Yra bičių, bus ir medaus?
2014-11-29 Kristina Steiblytė
Lapkričio vidury į Menų spaustuvę „artopios“ sukviesti, susirinko šiuolaikinio šokio kūrėjai ir šokėjai, profesionalai ir dar ne visai, pasirodyti vieni kitiems ir visiems kitiems, kas ką moka. Toks susirinkimas, pavadintas „Bičių sąskrydžiu“, įvyko jau šeštą kartą. Jau šeštą kartą bitelės pasirodė, ko ramiai dūgzdamos pridūzgė.
Festivalio programoje buvo trys labai skirtingi vakarai. Pirmąjį buvo parodyta jaunos komandos „GESH‘move“ premjera „K.ID“ bei Naujajame Baltijos šokyje jau matytas, nuolat kintantis, Manto Stabačinsko ir Mariaus Pinigio „ID: D&G“. Antrasis vakaras buvo skirtas jauniems kūrėjams iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos bei įvairių šokio studijų. O trečiasis apibendrino visą festivalio programą. Jo metu parodyti itin skirtingi spektakliai: prieš kelerius metus Agnijos Šeiko sukurtas ir šiais metais atnaujintas spektaklis „Paikos mergaitės maldos“ bei svečio iš Vokietijos Gabrielio Wongo improvizuotas konceptualus spektaklis-performansas „8 dienos“.
Festivalį pradėjęs „K.ID“ nuteikė dviprasmiškai. Nemenka jauna komanda (choreografė Erika Vizbaraitė, režisierė Gabrielė Jaugelytė, scenografė Lauryna Liepaitė, kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė, scenarijaus autorė Birutė Kapustinskaitė, dramaturgė Silvija Čižaitė-Rudokienė, Ritos Mačiliūnaitės ir Donato Tabučio muzika ir trijų šokėjų bei vienos aktorės atlikimas), dirbusi, kad šis spektaklis būtų parodytas, nuveikė nemažai. „K.ID“ atrodė kokybiškai, jauni, kai kurie scenoje iki šiol nedažnai matyti žmonės džiugino akį. Deja, spektaklis pasirodė kiek banalus. Labiausiai todėl, kad pasirodžius geltonajam Indrės Lencevičiūtės žmogeliukui, veiksmas pavirto dar viena naujame kontekste papasakota susidūrimo su kitoniškumu, kitu istorija: kitoks visų pirma yra atstumiamas, o paskui jo kitoniškumas užvaldo ir paverčia jį garbinimo objektu. Kartojama jau beveik archetipine laikytina situacija, pažįstama tiek iš įvairių religinių pasakojimų (dažniausiai tokie ilgainiui pripažinti nepritapėliai yra pranašai ar dievų vaikai, kaip Kristus ar Mohametas), tiek iš kino, teatro, politikos ar paauglių gyvenimo. Idėja kalbėti apie daugybę kartų perpasakotą Kasperio Hauserio istoriją, ją perpasakojant remiantis ne originalu, kurti interpretacijos interpretaciją, kopijos kopiją, scenoje ištirpo paaugliškai naivaus susidūrimo su kitu istorijoje, pagražintoje dailiais šokėjais ir jų santykius labai aiškiai atskleidžiančiomis choreografinėmis kompozicijomis.
Tą patį vakarą rodytas „ID: D&G“ derėjo prie „K.ID“ ir tuo, jog abu spektakliai statyti jaunų komandų, ir tuo, jog prie abiejų kūrimo nagus prikišo kritikės, su choreografais suvestos Lietuvos šokio informacijos centro rengiamo projekto „Kritikai vs. choreografai“. Šiame spektaklyje, be Vilmos Pitrinaitės režisūros, talkino ir Monikos Jašinskaitės dramaturgija. Stepono Dariaus ir Stasio Girėno istoriją pasakojantys M. Stabačinskas ir M. Pinigis neabejotinai charizmatiški šokėjai. Tiesa, šį kartą rodant spektaklį, pradžioje vykstantis lengvas flirtas su žiūrovais skambant Tinos Turner „We don‘t need another hero“ tos charizmos neatskleidė. Tačiau pradėję šokti ir vėl sudomino jau matytu spektakliu. Net ir iliustratyvus rankų sukimo judesys, rodantis propelerio sukimąsi (juk kalbame apie lakūnus, skrydį per Atlantą!) negalėjo supykdyti, nes spektaklyje buvo nemažai žaidimo reikšmėmis, o ir apskritai nemažai žaismės, kuri neleido į viską žiūrėti pernelyg rimtai ir todėl pernelyg griežtai viską vertinti.
Antrasis festivalio vakaras – neprofesionalų arba siekiančiųjų tapti profesionalais programa. Parodyta vienuolika skirtingo ilgio, meistriškumo ir kūrybiškumo kompozicijų. Čia buvo ir kenčiančių paauglių, ir šokio būrelių pasirodymų (su pretenzijomis į meną) ir net keli įdomūs darbai. Profesionalų kontekste kalbėti apie šiuos pasirodymus būtų nesąžininga, o festivalio kontekste jie akivaizdžiai buvo svarbiausia programos dalis. Tad iš vienos pusės norėjosi ploti katučių kartu su visais pasižiūrėti atėjusiais draugais ir artimaisiais, o iš kitos buvo visiškai neaišku, kodėl reikia žiūrėti į tuos šokančius ar dar tik mėginančius šokti jaunus žmones.
Trečiasis festivalio vakaras tokį pasimetimą įtvirtino ir beveik pavertė festivalio tema, motyvu (o gal koncepcija?). Kontrastų festivalį pabaigė brandus, apgalvotas, jautrus A. Šeiko darbas kartu su dviem patyrusiomis, gražiai scenoje atrodančiomis šokėjomis Beata Molyte ir Aušra Krasauskaite bei tą patį vakarą parodytas G. Wongo vienkartinis eksperimentinis spektaklis-performansas „8 dienos“. Prieš kelerius metus pastatytos „Paikos mergaitės maldos“, dabar atgaivintos ir įgavusios naujos jėgos, naujų atspalvių, beveik kardinaliai pakeitė susidarytą tamsaus, nykaus žaidimo judesiu ir šviesa įspūdį. Dabar trys šokančios moterys atrodė gyvos, jautrios. Nors ne visos scenos pasirodė vienodai iškalbingos, būtinos.
Festivalį pabaigusiame spektaklyje „8 dienos“ priešingai – dauguma elementų atrodė beveik vienodai nereikalingi. Šešias dienas skyręs bendravimui su skirtingas sritis atstovaujančiais kūrėjais, G. Wong septintąją improvizavo naudodamasis visa surinkta informacija, o aštuntąją parodė savo darbo rezultatus. Rezultatai ne stebuklingi, nors ir su žavaus humoro jausmo proveržiais (pavyzdžiui sprogdinant balionus-kukurdvelkius). Pasirodymas įdomus galėjo būti bendradarbiavusiems lietuviams ar jų kolegoms, mat asmeniškai nepažįstant žmonių vokiečiui pasakojusių apie capoeirą, butoh, oro akrobatiką, perkusiją, šiuolaikinį ir liaudies šokį, beveik visos kompozicijos ar improvizacijos nieko nesakė: nepasakojo nei apie konkrečius žmones, nei apie meno kryptį.
Tokia pabaiga apibendrino festivalį: jis, regis, skirtas visų pirma saviems, dar tik pradedantiems, pasirodyti ir pamatyti vieni kitus. O kaip priedas pridedami ir keli profesionalesni bei profesionalūs kūrėjai, kurių darbai įdomūs menkai grupelei entuziastų. Ir pačių jaunųjų šokėjų tarp tų entuziastų beveik nėra. Panašu, kad festivalis būtų kur kas sėkmingesnis (tiek idėjiškai, tiek ir komerciškai) pasikviestus vieną gerą profesionalų spektaklį ir jį parodžius jauniems šokėjams, o visus kitus vakarus leidus profesionalioje scenoje pašokti dar tik būsimiems profesionalams, stebimiems draugų, artimųjų ir kitų jaunų pradedančiųjų ar mėgėjų. „Privati“ šokėjų šventė butų kur kas aiškesnis sprendimas nei dabar rengiamas trijų visiškai skirtingų vakarų kratinys, nejungiamas nieko (net negalima sakyti, kad tai lietuvių šiuolaikinį šokį pristatantis festivalis: lietuvių šokio yra ir daugiau, ir įvairesnio, o ir svečias iš užsienio lietuviškumo neleidžia laikyti svarbiu aspektu) išskyrus organizatorius ir erdvę, kurioje viskas vyksta.
Bet nevalia dėl to pykti ant bitučių. Lietuvos teatro ir šokio pasaulyje festivaliams turėti temą ir ją nuosekliai įgyvendinti sudarant programą kol kas vis dar yra itin sudėtinga. Jei tai nepavyksta ir didžiausiems festivaliams, tai negalima reikalauti tokios sunkiai įgyvendinamos užduoties iš mažesniųjų.
Audriaus Kacelavičiaus ir Lauros Vansevičienės nuotraukos