Šokiu prakalbintas naktinis turgaus pasaulis
2016-11-10 Justina Kiuršinaitė
Menas yra visur. Jis supa mus kiekvieną dieną, tačiau retas jį pastebi. Galbūt todėl menininkai vis dažniau iš saugių teatro patalpų eina į netradicines erdves. Kad paskatintų pastebėti aplink mus tvyrančias galimybes bei skatintų suvokti, jog meno pagalba galima bet kokią erdvę paversti šokio, teatro ar cirko pasaulio dalimi. Tokį tikslą turėjo rugsėjo 10 dieną Kaune vykusio „Žaliakalnio turgaus teatro festivalio“ organizatoriai. Jie siekė atgaivinti arba priminti turgaus teatro tradiciją, kuri ankstesniais laikais buvo pagrindinė publikos galimybė susipažinti su scenos menu. Pagrindiniu renginiu šią dieną tapo šokio ir cirko spektaklis „Kalbėk man turguje“, kuris sujungė Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno menininkų pajėgas. Buvo siekta, kad žiūrovas atvyktų ne apsirūpinti mėsos ištekliais, bet pamatyti, kaip šokis gali turgaus erdves paversti vaizduotės žaidimo aikštele.
Nuotraukos iš festivalio archyvo
Spektaklis „Kalbėk man turguje“ yra Žaliakalnio turgaus mėsos halės erdvėje sukurtas kūrinys, kuriuo siekiama įnešti gyvybės į mėsos kvapų ir rutinos įsigėrusį pastatą. Choreografės Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė ir Agnija Šeiko kartu su jaunaisiais šokėjais atgaivina mistišką turgaus atmosferą. Nakties tamsoje ir šaltyje, praskaidrintam melancholiškos šviesos ir aidinčio barškesio, įsikūnija dienos metu pasakytos istorijos, prisiminimai, atgimsta praeities ir dabarties fantomai. Specifinėje erdvėje, suformuotoje kaip prekystalių labirintai, kūrybinė komanda abstrakčias istorijas perteikia per turgaus sargo (šokėjas Petras Lisauskas) ir jo jaunojo padėjėjo (cirko artistas Konstantinas Kosovecas) pokalbius, iš kurių išnyra tragiškos meilės istorijos, turgaus darbuotojų darbo monotoniškumas ir trumpos jautrumo akimirkos. Šios istorijos vystomos per organišką šokėjų judesių choreografiją, leidžiančią natūraliai ir jautriai išplaukti spektaklio prasmėms. Kadangi halėje žiūrovai gali laisvai judėti, šokėjai jų dėmesį vedžioja po didžiules erdves.
Atlikdami kombinacijas vis kitose vietose ir aukščiuose, naudodami vaidybos ir cirko akcentus, atlikėjai stengiasi palaikyti publikos dėmesį ir juos subtiliai išjudinti iš kuklumo stagnacijos. Jei nori kažką pamatyti, patirti istorijos tęstinumą, turi judėti. Būtent šokio kombinacijų išskaidymas po prekystalių labirintus sukuria gyvasties įspūdį, kuris paįvairinamas nostalgiškos muzikos, P. Lisausko charizmos ir puikiai sukomponuoto Vladimiro Šerstabojevo apšvietimo. Tokios scenos, kaip jaunųjų šokėjų tikslių judesių junginiais kuriamas prekeivių monotoniško darbo atvaizdas, primenantis robotų darbą, kuria nejaukų, tačiau stulbinamą įspūdį. Be to, choreografės stengiasi išnaudoti šokėjų plastiškumą ir raiškos gebėjimus, ypač siaurose erdvėse tarp prekystalių. Atlikėjai nardo tarp publikos, yra šalia jų, bet nė akimirkos neperžengia ribų, kad labiau įtrauktų publiką į veiksmą. Jie yra atgiję vaiduokliai, turgaus dvasių įkūnijimai.
Stipriausiu dėmesio centru tampa šokėjas P. Lisauskas. Spektaklyje įkūnijantis turgaus sargą/valytoją, jis vysto visas kūrinio siužetines linijas ir padeda pamatus emocionaliems spektaklio momentams. Spektaklyje „Kalbėk man turguje“ jo sceninė raiška primena aktoriaus Vlado Bagdono, kai visas dėmesys nukrypsta į jo personažų dvasinį sunkumą. P. Lisausko personažas šluodamas turgaus plyteles, mušdamas aidintį ritmą ir pasakodamas jaunajam padėjėjui apie turgaus naktinį gyvenimą atgaivina erdvę, ją kontroliuoja ir visapusiškai užima lyderio poziciją. Savo puikiais vaidybiniais sugebėjimais jis sukuria naktinio turgaus valdovo vaidmenį, kuris yra raiškesnis nei visi kiti elementai sudėjus. Jis yra stiprus, dominuojantis, bet kartu jautrus, pažeidžiamas ir tragiškas. P. Lisauskas savo pasirodymu įrodo, jog yra vienas geriausių aktorių-šokėjų šiandieninėje Lietuvos scenoje.
Nors spektaklio kūrėjai pasirenka gan įdomų sprendimą turgaus halės patalpose sutalpinti šokio, teatro ir cirko elementus, tačiau vaizduojamų pasakojimų realizavimas ir vientisumas tampa silpnesne spektaklio grandimi. Spektaklio idėjos yra tokios pat abstrakčios kaip ir aprašymas, kuris suteikia mažai konteksto kūrinio siužetinės linijos suvokimui. Sunku suprasti, ar turgų okupavo maištaujantis šokėjų būrys, ar jie tiesiog įkūnija naktį pabudusius vaiduoklius. Nors kūrinyje yra užuominų, jog turguje žiūrovai turi galimybę pamatyti jo vaiduoklius, tačiau bendros spektaklio idėjos yra blankios, o kartais ir melodramatiškos. Tokioje erdvėje sunku viską laiku pamatyti ir nors kūrėjai bando dėti ryškesnius akcentus, kad vestų publikos dėmesį į tinkamas erdves ir momentus, daugelis idėjų pasiklysta turgaus prekystalių labirintuose.
Spektaklio kūrėjai taip pat menkai išnaudoja daugelio jaunųjų šokėjų galimybes. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos šiuolaikinio šokio specializacijos mokiniai bei Kauno choreografijos mokyklos moksleiviai čia veikia kaip judanti, amorfinė masė, turinti mažai galimybių pasireikšti ir atsiskleisti (kaip išimtį galima paminėti Valerijos Gneusevos ir P. Lisausko duetą, kuris atvaizduoja santykių audrų blaškomą porą). Tą galbūt nulemia pačios erdvės sumodeliavimas, kadangi per prekystalius ir žiūrovus nesimato daugelio šokėjų.
Nepaisant to, spektaklis „Kalbėk man turguje“ tęsia menininkų siekį teatralizuoti netradicines erdves ir paskatinti žiūrovus išeiti iš teatro salių, kad nauju žvilgsniu pamatytų juos supančią kasdieninę aplinką. Šis kūrinys subtiliai išnaudoja Žaliakalnio turgaus halės teikiamas galimybes ir įneša magijos į mėsos kvapu dvelkiantį pastatą.
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.