Naujasis Baltijos šokis’14-I. Rūkas Didžiojoje scenoje
2014-05-24 Agnė Biliūnaitė
Kasdieniniame voverių rate (darbas-namai-darbas) kartais leidžiame sau išeiti į kitą paralelinį laiką. Dažniausiai tai tebūna atostogos pajūryje ar sodyboje. Laikas ten ištįsta, sulėtėja, įspūdžiai tampa sodresni ir sultingesni, sutikti žmonės įdomesni, atsiranda pretekstas pasikalbėti su savimi ir kitais apie pasaulį. Man tokį paralelinį laiką kasmet atveria tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Užsikabini ant kaklo akreditacijos kortelę ir kas vakarą niurkteli į tirštesnes ar skaidresnes šokio gelmes. Spektaklių įspūdžius, diskusijų įžvalgas nusineši su savimi į lovą, į sapną, į kitos dienos darbus, kad perpasakotum, užrašytum, permąstytum. Taip šokio savaitė tampa šokio pusmečiu, kuris baigsis rudenį prasidedančiu tarptautiniu šokio festivaliu „Aura“ Kaune. Štai toks ritmingas šiuolaikinio šokio gyvenimo pulsas Lietuvoje. O štai ir kelios diagramos iš gegužės 9-15 dienomis Vilniuje vykusios tarptautinės šokančių kūnų puotos.
Trys didieji festivalio spektakliai – belgų, prancūzų ir danų – tradiciškai buvo rodomi Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje ir, kaip ir buvo viltasi organizatorių, sutraukė daug publikos. Šiuos spektaklius rinkosi ne tokie drąsūs eksperimentuoti žiūrovai. Tačiau tik juos tepamačius galėjo susidaryti įspūdis, kad šiuolaikinis šokis yra ganėtinai išvėsęs, nuobodokas kūnų lakstymas, šokinėjimas ir trūkčiojimas erdvėje. Nors visi trys spektakliai labai skyrėsi savo judesių stilistika, visgi jie žiūrėjosi tarsi pro nematomą, neperšaunamą stiklą, dažnai gerokai pritemdytą, ir gilesnio katarsio ar emocinio susijaudinimo jie nesukėlė. Festivalio atidarymui buvo atvežtas beveik muziejine šokio vertybe tapęs choreografo Wimo Vandekeybuso ir organizacijos „Ultima vez“ trisdešimties metų senumo debiutas „Ko kūnas neprisimena“ (What the Body Does Not Remember). Esam vis dar gana izoliuoti kultūriniu požiūriu, nepakankamai turtingi, todėl tegalime atsivežti gerokai senstelėjusias žvaigždes. Kaip festivalio paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ yra sakęs festivalio direktorius Audronis Imbrasas, pinigų yra arba atsivežti vieną pasaulinio lygio trupę, arba suorganizuoti visą festivalį. Dilema tikrai ne iš lengvųjų. Festivalis šiemet skaičiuoja pilnametystę – aštuonioliktus gyvavimo metus. Ir tai leidžia viltis, kad bus gyvas ir toliau, o kai peržiūrėsime tai, ką esame pražiopsoję dėl visokių istorinių, politinių ir finansinių kliūčių, jau galėsime įkąsti ir tai, kas šviežia ir (pra)bangu.
Šia prailgusia prakalba nenorėjau supeikti belgų spektaklio. Jis vis tik buvo stiprus, labai profesionaliai atliktas puikiai išmuštruotų kūnų. Choreografą domino proto ir kūno ryšys, psichologija, impulsai ir refleksai. Pasitelkęs pažemiui surikiuotus prožektorius, virš galvų švaistomas trupančias plytas ar tiesiog spalvingus maudynių rankšluosčius, jis suteikė gerą progą publikai pagaląsti savo kūno pojūčius. Prieš jos akis viena iš kitos vyniojosi vis makabriškesnės (ne)sėkmingesnės situacijos, daiktai ir žmonės sprūdo vieni iš po kitų išvengdami skausmingų susidūrimų. Buvo žongliruojama traukos, pagreičio, sunkio, trajektorijos ir kitais mechaniniais dėsniais tyrinėjant ir plėtojant keletą iš vaikystės pasiskolintų judesių – kuo aukštesnį šokinėjimą (per gumytę), įnirtingą (tarakonų) traiškymą koja ir ridinėjimąsi per grindis.
Tuo tarpu prancūzų trupė „Compagnie Malka“ pristatė spektaklį „La preuve pas l‘autre“, kurį kūrė trys choreografai iš hiphopo pasaulio. Būrys urbanistinio šokio šokėjų nagrinėjo, ką reiškia būti su kitais išliekant savimi. Bent jau toks buvo užmanymas. Tačiau iš tiesų dramos teatro scenoje vyko tik patiems šokėjams suprantamas procesas. Gatvės muziką nuolat keitė sakralinė, trumpus solinius-individo išsišokimus greitai absorbuodavo grupės-sociumo šokis. Išsikeltas klausimas buvo akivaizdus, tačiau siūlomi atsakymai neįtikino, sprendimai pasirodė blankūs, naivūs ir neįtraukiantys žiūrovų į personažų istoriją ar bent judesio emociją. Po spektaklio ne vienas būrelis festivalio senbuvių su nostalgija linksniavo prieš keletą metų toje pat scenoje matytą, iš tos pačios Prancūzijos atvykusią ir nuo to paties hiphopo atsispyrusią, tačiau į visišką dvasinį kosmosą pakylėjusią trupę „Compagnie Revolution“.
Paskutinę dieną, kaip ir pridera pilnamečiui, festivalis pasidabino prabangiais blizgučiais – choreografo Timo Rushtono ir Danijos šokio teatro „Juoduoju deimantu“ (Black Diamond). Buvo daug žybsėjimo, aštrių briaunų, estrados, kosmoso, barų kultūros, mokslinės fantastikos, primatų šėlionių, karališkųjų baleto gulbių, juodo blogio ir balto gėrio, homunkulų-manekenų-kosmonautų. Jeigu reiktų priskirti etiketę, kuri padėtų privilioti atitinkamą publiką, pavadinčiau tai vienu žodžiu „posh“, nes tai prabangus, pretenzingas, žėrintis spektaklis apie megapolio gyventojų vargus ir svajones. Efektinga spektaklio pabaiga, kai iš balto elastingo kosminio naro kostiumo išsilaisvinusi moteris Ievos kostiumu artėja link publikos, tačiau nenumaldomai besiskleidžianti uždanga lemiamu momentu paslepia sceninę metaforą, neleisdama jai transformuotis į tiesiog fizišką nuogą moters kūną. Vizualiai tai priminė Pedro Almodovaro filmą „Oda, kurioje gyvenu“ (La piel que habito) ir uždavė mįslę, kiek dar skirtingų būtybių gyvena žmogaus kūne, sąmonėje, pasąmonėje, jeigu kiekviename iš mūsų kaip puikiai veikiančiame homo sapiens modelyje jau yra instaliuota daugybė skirtingų programų: ir pirmykštės beždžionės grubumas, ir kompiuterinio kyborgo tikslumas, ir balerinos grakštumas, ir manekeno sąstingis, ir žmogiškoji empatija. Lieka tik atsakyti, kas, kada ir kokiu tikslu mumyse aktyvuoja vieną ar kitą programą. „Juodasis deimantas“ – tai žmogiškojo buvimo evoliucija, spirale kylanti nežinia į kur ir pakeliui atskleidžianti mūsų silpnybes, stiprybes, grožį ir bjaurumą. Akivaizdu, kad žmogui pats įdomiausias tyrinėjimo objektas buvo ir yra jis pats bei kiti į jį (ne)panašūs.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos