Keliaujančios bažnyčios
2015-07-15 Agnė Biliūnaitė
Vidurdienį per Lietuvos radiją muša Katedros varpai. Šito garso nesumaišysi su jokiu kitu garsu. Kaip ir bažnyčių bokštų, varpinių nesumaišysi su eiliniu miestiečio namu. Taip nuo seno krikščioniška bažnyčia įsitvirtino mūsų vizualiniame ir audialiniame landšafte kaip atskaitos taškas mėginant susiorientuoti erdvėje ar laike. Bažnyčios taip pat yra puikus orientyras siekiant susigaudyti istorijoje ir geografijoje – juk vėrinys romaninių, gotikinių, barokinių, klasicistinių ir modernistinių bažnyčių neleidžia suabejoti ilga ir turtinga paties miesto istorija.
O dabar įsivaizduokime, kad mūsų miestuose nebelieka nė vienos bažnyčios. Tarsi ne katastrofa, nereikia skelbti specialiosios parengties, bet pabuvus su tokia mintimi ilgėliau turbūt imtų smelktis liūdesys, tuštumos jausmas, beprasmybė, abejonė. Vis rečiau bepakeltume galvas pasidairyti į žydrame danguje blyksinčius kryžius, beprisėstume kavos su vaizdu į šventovės stogus, bepagautume save susimąstant apie tuos, kurie prieš du, tris, keturis šimtus metų lygiai kaip mes bėgo pro šoninę bažnyčios sieną su (ne)reikšmingais reikalais. Jei suskaičiuotume, kiek procentų turistų nufotografuotų Lietuvos vaizdų matyti bažnyčios, turbūt įsitikintume ir estetine-ekonomine jų (pa)nauda. Tad nekeista, kai architektai urbanistai piktinasi be tvarkos išdygstančiais stikliniais dangoraižiais, kurie akimirksniu sumenkina ilgą laiką horizonto linijoje dominavusias bažnyčių smailes. Tiesa, kiti architektai ir toliau galinėjasi su seniai mirusių tos pačios profesijos atstovų palikimu siekdami juos pralenkti.
Visgi šį kartą norisi pakalbėti ne apie architektūrinį bažnyčių užgožimą, bet apie miestą be bažnyčių. Tam puikią progą pasiūlė šokio teatras „Padi Dapi fish“ ir choreografė Agnija Šeiko, šią vasarą kviečianti Klaipėdos gyventojus ir svečius į kelionę po septynias išnykusias Klaipėdos bažnyčias spektakliu-ekskursija „Keliaujančios bažnyčios“.
Birželio 20d. netikėtai išpuolė puiki vasariška diena. Aštuntą valandą vakaro būrys potyrių kolekcionierių susirinko žvyro lauke prie Klaipėdos piliavietės, kur visiems buvo išdalintos didelės minkštos ausinės ir prasidėjo lėta kelionė per istoriją. Slenkant gatvelėmis, aikštėmis, stabtelint prie vitrinų, skverų, prieplaukų, užsukant į kiemus, pasilypėjant laiptais ir prisėdant ant mažyčių medinių suoliukų, kuriuos su savimi nešėsi kiekvienas dalyvis, prieš akis tarsi tapybos ritinys vyniojosi miesto pasakojimas. Patys dalyviai su savo asmeniniais pojūčiais, turimais kontekstais, nuotaikomis tarsi siūlų špūlės nardė skersai po spektaklio kūrėjų pasiūlytas išilgines Klaipėdos istorijos, religijos, architektūros pasakojimo linijas. Ausinėse įvairiais vyriškais ir moteriškais balsais prabilo istoriniai dokumentai, įvykių liudininkai, pačios išnykusios bažnyčios. Vaizduotę kuteno netikėtai iš už kampo pasirodantys, aikštėse laukiantys, sekantys mums iš paskos arba paskui juos kviečiantys sekti šokėjai. Šiam projektui apsijungė nemažas būrys profesionalų ir vaikų: šokio teatras „Padi Dapi fish“, Aušros Krasauskaitės Baleto studijos mergaitės, Lauros Geraščenko šokio studijos „Judesio erdvė“ ir „Žuveliukas“, Ingos Kuznecovos „Žuvies akies“ ir „Jazz up“ šiuolaikinio šokio studijų šokėjai.
Porą valandų trunkanti kelionė ėmė hipnotizuoti maždaug nuo vidurio. Matyt, reikėjo, kad susisinchronizuotų šokėjų ir kūrėjų siunčiamos vibracijos ir tarpusavy nepažįstamų dalyvių energijos, nuvargtų logika ir įsijungtų buvimo „čia ir dabar“ režimas. Ilgainiui akmeninio grindinio, mūrinių sienų mūro ir čerpinių stogų fone įtartini ir įdomūs tapo ne tik juodais paltais vilkintys šokėjai ar pilkomis vėjyje besiplaikstančiomis suknutėmis pasipuošusios šokėjos-mergaitės, bet ir gatve žingsniuojanti cosplay stiliaus mergina, drąstiškai persirengusių ir mergvakarį švenčiančių merginų pulkelis, sportinės aprangos parduotuvės vitrinoje su manekenu šokanti pardavėja, kunigas juoda sutana ir džinsais. Galvoje automatiškai įsijungė žaidimas „atspėk, kas čia žino, jog yra statistas, o kas eina pro šalį to nė neįtardamas“. Būtent toks performatyvaus meno, žiūrovo ir miesto gyvas susidūrimas, susijungiant būtąjam ir esamajam laikams nepaprastai intrigavo. Tokioje sandūroje esama labai daug potencialo atradimams. Tiesa, rizikos nepasiduoti natūraliai kylančiai provokacijai arba kaip tik nesuvaldyti užgimstančių publikoje ir praeiviuose procesų – dar daugiau. Visgi, jog A. Šeiko ėmėsi tokio eksperimento – labai sveikintinas dalykas.
Norisi pagirti choreografę, kad spektaklio kūrimui pasitelkė garso specialistą Kristijoną Lučinską. Daug kur užteko vien muzikos ir prieš akis vykstančio miesto gyvenimo, kurį permušdavo natūraliai įsiliejantys surežisuoti šokėjų įsiveržimai. Spektaklį neabejotinai praturtino ir archeologė Raimonda Nabažaitė bei tekstų autorė Sondra Simanaitienė. Puikus ritminis elementas spektaklio pradžioje – beriamos bažnyčių pastatymo ir jų nugriovimo datos, nė nesigilinant į priežastis ir kaltininkus. Tai prieš akis tarsi išjudino istorijos volą, be atvangos traiškantį žmonijos kūrinius ir jų pačių gyvybes, bet vos jam nuriedėjus, žmogaus noras gyventi ir kurti (šiuo atveju – statyti) vėl užvaldo. Vis tik spektaklio-ekskursijos metu istorinės faktologijos, datų, pavardžių ir kito vadovėlinio balasto buvo smarkiai per daug. Net norėdama įdėmiai klausytis ir dėtis viską į galvą, nes Klaipėdos istorija man mažiau žinoma, sunkiai pajėgiau tai daryti. Nes miestas, nes šokėjai, nes muzika, nes mano pačios mintys mane kvietė pasiklysti ir atrasti, stebėti(s), liesti sienas, užversti galvą aukštyn, bet ne mąstyti, ne įsiminti, ne sieti minčių. Tiesiog tyrinėti vaizdo, garso, kvapo ir judėjimo sukeliamus impuslus, emocijas, prisiminimus. Labiau eseistinis, poetinis ar memuarinis tekstas būtų organiškiau susiklausęs, o dažnesnės ir ilgesnės pauzės – leidę giliau įkvėpti siūlomų istorijų ir pasakojimų. Tuo tarpu kietas, šaltas, nepaslankus, sunkiasvoris, tankus istorinis tekstas kėsinosi vėl viską užvožti stikliniu muziejiniu gaubtu ir grąžinti įprastą, t.y. negyvą atstumą tarp šiandienos žmogaus ir archeologinio radinio.
Nepaisant to „Keliaujančiose bažnyčiose“ buvo apstu akimirkų, kada tas atstumas iki seniai pražuvusių, užmarštin iškeliavusių bažnyčių stebuklingai sumažėdavo. Kai prisėdau sankryžoje tarsi savo senelių kieme ir klausiausi senstelėjusio primadoniško bažnyčios balso, kai visu kūnu jutau, kaip mane beveik liesdama seka šokėjo kūne materializavusis praeitis, kai užsimiršusi įsistebeilijau į praeivį, palaikiusi jį šokėju, kai praradau laiko nuojautą ir vaikštinėjau po senamiestį tarsi po filmavimo aikštelę, kai šokėjai, kuriuos palikdavau už kampo, staiga vėl lūkuriuodavo priekyje, o jų techninis perbėgimas likdavo neįžiūrimas kaip ir daugybė nežinomų istorijos akimirkų tarp žinomų istorijos faktų, kai įžengiant pro žemą gyvatvorių kontūrą į kadaise čia stovėjusią bažnyčią pati ranka kilo žegnotis...
Labiausiai kūrėjams norisi padėkoti už paskutinę sceną Klaipėdos turgavietėje. Kadangi buvo jau beveik dešimta valanda vakaro, ilgi sunumeruoti raudonų plytų lauko prekystaliai skendėjo paslaptingoje prietemoje. Lėtai ant jų išnyrantys juodi šokėjų siluetai tarsi Henrio Bidstrupo komiksai kino juostoje lėtai slinko pro akis. Prisiminiau Williamo Forsythe‘o tobulai nufilmuotą spektaklį „One Flat Thing, reprodeced“ su stalais – matyt, dėl panašaus rakurso (šokis akių lygyje), koks šokio spektakliuose retai pasitaiko. Tokia tobula erdvė kaip Klaipėdos turgavietė turėtų būti labiau išnaudojama. Tikiu, kad čia dar pamatysime ištisą spektaklį. Gal būt ne tik vakare, kai čia tuščia, tik klampi prietema, dulkės ir sustojęs laikas, bet ir anksti ryte, kai pilna žmonių dialogų, šviežių daržovių ir garsų, įstrižų saulės spindulių.
Kažkada teatras ieškojo būdų, kaip įveikti vadinamąją „ketvirtąją sieną“, kuri atsiranda tarp aktorių, šokėjų ir publikos. Šiandien, vaikštinėdama drauge su spektakliu „Klajojančios bažnyčios“ pajutau, kaip nyksta ne tik ketvirtoji siena, bet ir lubos, ir grindys. Ir jeigu didžiulėje tuščioje pievoje galiu ir matyti, ir jausti, ir girdėti iškylančias bažnyčios sienas, kolonas ir vargonus, jeigu ištuštėjusioje turgavietėje galiu perskaityti miesto gyventojų istorijas, jeigu sėdėdama minioje ant kėdutės vidury sankryžos galiu pasijusti lyg būčiau tyliausioje bibliotekoje, vadinasi galiu viską įsivaizduoti, sukurti, išgyventi ir papasakoti. Nes bažnyčia grąžina atgal į Dievą, o šokis – atgal į Žmogų. Kai kasdienybė verčia nuolat iš šitų dviejų tobulų būsenų išeiti ir tvyroti dulkėse, šešėliuose, sumaišty, kažkur tarp, kažkur niekur, puikus spektaklio kūrėjų klausimas – „Kas mes esame, kai pamirštame, ir kas mes esame, kai prisimename?“ – ištiesina mumyse svyruojantį kryžių.
Šokio teatro „Padi Dapi Fish“ archyvo nuotraukos