Austėja Vilkaitytė
Šokiai įkvėpti „YouTube“ arba Bandymas pabučiuoti žiūrovą
2015-05-15 Edita Grudzinskaitė
Choreografė ir šokėja Austėja Vilkaitytė, prieš kelerius dėvėdama Maironio sutaną šokiu tarė „Lietuva brangi“. Šį vakarą Kaune, „Aura +“ erdvėje ji pristatys šokio spektaklį „CC_dvasia“.
Spektaklio aprašymo poetiškuose tekstuose raktiniai žodžiai: žavėjimas, gydomasis šokis, ceremonija, išlaisvintas šventimas, hipnotizuoja, terapijos, magiškas, šokio ritualas – žadina smalsumą, kurį numalšinti, matyt, galėtų tik apsilankymas pasirodyme.
– Kur ketinate vesti žiūrovus penktadienio vakarą?
Austėja Vilkaitytė: Kai apie kūrinį reikia kalbėti žodžiais, ką aš taip pat stengiuosi daryti, kartais gali atsitikti taip, kad jis bus ne visai toks, kaip nupasakojau.
– Spektaklį prilyginate ritualui. Ar žiūrovas gali jaustis saugus? Ritualų būna įvairių.
A. V.: Žiūrovus kviesčiau dalyvauti šokio rituale, sudarytame iš penkių dalių: atidarymo, žavėjimo/viliojimo, hipnozės, būrimo ir gydymo. Yra tokia idėja, kad egzistuoja penkios stadijos, per kurias pereina netektį patyręs asmuo. Transformuoju šią penkių stadijų idėją į penkias pilnatvės scenas. Kaip kūrėja einu per šias stadijas, kurios, tikiuosi, padės žiūrovui manimi patikėti.
– Kokio gydymo rezultato tikėtumėtės?
A. V.: Norėčiau, kad žmonės išeitų su geru jausmu. Net jei nutiktų taip, kad išeitų su blogu, jis išvirstų į gerą. Neretai po įvairių terapijų būna ženklus pablogėjimas, bet jau kitą dieną pagerėja ir žmogus pasijunta daug geriau, nei prieš terapiją.
Mano idėja, kad žmonės į pasirodymą ateitų tarsi į tam tikras apeigas, galiausiai, finalinėje scenoje pajustų gydymo momentą. Ar jie su šypsniu tą darys, ar rimtai, abiem atvejais bus gerai.
– Koks jūsų pačios santykis į tokį gydymą? Žvelgiate rimtai, ar ironizuojate?
A. V.: Procesą priimu ir labai rimtai, ir labai žaismingai tuo pat metu. Tikiu energija, jos ciklais. Yra labai daug dalykų, kurių mes nežinome. Man patinka žaisti su magišku realizmu per savo kūrybą. Žinoma, mane kaip menininkę tai inspiruoja ieškoti choreografinių išraiškų ir estetinio pasitenkinimo, o žiūrovas gali jausti gydomąjį judesį.
– Kodėl praktiniai patarimai „YouTube“, lydimi milijoninių peržiūrų, tapo ir jūsų susidomėjimo objektu?
A. V.: Man labai įdomi energetinė, mistinė choreografija, kuri atsiranda ir ne tik gyvoje praktikoje, bet ir internetiniame pasaulyje. Yra daugybė mokomosios vaizdinės medžiagos, kuri aiškina, kaip save išsigydyti ar netgi būti gydytoju.
Žmogus yra nutolęs nuo gamtos. Man įdomu žaisti su tuo nutolimu, todėl ir choreografija atsiranda iš internetinio pasaulio. Milijonai video peržiūrų, kuriose kalbama apie gydomąją energiją, esu tikra, ne smalsumo, o troškimo sužinoti ir poreikio pasekmė. Žmogus, skęstantis informacijos gausoje, pasiilgsta grįžimo prie savęs – prie savo kūno ir sielos.
– Ar toks pat ir spektaklio tikslas?
A. V.: „CC_dvasia“ metu žiūrovai nesėdi kaip įprasta teatre. Jie daugmaž yra tame pačiame lygyje su manimi. Kai rodžiau šį spektaklį Vilniuje, „Kablyje“, žmonės kalbėjo, kad jie pasijuto kaip saunoje, nes buvo labai karšta. Tai buvo labai malonus epitetas.
Norėčiau, kad žmogus tiesiog išeitų paliestas spektaklio skleidžiamos energijos. Rasti racionalų paaiškinimą, kodėl žmogus paliečiamas, labai sunku. Norėčiau, kad žmogus eitų su manimi per tas ritualines scenas.
– Ar turite galvoje, kad žmogus turėtų ateiti į jūsų spektaklį tarsi į terapijos procedūrą?
A. V.: Šio spektaklio nereikia žiūrėti ir vertinti kaip spektaklio. Žmonės pratę pasirodymus vertinti kaip baigtą, atidirbtą teatro spektaklį. Man svarbiau, kad žmogus jaustų emociją, šilumą, nuotaikas, vaizdą ir tuo mėgautųsi. Taip bent norėtųsi, tačiau žmonės neišvengiamai vertina tai kaip produktą. Kai nueini į „SPA“, neįjungi vertinimo receptorių ir dėl to gali tiesiog mėgautis. Todėl kuriu ritualą, kuriuo žiūrovai mėgautųsi. Jie gali net nežiūrėti jo, užsisvajoti ir visaip būti laisvi. Noriu, kad jie tiesiog būtų santykyje su manimi ir toje „ Auros +“ dėžutėje jaustųsi kaip savo erdvėje.
– Kaip žinia, šį spektaklį rodydavote atvirose erdvėse. Kaip spektaklį įtakoja tai, kad jis bus rodomas scenos dėžutėje?
A. V.: Spektaklis „CC_dvasia“ gimė bendradarbiaujant su Gregoire'u Bluntu ir Egle Kulbokaite, kūrėjais, gyvenančiais Berlyne. Penktadienio pasirodyme ritualą veda tas pats chameleono personažas, atlikdamas šokio apeigas aplink fontaną, kurį šiam spektakliui sukonstravo Marija Puipaitė, o chameleono kostiumą sukūrė Sandra Bučiūtė.
Tiesa, tai pirmas kartas, kuomet šis pasirodymas vyks juodoje scenos dėžutėje. Man pačiai įdomu, nes chameleonas, kaip žinia, reaguoja į aplinką. Taigi juodoje scenos dėžutėje jis susilies su visa aplinka. Gali būti, kad mano chameleonas taps juoduoju drakonu, atsiras žaismo balta – juoda spalvomis, atsivers galimybė yin ir yang – priešybių vienybės santuokai. Ir dar nežinia ko...
– Ar jūsų spektaklis provokuojantis?
A. V.: Yra momentų, kurie gali provokuoti, bet tikrai ne šokiruoti. Viena mano draugė kinematografė spektaklį įvardino kaip labai feministišką, kažkam jis pasirodė netgi ekhibicionistiškas. Žinoma, visuomet labai įdomu ir sunku prognozuoti kaip žmonės priims.
Mano tikslas – paliesti žmogų. Vienas centrinių spektaklio sluoksnių – mano santykis su fontanu, iš kurio trykšta srovė. Ji – tarsi baltoji kobra. Atsiranda nuoroda į gyvačių viliojimą, tuo pat metu ir žiūrovo, kuris tampa kobra.
Tyrinėjau, kaip žmonės yra viliojami, žinoma, labiausiai per šokį. Spektaklyje naudoju lap dance, striptizo, pilvo šokio elementų. Viliojimo meno mokiausi iš modelių, reklamų ir vaizdo klipų, galiausiai – iš „Youtube“ pradžiamokslių. Chameleonas vilioja ir gydo, kad galiausiai pabučiuotų kobrą, kai ši
visiškai jam pasiduoda. Tai bus bandymas pabučiuoti žiūrovą.
Perspausdinta iš „Kauno dienos“.