Kitoniškumo ilgesys
2017-04-26 Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Kiekviena pasaka yra tam tikra kelionė, kurios metu nutinka įvairiausi nuotykiai. Pastarąją teko patirti dar anksčiau negu išvysti tikrąją pasaką teatro scenoje, apie kurią žadu kalbėti šiame tekste... Tik ką startavusio pavasario ankstyvas rytas. Ypatingas rytas. Itin tirštame ir netgi demoniškame rūke, kurio taip dažnai mieste neišvysi, skendi naujoji Kauno autobusų stotis. Atvažiuoja autobusas į Vilnių. Kelionės tikslas – Menų spaustuvėje susitikti su Klaipėdos šiuolaikinio šokio teatro „Padi Dapi Fish“ choreografės Ingos Kuznecovos režisuotu (meno vadovė – Agnija Šeiko) šiuolaikinio šokio vaikams spektakliu „Pamirštos princesės“, nominuotu Auksiniams scenos kryžiams. Intuityviai juntu, jog tai bus dar nepatirti pojūčiai.
Nuotraukų autorius: Vytautas Petrikas
Išvažiavus iš Kauno dar kurį laiką kelias ir pro langą prabėgančių miškų peizažas skendi migloje. Pasijuntu lyg kokioje K. Borutos apysakoje „Baltaragio malūnas“, kai kur nors pasislėpęs pinčukas prunkštaudamas laido dūmų debesis ir, žinoma, spendžia spąstus. Į vieną jų kaip tik ir patenku – netoli Vilniaus autobusas sustoja ilgiausioje automobilių eilėje. Laikrodžio rodyklės stumiasi į priekį, ryte rodomo spektaklio laikas nenumaldomai artėja, pulsas pagreitėja, o mano autobusas tebestovi ten pat. Regis, kelionės tikslas, turėjęs tapti euforija tuoj pavirs utopija... Visgi pro išsisklaidžiusius debesis į veidą švysteli šiltos saulės spinduliai, autobusas pajuda. Išlipus skuodžiu ir šiaip ne taip atsiduriu ten, kur reikia. Menų spaustuvės Juodojoje salėje jau sėdi vaikai ir juos atlydėjusios mamos ir auklytės. Nustebina tai, jog salė pilnut pilnutėlė, atrodo, net išsipūtusi.
Pasakiškos atmosferos kupina kelionė tampa savotišku įvadu į scenoje šokio kalba sekamą pasaką. Tik čia skleidžiasi ne lietuviškų pasakų pasaulis, o tarptautinių, arba greičiau egzistuojančių universaliame erdvėlaikyje. Scenoje karaliauja keturios princesės, atklydusios iš prancūzų rašytojo Ph. Lechermeierio ir dalininkės R. Dautremer bendro darbo – knygos „Princesės – pamirštos ir užmirštos“ konteksto. Lietuvių kalba knyga išleista leidykloje „Nieko rimta“ prieš dešimt metų. Paprastai, kai išgirstame žodį „princesė“, galvoje švysteli kurios nors šviesiaplaukės rūmuose gyvenančios užsispyrusios ir pasipūtusios gražuolės vaizdinys arba nuskamba šiek tiek kitokių princesių – Miegančiosios Gražuolės, Pelenės, Snieguolės ir kt. vardai. Tuo tarpu knygoje jos vaizduojamos visiškai kitaip – neįtelpančios į jokius žinomus jų vaizdavimo rėmus. Tuo ši knyga pelnytai pelnė didelį populiarumą visame pasaulyje. Knygoje- enciklopedijoje pristatomos princesės yra atkeliavusios iš viso pasaulio karalysčių ir turi tik joms vienoms būdingus išvaizdos ir charakterio bruožus.
Būtent juos scenoje atskleidžia šokėjos Eiva Dobilaitė, Aušra Krasauskaitė, Laura Geraščenko ir Sigita Juraškaitė, įkūnydamos savąsias princeses, artimas jų pačių prigimčiai. Tačiau tai nėra tradicinė sceninė knygos iliustracija, kaip yra įprasta dažnu atveju. Priešingai, tai pavyzdys, kaip netikėtai ir kūrybingai galima interpretuoti vaikams skirtą literatūrą, scenoje kuriant naują naratyvą. Prancūziškos knygos tekstas ir piešiniai jaunoms kūrėjoms tampa tik atspirties tašku. Jos kuria dar kitokias princeses nei yra vaizduojamos knygoje. Spektaklio pagrindinis tikslas – paskatinti vaikus atrasti savo individualius bruožus, juos puoselėti ir būti tolerantiškiems kitam, paliečia ir pačias šokėjas. Lyg terapiniu įrankiu pavirtęs vadinimas leidžia scenoje atsiskleisti ir pačioms atlikėjoms. Čia turbūt ir slypi viena iš spektaklio sėkmės priežasčių.
Vaikai visada yra atviri, kalbantys nuoširdžiai, taip, kaip viskas yra iš tiesų. Ir labai greitai pajunta, jeigu kažkur slypi dirbtinumas. Sėdint kartu su jais pradedi mąstyti taip pat. Šis tikrumo pasaulis labai greitai ir įtaigiai įtraukia į veiksmą ir vėliau labai tos būsenos pasiilgsti sugrįžus į suaugusiųjų socialinius žaidimus. Atviromis virsta ir kūrėjos. Būtent buvimą savimi ir vaidybą čia skiria plonytė linija. Tik tas buvimas savimi nereiškia, jog jos juda ir komunikuoja tarpusavyje taip, lyg būtų pasibaigęs spektaklis. Atlikėjų veiksmai yra pagrįsti jų vaikystėje regėtų ir patirtų „princesiškų“ įvaizdžių prisiminimais, atklydusiais iš jų pasąmonės. Įdomu stebėti scenoje besiskleidžiančią atlikėjų patirtį, kuri, kaip parodo mažųjų žiūrovų reakcija, labai artima ir šiandieniniam vaikui.
Pasąmonės vaidmuo spektaklyje ypač didelis, nes, ko gero, daugiausia šiame lygmenyje ir vyksta dialogas tarp scenos ir publikos. Būtent savo vidinėse gelmėse galime atrasti atsakymą į klausimą, kas ir kuo išskirtiniai esame iš tikrųjų. Ne sąmonės dėka, kuri vis žadina norą viską sukišti į egzistuojančius ar naujai kuriamus stereotipus. Kai, tarkim, mergaitės yra mergaitiškos tik tuomet, kai yra pasyvios, švelnios, klusnios, būtinai lieknos ir gražios, t.y. apsirengusios ir susišukavusios pagal tam tikrą tam tikrai epochai priklausančią grožio sampratą. Ir dar, žinoma, standartinių princesių pasakose laukiančios, kada jas išgelbės princas ir ves. Trapios panelės amžinoje bėdoje įvaizdis.
Taip sutapo, jog visai neseniai internetinėje erdvėje teko matyti užsienyje parengtą vaizdo reportažą, kuriame kalbama apie žalą mergaičių psichikai joms skaitant ir žiūrint filmus apie žinomas princeses. Psichologai teigia, jog jose vaizduojamas prieš tai minėtas turinys yra kenksmingas šių dienų būsimajai moteriai, kurios gyvenime turi kur kas daugiau siekių nei vien tik būti gražiomis ir ištekėjusiomis, kaip kad būdavo ankstesnių epochų patriarchaliniu modeliu grindžiamose visuomenėse. Todėl jie ragina perrašyti šias ar kurti naujas istorijas apie šių dienų princeses. Taigi šiuo aspektu spektaklis įgauna papildomo aktualumo ir prisideda prie taip reikalingų „perrašytų“ pasakų vaikams vis dar itin mažo skaičiaus mūsų teatre.
O siužetas nesudėtingas ir tikrai realiai patirtas kiekvieno mūsų, ir nebūtinai vaikystėje, nes tokį santykių šabloną galima lengvai identifikuoti ir bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Fabula panaši į teksto pradžioje aprašytos kelionės – su įkvepiančia pradžia, netikėtai užklupusia kliūtimi ir galiausiai laiminga pabaiga su pamokomuoju poskoniu. Taigi kartą gyveno ir susitiko trys princesės, kurios buvo labai skirtingos, bet rado bendrą kalbą, kai visos kiekvienai buvo lygios ir vienodai svarbios. Tačiau veną dieną jų draugišką kasdienybę sudrumstė juodoji princesė, vilkinti juoda ilga pūsta suknele ir seginti didelę juodą gėlę plaukuose. Ji buvo itin elegantiška ir išsiskirianti iš anų trijų (A. Krasauskaitės įkūnyta princesė – iš tiesų įspūdinga mergina, paskui kurią tikrai norisi sekti ir daug ką iš jos periimti). Tačiau nutiko taip, jog jų tarpusavio bendravimas tapo tarytum naujosios princesės šlovinimu. Visa tai privedė prie skaudaus jos atstūmimo, ir norėdama iš tikrųjų susidraugauti ji turėjo pažinti ir priimti kitas princeses tokias, kokios jos yra. Su spektaklio veikėjomis gali tapatintis kiekviena mergaitė, nes, pirmiausia, tai yra spektaklis ne apie istorines asmenybes, o būtent apie kiekvieną jų.
Regis, šokėjoms būti kitokioms yra vienas malonumas, kadangi ir pats teatras „Padi Dapi Fish“ stengiasi išsiskirti iš visų kitų šalyje esančių šiuolaikinio šokio teatrų. O vienas iš jo savasties bruožų – tarpdiscipliniškumas. Būtent pastarasis yra labai tinkamas ir netgi mirtinai būtinas siekiant scenoje atskleisti šių nežinomų princesių charakterius. Todėl čia kostiumai, grimas (dailininkė Lina Andriukonė) ir muzika (Kristijonas Lučinskas („Driezhas“)) yra tokie pat svarbūs, kaip ir judesio kalba. Meniškai kokybiški šie elementai suteikia papildomos emocinės informacijos stebint šokį. O pastarajame dominuoja tokie pat spektaklio kūrybiniame procese atrasti unikalūs judesiai, papildyti pantomima ir akrobatikos elementais. Veikėjų emocijas perteikiantys judesiai ir kompozicijos yra netikėti. Nenuspėjamumas tampa vienu pagrindinių veiksmo variklių. O kaprizingąją juoda suknia princesę įkūnijusi balerina A. Krasauskaitė savąją šiuolaikinio šokio stilistiką papildo ir neįprastais baleto judesių motyvais. Visa tai pagauna vaikų dėmesį, nes princesių-asmenybių elgesys neįprastas ir labai panašus vaikų elgesį, kai šie lieka vieni. Šokyje, lyg veidrodyje, jie pamato savo pačių atspindį.
Gal ir skamba paradoksaliai, tačiau šiuolaikinio šokio kalba vaikams tampa itin suprantama. Juk dažnai net suaugęs, atėjęs į šiuolaikinio šokį spektaklį skundžiasi daug ko nesuprantąs. Kitoniškos, itin audiovizualiai estetiškos ir pagaulios „Pamirštos princesės“ edukuoja ir mažąjį žiūrovą, ir jį atlydėjusį suaugusįjį supažindindamos su šiuolaikinio šokio kalbos abėcėle. Įrodo, jog judesys gali pasakyti kur kas daugiau negu verbalinis žodis. Ir tai, kad branginti reikia ne tik tai, kas mums pasąmoningai suartina, bet ir skiria, nes tik tai suvokus galime būti savimi ir priimti kitą tokį, koks jis yra, o tai ir yra mūsų asmeninės ir visuomeninės laimės priežastis. Ir nesvarbu, kur tu gyventum – Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje...
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.