdžiui, Latvijoje žmonės yra kur kas labiau linkę palaikyti folklorinių šokių ansamblius ir finansiškai, ir morališkai nei bet kokias kitas šokių trupes, net jei pastarosios savo veikla labiau įtraukia bendruomenę ir turi didesnę teigiamą įtaką sveikatai. Būtent dėl to, norintieji tapti hip hopo šokio grupės nariais turi žymiai mažiau galimybių, kuriamų kultūros politikos sistemoje.
Ingrida: Panašiai kaip ir latviai, lietuviai irgi dažnai kalba apie „lietuvišką dvasią“, nes jaučia pavojų „netekti“ savo tapatybės. Politiniame ir socialiniame lygmenyse ši baimė atsispindi nuolatinėse diskusijose apie emigraciją ir patriotizmą, o kartu aršiai priešinamasi lenkų bendruomenės norui greta lietuviškų gatvių pavadinimų juos rašyti lenkiškai. Galbūt taip yra todėl, kad žmonių atmintyje vis dar gyva Abiejų Tautų Respublikos, kuri gyvavo nuo 1569 iki 1791 m., patirtis. Kita šios baimės priežastis galėtų būti mažos tautos kompleksas (Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2014 m. pradžioje Lietuvos populiaciją sudarė tik 2,9 mln. žmonių), baimė, kad Lietuvos esą gali nelikti pasaulio žemėlapyje. Visgi palikime šias baimes ir pažiūrėkime iš arčiau į Lietuvos šokio aktualijas.
Išgirdus žodžius „lietuviškas šokis“ pasistenkite įsivaizduoti poetišką, melancholišką šokį, persunktą jausmingumo elementų, moterų padėties problemų ir archajiškų motyvų. Bent jau mes, šokio kritikai, dažnai šitaip sakydavome. Tačiau kaip atrodo Lietuvos šokis dabar?
Inta: Šiuolaikinio šokio srityje taip pat galėčiau spėlioti apie „latviškos dvasios“ paklausą. Net jei „ši dvasia“ dažnai nėra įvardijama, gali būti, kad estetika, labiau nei bet kas kita, pažadina mumyse jausmą, jog priklausome tam tikrai etninei grupei. Populiariausiame latviškame šiuolaikinio šokio spektaklyje „Ir vėl apie tą patį“ (angl. And About the Same Again), kurtame žymios choreografės Olgos Žitluhinos, yra nemažai tautinės muzikos motyvų bei „etninio švelnumo“ (kad ir ką tai reikštų), pastebimo kai kuriose spektaklio scenose ar duetuose. Ar gali būti, kad Žitluhinai, rusų kilmės latvei, pavyko nulaužti „latvišką kodą“? Gali būti, kad užsieniečiai tą kodą pastebi greičiau nei patys latviai ir dėl to dažnai pyksta, kad kultūrinės politikos aplinkoje sprendimai priimami remiantis kažkieno netiksliai apribėžta „latviškos dvasios“ sąvokos samprata, t.y., kiek tam tikras kultūrinis produktas yra nacionalinis ir kaip jis tarnauja valstybiniams interesams. Ar gali menininkai, kurie neturi kolektyvinės etninės sąmonės, dalyvauti konkursuose lygiomis sąlygomis su kitais? Ką reiškia būti latviu? Neseniai Latvijos kultūros ministras pareiškė, esą nemažai Latvijos seimo narių nesuvokia, kas yra „latviška gyvenimo išmintis“.
„Ir vėl apie tą patį“ (chor. Olga Žitluhina). Julijos Žitluhinos nuotrauka.
„Ir vėl apie tą patį“ (chor. Olga Žitluhina). Julijos Žitluhinos nuotrauka.
O ką sakyti, kai klausia užsieniečiai?
Inta: Kai užsienietis manęs paklausia apie Latvijos šiuolaikinį šokį, imu pasakoti apie finansavimo galimybes, infrastruktūrą, šiuolaikinio šokio ryšį su teatru ir baletu, ir, aišku, papasakoju šiek tiek šokio istorijos. Dar galbūt paminiu, kad mūsų šiuolaikinio šokio sceną galima būtų palyginti su Rytų ir Centrinės Europos valstybių scena, nes turime bendrą istorinį, Tarybų, paveldą. Tuomet paminiu kelias labiau žinomas pavardes ir galbūt pasakau, kad ko gero labiausiai žinoma Latvijos šiuolaikinio šokio choreografė, Olga Žitluhina, visai ne latvė. Po šio pasakymo dažniausiai susilaukiu nuostabos: „Kaip tai? Juk ji gimė, gyvena ir dirba Latvijoje?“. Tuomet imu aiškinti, kad dėl mūsų tautos istorijos, priklausymas latvių tautai pagrįstas etniškumu ir primenu, kas yra etnocentrizmas ir kaip etniškumas demonstruojamas per vienos etninės grupės savęs išaukštinimą kitų grupių atžvilgiu. Taigi, nors latviai linkę būti nuolankūs, manau, kad jaučiame vienybę vien dėl noro išaukštinti save. Galbūt perėjimas nuo istorinės visuomenės, pagrįstos etniškumu, į atvirą tautą prasideda tuomet, kai atsisakome intuityviai nujaučiamų etninės estetikos idealų?
Ingrida: Kai užsienietis manęs paklausia apie šiuolaikinį šokį Lietuvoje, atsakau, kad per pastaruosius dvejus metus, jis labai sparčiai tobulėja. Kalbu ne tik apie premjerų skaičių per metus, bet ir apie temas bei estetinius sprendimus. Įvardydama ryškiausius spektaklius, pirmiausia paminiu „Contemporary?“, sukurtą trijų šokėjų ir choreografų, Agnės Ramanauskaitės, Manto Stabačinsko ir Pauliaus Tamolės (Sigitos Ivaškaitės dramaturgija), 2013 m. apdovanotą Auksiniu scenos kryžiumi metų scenos reiškinio kategorijoje. Šis spektaklis pažymi konceptualaus šokio pradžią Lietuvoje. Po šio linksmo įvado dažniausiai ir aš pereinu prie finansavimo galimybių, infrastruktūros, ryšio su teatru ir baletu bei istorija. Tarybų Sąjungos okupacija padarė didelę įtaką šiuolaikinio meno raidai Lietuvoje. Kitaip nei kitos Rytų bei Centrinės Europos valstybės, po Geležinės uždangos griūties, Lietuva ir, pridurčiau, Latvija, liko uždaros, konservatyvios ir jautrios kalbant apie meno šiuolaikiškumo sąvoką. Nenuostabu, jog mums prireikė dvidešimties metų, kad išlavintume savitą šiuolaikinio šokio kalbą; ją vis dar vystome.
„Contemporary“ (chor. Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.
„Contemporary“ (chor. Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.
Kelios lietuviško ir latviško šokio ypatybės
Inta: Nei Latvijos šiuolaikinio šokio lauke, nei šokio edukacijos sistemoje nesimato konkrečių vietinės tapatybės požymių, tačiau tai nereiškia, kad ji neegzistuoja. Visų pirma, reikėtų suprasti, ką reiškia gyventi Latvijoje ir kaip tai mus veikia. Kalbant apie šokį, jo tapatybė vis dar pagrįsta hierarchiniu požiūriu į meną, gyvavusiu Tarybų Sąjungoje: baletas buvo laikomas svarbiausia meno šaka, mėgėjų sceną valdė modernūs tautiniai šokiai, o periferijose egzistavo judesio teatras – vienas šiuolaikinio šokio pirmtakų. Po nepriklausomybės atgavimo, praeito amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje, kai kurie asmenys ėmėsi misijos šiuolaikišką mąstymą įtraukti į šokį. 1999 m. Latvijos kultūros akademijoje buvo pradėta Šiuolaikinio šokio choreografijos studijų programa. Nuo tada Latvijos šiuolaikinis šokis siejamas su šia aukštąja mokykla, jos pedagogai ir šokio alumnai yra pagrindinė Latvijos šokio lauko varomoji jėga. Pastarųjų tapatybė tampriai susijusi su jų mokytojų, dėstančių Olgos Žitulhinos kuruojamoje programoje, filosofija bei pačių studentų asmenine šokio patirtimi. Ši varijuoja nuo komercinio šokio iki pramoginių šokių, nuo hip hopo ir breako iki judesio teatro.
Ingrida: Lietuvos šiuolaikinio šokio istorija labai panaši į Latvijos patirtį: Tarybų sąjungos režimas laikė baletą „tikruoju“ šokio menu, tautiniai šokiai dominavo mėgėjų scenoje, o modernusis šokis, sumišęs su ritmine gimnastika arba tautinio šokio motyvais, buvo mažai pastebimas. Nepriklausomybė atpūtė amerikiečių šokio vėją: ilgas linijas, lanksčius liemenis ir pasakojimus apie šokio istorijos grandus, tokius kaip, Martą Graham, José Limoną, Paulą Taylorą ir Merce‘ą Cunninghamą. Šis virsmas įvyko ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Amerikietiška šiuolaikinio šokio samprata buvo tokia patraukli, kad iš tiesų kiek per ilgai užsiliko Pabaltijyje.
1998 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademija pradėjo rengti naujas dvigubos specializacijos – šokio ir dramos – bakalauro studijas (o nuo 2002 m. ir magistrantūros studijas). Jas baigę studentai gavo „aktoriaus-šokėjo“ diplomą. Pirmoji studijų programa buvo kuruojama žymios choreografės Anželikos Cholinos, kuriančios neoklasikinio šokio stiliumi. Antrąją studijų programą kuravo tuomet mažai žinoma choreografė Aira Naginevičiūtė, kurios šiuolaikinio šokio darbai artėjo prie „buto“ estetikos. Nepaisant to, aukštąjį studentų išsilavinimą stipriai įtakojo dėstomos dramos disciplinos, tad baigę, pusė jų tapo aktoriais, o ne šokėjais. Lietuva garsėja savo teatro patirtimi, todėl nenuostabu, kad skirtinguose socialiniuose, politiniuose ir net meno lygmenyse šiuolaikinis šokis vis dar privalo įrodinėti ne tik savo meno profesionalumą, bet ir neretai teisėtą egzistenciją. Iš tiesų ironiška yra tai, kad Lietuvoje modernusis šokis (šiuolaikinio šokio pirmtakas) balansavo tarp klasikinio baleto, labai palaikomo Tarybų valdžios, ir dramos teatro, metaforiškai tą valdžią kritikavusio.
Inta: Norint būtų galima sukurti Latvijos šiuolaikinio šokio įvaizdį. Keli jo bruožai būtų šie: mandagumas (vengiama atvirų provokacijų), gerai techniškai parengti šokėjai (šokėjų profesionalumas – viena esminių žanro profesionalėjimo sąlygų), choreografai puikiai jaučia erdvę ir prisitaiko prie situacijos (galbūt dėl to, kad sostinėje šiuolaikiniam šokiui nuolat trūksta specialiai jam skirtos erdvės, todėl tenka prisitaikyti), humoras (turime labai mažai spektaklių, kuriuose nebūtų atsainaus humoro), polinkis į teatrališkumą, siekiant žiūrovams pasiūlyti „labiau prieinamą“ šokio kalbą, bei „gyvas“ bendradarbiavimas su muzikantais – įrašai naudojami rečiau.
Ingrida: Kaip minėjau anksčiau, lietuviškas šiuolaikinis šokis kartais vis dar gali būti pernelyg emocionalus ir melancholiškas, pabrėžiantis stipriaus judesio estetiką ir patetiką (arba poetiką), tačiau liečiantis ir socialines problemas. Spektakliuose lyčių klausimai nagrinėjami per filosofinę prizmę, o tikros išgyventos istorijos komunikuojamos kūno judesiais – visa tai panašėją į vokiečių šokio teatrą, turintį sunkiai apčiuopiamą Rytų Europos atspalvį. Kita vertus, vis dažniau atsirandančios urbanistinio ir šiuolaikinio šokio arba operinio dainavimo ir šiuolaikinės choreografijos sintezės bei augantis laisvai samdomų choreografų, kuriančių įvairiomis šiuolaikinėmis bei istorinėmis temomis, skaičius, nuteikia itin pozityviai.
O kaipgi baltiška tapatybė?
Inta: Dažnai pernelyg drastiškai apibendriname individualias patirtis: suomiai šoka greitai ir pašėlusiai, britai šoka lengvai ir be garso, amerikiečiai daug šypsosi ir „makaluoja“ rankomis, vokiečiai rėkia (kad būtų ekspresyviau), o Izraelyje šokama apie bet ką, išskyrus šalies padėtį. Panašiai vertina ir žiūrovai: jie apsilanko festivalyje „Laiks dejot“ (angl. Time to Dance), arba Latvijos šokio spektaklių peržiūroje pasižiūri porą spektaklių ir imasi vertinti latvių būdą ir šokio ypatybes. Vienas švedas yra pasakęs, kad gatvėse žmonės nejaučia erdvės. Šokio pedagogas iš Islandijos yra aiškinęs, kad reikia labiau bendradarbiauti ir padėti vieni kitiems norint, kad šokio menas tobulėtų sparčiau. Svečias britas yra pagyręs Latvijos šokėjus esą jų asmenybės yra įvairios ir spalvingos, o kitų šalių šokėjai atrodo esantys vienodi. Estas yra pastebėjęs, kad Latvijoje labai trūksta finansavimo, todėl šokejai nesutaria tarpusavyje. Šiuo metu bandoma kalbėti apie Baltijos šalių šokį ir tai sveikintina, nes Baltijos šalių šokio kaip produkto prisatymas galėtų prisidėti prie gilesnių analizių atsiradimo, bendradarbiavimo, didesnio šio regiono šokio matomumo ir jo poveikio. Vertėtų klausti, ar egzistuoja baltiška tapatybė, o jei ne – ar verta ją kurti dėl tarptautinės rinkos.
Ingrida: Juokinga, kad būdamos tokios mažos Baltijos šalys nebendradarbiauja. Gal kai kas ir nesutiks su šiuo mano teiginiu, nes tarp šių trijų valstybių visgi vyksta tam tikras bendradarbiavimas: kviečiame vieni kitų spektaklius į festivalius, dalinamės patirtimi ir žiniomis bendrų seminarų ir darbo grupių metu. Be to, labai entuziastingai kuriame ateities planus. Ir viskas. Mes nesigiliname į vieni kitų meną, neatviraujame ir nesidaliname. Taip yra dėl to, kad mus labiau traukia vakarietiško meno tapatybė, todėl pamirštame pasidomėti kaimynais. Mes verčiau užsisklendžiame savo lietuviškoje, latviškoje ir estiškoje tapatybėse ir rizikuojame pasirodyti provencialiais, bet neatsiveriame ir nesimokome vieni iš kitų.
Inta: Kai užsienio choreografai dirba su latviais, dažnai išryškėja įdomūs aspektai: pvz., netikėtai, beveik kiekviename spektaklyje, atsiranda tiesioginių nuorodų į latvišką tapatybę ir ideologine prasme, ir vaizdų bei garsų formų prasme. Puikus šio teiginio pavyzdys – amerikiečių choreografės Lily Skove darbo patirtis Latvijoje. Kai susitikome pirmą kartą, ji man prisipažino, kad iki tol nežinojusi apie Latvijos egzistavimą. Vėliau mūsų pažinties dėka atsirado projektas ir šokio filmas „Latviška planeta“, 2009 m. (angl. Latvian Planet). Allysona Green projekte „Žalia žemė, šviesus dangus“, 2008 m. (angl. Green Earth, Light Sky), naudoja tokius motyvus kaip: beržynai, šieno kupetos, gandrų skrydis, latviški saulėlydžiai. Heatera Olson, nors nėra linkusi į pernelyg tiesiogines asociacijas, projekte „Tavo patirtis čia“, 2010 m. (angl. Your Experience Here), panaudojo gerai žinomą, sentimentalią latvišką dainą ir butelį „Rygos“ putojančio vyno.
Baltos rankovės latviškos ar lietuviškos?
Inta: Dabar pakalbėkime konkrečiau apie tam tikrus latviškus bruožus, pastebimus spektakliuose, šokėjuose, spektaklių temose ir pavadinimuose. Pirmiausia į akis krinta kalba, kuria rašomi spektaklių pavadinimai. Prieš kelerius metus, kai šiuolaikinis šokis bandė įsitvirtinti Latvijos kultūros žemėlapyje, nemažai pavadinimų būdavo neverstini posakiai ar idiomos. Be to, būdavo ir rusiškų arba tiesiogiai su rusų kalba susijusių pavadinimų. Vėliau, viliantis pradėti latviško šiuolaikinio šokio eksportą, atėjo angliškų pavadinimų era. Tais laikais buvo daug diskutuojama apie šokio eksporto kryptį. Dabar, jei to reikia, pavadinimus lengva išversti: šiuolaikinis šokis įsitvirtino vietinėje bei įžengė į tarptautinę rinką.
Dainų ir šokių šventė Latvijoje. Organizatorių nuotrauka.
Dainų ir šokių šventė Latvijoje. Organizatorių nuotrauka.
Kitas svarbus „latviškos dvasios“ elementas – tautinis kostiumas. Tūkstančiai judančių baltų rankovių tautinių šokių festivalių metu scenoje formuoja vieną simbolį ir verčia latvių širdis plakti išdidumo ritmu. Aišku, tokių renginių metu šokama pagal labai didelę muzikos amplitudę, varijuojančią nuo senų liaudies dainų iki šių laikų populiarių dainų, o šokių žingsniai turi mažai bendro su autentiškais tautiniais šokiais: choreografijai įtaką daro totalitarinio režimo estetika, o ne latviškos tradicijos. Nepaisant to, kokie šokio žingsniai derinami su lininių rūbų kostiumais, šis motyvas – akivaizdi nuoroda į etniškumą. Šiuolaikinio šokio choreografai irgi nepamiršta, ir sėkmingai jungia tautinius muzikos, kostiumų, ritmų ir kt. motyvus, išlaikydami savo braižą ir gerą įvaizdį.
Jei galvojame apie mases, įnirtinga neofolkloro muzika, šviesūs ir laisvi lininiai rūbai, basos kojos, skirtingų kartų mišinys, besišypsantys jauni vaikinai ir merginos (panašu į arijų įvaizdį), tam tikra prasme sukuria „latvišką dvasią“. Latviški bruožai pastebimi šokyje, kuomet patriotiškai ištiesę nugaras šoka daug žmonių, net jei choreografija reikalauja pasilenkti ar pašliaužioti, arba kai šokama netradiciniu ritmu.
Ingrida: Tos pačios baltos rankovės, tautiniai raštai ant lininių kostiumų bei tūkstančiai šokančių jaunų ir senų žmonių – kasmetinis reiškinys Lietuvos dainų šventėje. Tad savaime suprantama, jog kyla klausimas: tai latviška ar lietuviška? Sakyčiau, abu. Taip yra dėl to, kad Tarybų Sąjungoje, tautinių šokių ir dainų festivaliai buvo toji platforma, kurioje buvo galima laisvai reikšti „lietuvišką ir latvišką dvasią“. Šiais metais choreografė Agnija Šeiko, dažnai jungianti skirtingas meno formas į vientisą reginį, Lietuvos dainų šventėje sėkmingai pristatė lietuvišką tautinį kostiumą šiuolaikinio šokio kontekste. Tuomet, kai jungiamos kelios meno rūšys, dažnai kyla klausimas – o kur yra toji nacionalinė tapatybė? Ji tarsi egzistuoja, tarsi ne, visai kaip ES kultūrinių programų politikoje, skatinančioje atvirą požiūrį į tapatybę, dalinimąsi patirtimi ir bendradarbiavimą nepamirštant nacionalinių ar etninių elementų apibrėžtos tapatybės. O kurgi aukso vidurys? Jo nėra, kai kalbama apie pernelyg uždaras arba pernelyg atviras tautas, kosmopolitiškumą ar patriotinius jausmus globalizacijos kontekste. Europiečiai tapatybę visuomet apibrėžia geografiškai, tad Baltijos valstybės dažnai traktuojamos kaip Rytų Europos šalys, pernelyg artimos Rusijai, o mes aršiai, kartais net groteskiškai, bandome išsiaiškinti, kas yra „grynai“ lietuviška ar „grynai“ latviška.
„Baltų genčių kostiumų pristatymas“ (chor. Agnija Šeiko). Liaudies kultūros centro nuotrauka.
„Baltų genčių kostiumų pristatymas“ (chor. Agnija Šeiko). Liaudies kultūros centro nuotrauka.
Inta: Dar viena įdomi latviško šokio ypatybė – netolerancija klaidoms. Reikalaujama, kad šokėjai turėtų puikų techninį pasirengimą, pateiktų išbaigtus darbo rezultatus ir gerai pasirodytų konkurentų tarpe (prieš didžiuosius šokio festivalius tikrinamas tam tikras šokio lygis). Tokie reikalavimai keliami ir mėgėjiškam menui. Trupė kartais yra pasiruošusi „pasiskolinti“ gerų šokėjų iš kitų trupių, kad užsitikrintų sėkmę. Būtent todėl eksperimentai ir meniniai tyrimai ir eskizai ne itin toleruojami: „scenos kultūra“ ir tai, kas turi būti parodyta scenoje, griežtai apibrėžta ir aišku, ypač šokėjams. Tai, kas gražu ir taisyklinga tarnauja nacionaliniams interesams, menai neturėtų turėti vietos negražiems eksperimentams, nes tai kelia grėsmę nacionalinei tapatybei. Visgi tai radikalus pareiškimas, bet aš nuoširdžiai tikiuosi, kad menas užtikrins galimybes ir erdvę, kurioje laisvai ir saugiai galės reikštis unikalūs protai, mintys ir pasirinkimai.
Ingrida: Įdomu tai, kad Lietuvoje labiau toleruojami lietuviai menininkai, dirbantys ar gyvenantys užsienyje. Sutinku su Suomijoje gyvenančiu choreografu Andriumi Katinu, išsakiusiu mintį, kad užsienyje gyvenančiųjų lietuvių darbai labiau vertinami, šie menininkai dagiau pasiekia ir traktuojami kaip „geresni“ nei dirbantys Lietuvoje. Tai reiškia, kad lietuviška tapatybė, įtakota kitų tapatumo, turi daugiau kūrybinio potencialo ir privalo būti labiau vertinama dėl savo vidinio lankstumo, net jei produkcija ir vidutinė. Juokingi tie lietuviai! Bandydami išsaugoti tai, kas yra „mūsų“, mes nuolat žvalgomės kažko svetur, ir tikimės kažkur atrasti savo individualią raišką.
Parengė Kristina Kaghdo
***
Šis tekstas buvo parašytas projektui „IDENTITY.MOVE!“, kurį organizuoja Goethe’s institutas Varšuvoje, Liublino kultūros centras, Rytų Europos performatyvių menų platforma, Motus o.s. / Alfred ve dvoře Pragoje and Graikijos nacionalinė aukštoji šokio mokykla Atėnuose.