Hey, A.M. Will you pray for me?
2014-05-12 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Richardas Schechneris knygoje „Performanso teorija“ (Performance theory) yra rašęs: „Avangardo menininkai, nuo Italijos futuristų, dadaistų, siurrealistų iki prakticistinių žemės meno, hapeningo kūrėjų, supažindina mus su idėja, kad menas nėra realybės imitavimas ar minčių raiška. Jų siūlomu suvokimu, kurį Kaprowas vadina mistišku, (performanso menu – red.past.) yra išreiškiama paprasta, tačiau ir trikdanti idėja apie meną kaip „tikrą“ įvykį.“ Taigi, menas čia suvokiamas ne kaip mimetinis atvaizdas, tačiau kaip tikrovės konstruktas, trinantis ribas tarp to, kas tariamai tikra ir kas ne. Panašiai kaip šamanas mistiniame rituale laužo nusistovėjusias sampratos konvencijas ir vienu metu apglėbia „čia“ ir „ten“ ribas, siekdamas pasikeitimo realybėje (prišaukti lietų, nuimti prakeiksmą, išsiaiškinti ateitį, atpirkti žmoniją ir pan.), taip šamanišką atpirkimo ritualą ar modernistinį psichoanalizės seansą mums mestelėjo ir „Criseless“ komanda.
Pravėrus Menų spaustvė II-os salės duris pirmiausia pasitinka gyva „instaliacija“. Andrius Mulokas, tarsi naujasis Jėzus, nukryžiuotas su patobulintais atributais: ausinės keičia medvilninį klubų raištį, kurias kiekvienas yra skatinamas nuimti, taip apnuoginant mūsų vakaro išganytoją; perukas ir nutrešusios baltos plunksnos vietoj erškėčių vainiko bei laidai, originaliai jungiantys su visa (išdavusių?) avelių banda – publika. Rankos pririštos virš galvos, bet šonuose (mano tariamo) kryžiaus formą aliuziškai kuria dveji plazminiai televizoriaus ekranai. Visiškai cool atpirkimo ritualas. Gal todėl truputį nejauku. Jei atlikėjas/šokėjas/performeris/šamanas save plaktų rimbais ir atsiklaupęs daužydamas kumščiais į krūtinę šauktų mea culpa, turbūt būtų drąsiau. Bet dabar atvira kompozicija, neformalus bendravimas, o ir žiūrovų įtraukimas kartais sutrikdo. Naujasis atpirkėjas savo „pamokslus“ šiuolaikiškai transliuoja televizijos ekranuose, o po to drąsiai žengia į auditoriją, šią paversdamas lygiaverčiais dalyviais.
„Criseless“ komanda per valandą sukuria šiandienos visuomenės mitą, atskleisdami ir jungdami visas atminties, archetipines patirtis ir šiandienos vartojimo, brando kapitalą. Žiūrovai tarsi dalyvauja visuotiname psichoanalizės seanse – ištraukiant pasąmonės užkaborius, sprendžiant visuotinas baimes, perfrazuojant ir tėškiant į veidą archetipus, atlikėjai rekonstruoja sociumo vaizdą ir patiekia kiekvienam stebinčiajam. Užsidėjus ausines pamatome bei išgirstame skirtingus Mulokus. Atspindžiai – dainuojantis, mikčiojantis, treninginis gražuolis, labai mylintis savo mažutę ir mokytojas, pats pasiklydęs kuriamuose identitetuose. O taip, galim numoti ranka, Sørenas Aabye‘us Kierkegardas jau kadaise pasakojo apie kaukes, ką jau kalbėti apie šiandienos visuomenę, kur kiekvienas norintis funkcionuoti kaip tariamai sveikas sociumo organizmas, privalo ne tik turėti, bet ir puikiai manipuliuoti keliomis priskirtomis kaukėmis (net ir mokytojas, meilužis, pirkėjas, žiūrovas). Ir visas šamanizmas pradžioje apipavidalinamas garsais, kuomet jautiesi tarsi papuolęs į neveikiamo tv kanalo vidurius. Taip taip, to kuris šnypščia, bet vaizdo nerodo. Ir tu pats esi tos bevaizdės realybės dalis. Rodos, mus ištiko Neo iš „Matricos“ likimas, tik niekas neklausė, kurios tabletės norėtume – neatsipirksime simuliakrais, šįkart teks gyventi su realybe.
Bet neverta apsigauti, jaunasis kūrėjas nėra pasiryžęs apsiimti pompastiškais pamokymais, tačiau, kaip R. Schechnerio minėtoje meno sampratoje, jis neatspindi, o pats yra realybė. Drąsiai žengdamas į žiūrovus, bendraudamas pilvakalbystės kalba, galų gale išsirenka vieną, kuris tampa šokėjo palydovu. Mulokas, užrištomis akimis neįtikėtinai pasitikintis atsitiktinai pasirinktu žmogumi, šoka šiam į glėbi, laksto po mažą erdvę ir tiki, jog bus sugautas ar saugiai nuvestas iš vienos salės vietos į kitą. Atlikėjas taip pat tiki, jog apsirengęs tariama mini suknele, provokuodamas žiūrovus (ypač vyrus) kalbomis, kokie jie žavūs ir jam patinka, negaus antausio. Rodosi, kartais kūrėjas manipuliuoja plona socialine, galų gale, netgi žmogiškumo riba (kas garantuoja, jog žiūrovas nenumos ranka, kuomet šiam šokėjas šoks į glėbį?) pasitelkdamas ne ką kitą, o save ir savo kūną kaip įrankį.
Vienu metu žiūrovas įtiki. Nes žiūrovas juk yra tokia pati svarbi pasirodymo dalis, ne šiaip koks anoniminis stebėtojas, bet netgi tas, kuris mato kulisinę eigą: prieš tavo akis nešiojamos kopėčios, aptariamas jų sunkumas, nepavyksta paleisti muzikos, erzinami vaizdo įrašų operatoriai ir, galų gale, aptariamas spektaklio laikas. Lygiai šeštą pabaigiama. Vieni punktualiausių kūrėjų. Taip prieš mūsų akis, skaidant ir trupinant realybę į dulkes, tyčiojantis ir iš grožio kulto, ir iš susvetimėjimo baimės, pašiepiant egzistuojančias suprekintas savo pačių kaukes, kolektyvinė pasąmonė ima gyti. Įsišaknijusios fobijos trumpam pasitraukia. Arba tapame atpirkti. Bent vieną vakarą, vieną valandą.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos