Alessandro Schiattarellos „Kitur“
Vaduojantis iš savo ir gamtos priespaudų
2017-05-28 Aušra Kaminskaitė
Sparnuotus pasakymus apie tai, kad šokis „suteikia laisvę“, „leidžia pajusti skrydžio jausmą“ ar „yra visas gyvenimas“ turbūt girdėo visi – kažkas iš pažįstamų šokėjų, kažkas spektakliuose, kuriuose ne vien tik šokama, kažkas žiūrėdamas „Bilį Eliotą“ ar kitus filmus. Šokis kaip forma labai dažnai asocijuojamas su išsilaisvinimu. Ir ne vien dėl šokio metu patiriamų pojūčių. Neretai šokis žmonėms tampa tyrinėjimu, vadinasi, – pažinimu ir todėl – laisve. Išsilaisvinimu nuo nežinios ar nepažinimo, kuris gali reikšti ir kvailumą, bet kur kas dažniau – baimę, o iš jos atvesti į neapykantą, kur laisvės jau nė su žiburiu nerasi.
Priešpaskutinę tarptautinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘17“ dieną vienas po kito buvo parodyti du trumpi spektakliai – Alessandro Schiattarellos „Kitur“ ir Taneli Törmä „Klasikinis grožis“. Nežinau, kokiu pagrindu juos į vieną paketą sudėjo organizatoriai – galbūt dėl monospektaklio formos, galbūt dėl nedidelės kiekvieno pasirodymo trukmės. Vis dėlto juos sujungė būtent išsilaisvinimo siekio tematika. Skirtingų žanrų darbai pasakojo apie bandymą ištrūkti iš dviejų rūšių suvaržymų – fizinių ir proto pančių.
Nuotraukų autorius: Dmitrijus Matvejevas
Spektaklio „Kitur“ autoriui šveicarui Alessandro Schiattarella šokis dar paauglystėje tapo kova už išsilaisvinimą nuo fizinės negalios. Penkiolikos metų prasidėjusi neurodegeneracinė liga, sukelianti nervų ir raumenų atrofiją rankose, lėmė, kad šokėjo rankos nuolat silpnėjo. Tiesa, tai jam nesutrukdė keliolika metų šokti įvairiose baleto trupėse ir galiausiai pradėti savo solinę karjerą. A. Schiattarella teigia spektaklyje „Kitur“ tyrinėjantis, kas nutiktų, jei jo negalia išplistų į kitas kūno dalis ir jis taptų savo kūno įkaitu.
Į sceną šokėjas beveik „įšliaužia“ siena – kiekvienas judesys atliekamas tarsi dvimatėje erdvėje, sienoje atsirandant identiškai judesius atkartojančiam šešėliui. Jau tada pubika pradeda pastebėti, jog šokėjo rankos atrodo neįprastai – dalis nuo alkūnės iki delno beveik plokščia, o pirštai – ilgi ir kreivi. Ilgainiui šios rankos tampa viena įspūdingiausių išraiškos priemonių – jų plastika primena virves, juostas, kartais ir ilgąsias tramdomųjų marškinių rankoves – iš esmės viską, kas gali prilipti prie žmogaus ir jį supančioti, apriboti bet kokį judėjimą ir įsprausti į rėmus. Pančiojamas kūnas priešinasi savo jėgos šaltiniui – centrui, kuris gali valdyti viską, tik ne sergančias galūnes (spektaklyje, ne realybėje). Ilgainiui kūnui vis sunkiau pabėgti nuo pančių ir valios pagalba nebesusidorodamas su jį įkaltinti bandančiu reiškiniu, šokėjas pakelia šokio dangos kraštą ir lenda po juo, savo kūnu dangą plėšdamas nuo žemės. Graži metafora – jei esi atkaklus, erdvės kovai atsiras net ten, kur, regis, nėra jokios erdvės. Spektaklyje, tiesa, ši kova neturi pabaigos, lygiai kaip ir realybėje (šokėjo liga nėra pagydoma). Tačiau gyvenime A. Schiattarellą jau galima skelbti laimėtoju, kuris yra nužengęs toliau, nei liga turėjo jam leisti.
Tanelio Törmä „Klasikinis grožis“ – visai kitokią nuotaiką generuojantis spektaklis. Pradžioje beveik dešimt minučių šokėjas bėga. Pradėdamas labai lėtai, vis aukščiau pakeldamas kojas, didžiąją laiko dalį bėga „link“, bet kartais, regis, pradeda bėgti ir „nuo“ menamo tikslo. Kai nubėgęs didelį atstumą jis galiausiai netenka jėgų ir krenta ant žemės, šokėjui prieš akis atsiveria jo ilgametė svajonė. Beje, didelės reikšmės čia neturi pasirinkimas, ar tai, kas vyksta toliau, traktuojama kaip sapnas, ar kaip realybė.
Spektaklio aprašyme autorius teigia, jog svajonės ne visada išlaisvina – kartais jos įkalina, neleisdamos gyventi taip, kaip iš tiesų trokštame – siekis gyventi dar geriau užgožia esamos akimirkos džiaugsmą. Spektaklio personažo svajonė – tapti baleto solistu (pats šokėjas baigė Suomijos nacionalinę baleto mokyklą). „Pribėgta“ T. Törmä svajonė sužydi visomis ironijos spalvomis. Pamažu į sceną subėga turbūt aštuonios jaunos Kauno choreografijos mokyklos balerinos ir skambant Piotro Čiaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“ muzikai pamažu prikelia „miegantį gražuolį“, kad pasveikintų jį ir pagaliau grąžintų į sostą, kur jam ir vieta.
Išties komiškai atrodo aukštas, tvirtas ir barzdotas vyras, kaip solistas šokinėjantis tarp daugybės jaunų, plonų, tvarkingus kuodelius ryšinčių ir vienodus melsvus triko vilkinčių balerinų. Ši spektaklio dalis suskamba tarsi nuoroda, jog realus svajonės išsipildymas yra neįmanomas arba mažų mažiausiai absurdiškas. Betgi tai mažiausiai rūpi pačiam personažui, kuris laimingas šuoliuoja, dėlioja reikiamus žingsnius ir galiausiai visos savo „tautos“ yra karūnuojamas bei sveikinamas. Lenktis išbėga, be abejo, taip pat kaip solistas.
Spektaklis nėra apie tai, kaip labai dirbęs ir atkakliai link svajonės bėgęs žmogus galiausiai pasiekia tai, ko trokšta. Ryški spektaklio ironija neleidžia paskutinio šokio palaikyti svajonės išsipildymu. Personažas gauna galimybę pajausti, ką iš teisų reiškia pabūti šlovės spinduliuose, šokti priekyje pakelta galva ir galiausiai susirinkti publikos šūksnius „bravo“ (žiūrovas pasistengė). Solistu jis netampa, tačiau atitinkamas (ir, regis, jam svarbiausias) solisto patirtis jis susirenka. Svajonė atsitraukia, užleisdama vietą kitoms mintims, tikslams ar tiesiog palikdama žmogaus galvoje ir širdyje tuščių erdvių, kurios galbūt prisipildys kažko žemiškesnio ir brandaus.
Abu spektakliai į šokį remiasi kaip į galimybę išsilaisvinti. Ir kiekvienas šokėjas čia išsilaisvina pažindamas jį užvaldžiusį reiškinį, leisdamas tam reiškiniui save užlieti, išgyvendamas tai, kas neduoda ramybės, o tuomet – arba paleidžia, arba tęsia kovą, perėjęs į kitą žmogiškumo lygmenį, kitą savęs suvokimą. Visa tai skamba kiek filosofiškai, tačiau iš tiesų viskas susilieja į paprasčiausią idėją – šokis yra tas pats, kaip ir bet kuri kita gyvenimiška patirtis. Tik jis suteikia galimybę tą patį patirti greičiau, reikiamu laiku ir – svarbiausia – leidžia suklydus pakartoti.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.