Laukiniai Vakarai: nepriklausomų Berlyno ir Vilniaus menininkų dialogai
2014-07-29 Božena Gudalevič
Berlyne gyvenantys choreografas Vincentas Bozekas (Prancūzija) ir tyrėjas, žurnalistas Simo Vassinenas (Suomija) Vilniuje kuria spektaklį-pokalbį „Kaubojus“, kuris š.m. rugpjūčio 1 d. 19 val. bus pristatytas „Menų spaustuvėje“. Kūrybinę grupę sudaro šokėjai Orlando Rodriguezas, Poliana Lima, Sunniva Egenesas ir muzikantas Simonas Baueris. „Kaubojus“ nagrinėja, kokioje situacijoje šiandieną atsiduria tie, kas pasirenka būti laisvai samdomu, nepriklausomu savo profesijos atstovu. Ieškoma atsakymo į klausimą, kaip šiam kūrėjui išgyventi dideliame mieste. Be abejo, skaitlingiausia tokių žmonių, nedirbančių pagal darbo sutartis, sritis yra meninė. Nors spektaklis koncentruojasi ties meno sritimi ir menininko padėtimi, tačiau V. Bozeko, S. Vassineno įžvalgos bus perteikiamos šokiu. Į atvirą pokalbį kviečiami ne vien šokėjai, choreografai, muzikantai, aktoriai, bet visi, besidomintys menu arba laisvai samdomo profesionalo problematika. Tokių pat nepriklausomų profesionalų dirba ir kitose, su menu nesusijusiose, srityse, pvz., žurnalistikoje, mokesčių konsultavimo, auditorių, teisinėje srityse ir kt. Pasidomėjau, kas įkvepia svečius kūrybai, kuo skiriasi darbas Berlyne ir Vilniuje.
– Kodėl savo kūrybinei veiklai pasirinkote Berlyną?
Vincentas Bozekas: Berlynas – tai miestas, kuriame susiduria ir persipina įvairios tarptautinės veiklos. Daug žmonių atvyksta į Berlyną dėl daugybės įvairių kultūrinių renginių – spektaklių, muziejų, koncertų, festivalių ir net vakarėlių.
Simo Vassinenas: Dirbau tyrėju Helsinkio Demos tyrimo centre (think tank). Analizavome tokius klausimus, kaip tvarus gyvenimo būdas, vartojimo įpročiai, laimė, „save kuriantys miestai“. Tyrimo metu apjungdavome įvairias bendruomenes. Atvažiavau į Berlyną, kadangi norėjau pakeisti savo tyrimo produkciją, norėjau nagrinėti šokį ir judesį. Dabar, po dviejų metų, pradėjau suvokti, kaip galiu perteikti įvairias temas šokio pagalba. Iki tol buvau įpratęs viską nagrinėti raštu, skaityti paskaitas, moderuoti kūrybines dirbtuves. Šiuo metu dirbu laisvai samdomu šokėju, tyrėju ir žurnalistu. Taip pat pradėjau kurti choreografiją. Su Vincentu mes norime suburti bendraminčių komandą Berlyne, norime kalbėti apie šiuolaikinio šokio ir pasaulinių įvykių santykį ir pastarųjų atspindį šokyje, apie šokį kaip žurnalistikos formą, šokio santykį su kitais menais ir naktiniu gyvenimu.
– Ar galite įvardinti kelis pagrindinius dalykus, kuriuos būtina žinoti ir jais vadovautis nepriklausomiems, laisvai samdomiems menininkams, norintiems gyventi ir kurti Berlyne?
V.B.: Pirmiausia, nepriklausomas menininkas turi žinoti, kad Berlyne jis gyvens patirdamas finansinį nepriteklių, t.y. gyvens skurde. Tai pirmas žingsnis adaptuojantis Berlyne. Toliau – reikia apsišarvuoti begaline kantrybe. Būtinas pasiryžimas dirbti įvairiapusiškai, įvairiose projektuose: reikia nuolat siekti bendradarbiavimo su žinomais menininkais, nuolat mokytis, savanoriauti. Taip pat reikia gebėti atlikti įvairias užduotis vienu metu. Reikėtų nestokoti ryžto, kietakaktiškumo, nepamesti savo tikslo bei nuolat jo siekti. Nereikia būti mandagiu.
S.V.: Privalu žinoti, ko tu nori. O kai žinai, ko nori, į tai susikoncentruoti. Žinoma, reikia nepamiršti rūpintis savimi, būti maloniu kitiems ir sau pačiam.
– Su kokiais sunkumais susiduriate gyvendami Berlyne?
V.B.: Su didele konkurencija. Sunku rasti žmones, kurie tave paremtų, nes Berlyne reziduoja labai daug menininkų, todėl pasiūla – didžiulė. Berlyne gyvenu jausmu, kad jei ne tu, tai atsiras kitas. Tai miestas, kuris užduoda labai didelį gyvenimo tempą, miestas, reikalaujantis, kad žinotum, ko sieki ir kur link judi.
S.V.: Man sunkiausia gyventi nuolatiniame triukšme ir rasti savo paties gyvenimo tempą. Kalbu ne apie automobilių keliamą triukšmą ar gatvės šurmulį, bet apie daugybę minčių ir idėjų, nuolatos sklandančių ore.
– Kaip įveikiate šiuos sunkumus?
V.B.: Daug dirbu. Nuolatos permąstau savo pasirinkimus, save patį, koks esu. Manau, kad gyvenant Berlyne komunikacija ir bendravimas tampa labai svarbia kasdienybės dalimi. Svarbu kurti, tačiau nemažiau svarbu ir skleisti žinią apie savo kūrybą. Viešinti ir kalbėti žmonėms apie savo menininius darbus.
S.V.: Sunkumus įveikiu rūpindamasis savimi ir darydamas tik vieną darbą vienu metu. Pasitikėdamas savo jėgomis. Atsirinkdamas žmones bendravimui – tai tie žmonės, iš kurių galiu ko nors išmokti.
– Kokių patarimų duotumėte meninikams, norintiems savo nepriklausomą kūrybinę veiklą vystyti Berlyne?
V.B.: Meninikas pirmiausia turi gerai kalbėti anglų kalba, vėliau jis turi būtinai išmokti ir vokiečių kalbą. Meninkams patarčiau turėti aiškų supratimą, ko jie nori, patarčiau išsikelti sau aiškius tikslus. Nevertėtų blaškytis Berlyne, nes šis miestas siūlo daugybę dalykų, todėl labai lengva pasiklysti ir neišvystyti jokios meninės veiklos. Be abejo siekiant savo tikslų, siūlyčiau mėgautis tuo, ką darai.
S.V.: Manau, kiekvienam persikeliančiam iš vienos vietos į kitą, pirmiausia svarbu atsakyti sau pačiam į klausimą „kodėl?“. Aš bėgau nuo praeities, tačiau praeitis yra neįveikiama, nes tavoji galva tave seka visur, kur bebūtum. Esu linkęs į praktiškumą, taigi toks suvokimas sutaupo man pinigų, tausoja jėgas, užtikrina tam tikrą darbą, namus. Visgi žaviuosi žmonėmis, kurie tiesiog paima ir išvažiuoja. Manau, kiekvienas turime įsiklausyti į savo vidinį balsą.
– Kas Jus paskatino atvykti į Vilnių?
V.B.: Draugai ir kolegos Man labai patiko „Menų spautuvės“ filosofija. Be to, norėjosi pabėgti iš Berlyno – pakeisti vietą, savo mąstymo geografiją yra svarbu, kaip ir nutolti nuo vietos, kurioje nuolatos kuri. Vilnius labai patraukli vieta mūsų spektakliui-pokalbiui kurti.
S.V.: Norėjome pamatyti, kaip seksis susidoroti su darbu, žvelgiant į jį kitu aspektu. Esu kilęs iš Helsinkio, gyvenu Berlyne, o Vilnius yra kaip tik tarp šių miestų. Tai tarsi graži metafora. Įdomu, ar savo kūriniu sugebėsiu tai perteikti.
– Ar yra panašumų tarp nepriklausomų menininkų gyvenimo Berlyne ir Vilniuje?
V.B.: Kultūra yra svarbi abiejuose miestuose. Tiek Berlyne, tiek Vilniuje yra kultūrai atsidavusių žmonių. Jie įkuria tokias institucijas kaip „Menų spaustuvė", kur gali kurti nepriklausomi menininkai. Panašių vietų yra ir Berlyne. Tokiose institucijose dirbantys žmonės skatina menininkus nestokodami savo laiko ir energijos, jie uždega kūrybai.
S.V.: Dar nepažįstu Vilniaus, bet pažįstų mažesnes sostines, tokais kaip Helsinkis, Stokholmas. Geografinių ir demografinių panašumų yra visur. Man įdomiausia yra tyrinėti bendruomenes ir socialines grupes, kurias vienija bendri interesai. Bet kuris didesnis miestas gali būti traktuojamas kaip mažų grupių ir mažesnių miestų didesniajame mieste konsteliacija. Tokia prieiga arba toks didelio miesto matymas, daro didyjį miestą mažiau bauginanačiu, o mažesnius miestus įdomesniais.
– Su kokiais sunkumais susiduria nepriklausomi kūrėjai Berlyne ir Vilniuje?
V.B.: Šia tema daug pasakyti dar negaliu. Pirmasis susitikimas su nepriklausomais lietuvių menininkais dar tik įvyks. Tačiau iš pokalbių su žmonėmis susidarė įspūdis, kad Vilniuje kultūrai skiriama dar mažiau pinigų negu Berlyne.
S.V.: Aktyvūs žmonės patiria panašias problemas visose pasaulio šalyse. Jomis dalijasi internetu, čia ieško „tiesos“.
– Ką reiškia jūsų projektui pasirinkta „Kaubojaus" sąvoka ir kaip apibūdintumėte šiandienos nepriklausomą menininką?
V.B.: Vokietijoje ir Prancūzijoje žmonės pasižymi verslumu. Jie dirba ne pagal darbo sutartį, bet vykdo savarankišką veiklą. Nors atsisakoma stabilumo, tačiau toks gyvenimas atneša daugiau lankstumo. Būdamas lanksčiu daug laiko praleidi vienas, savarankiškai siekdamas savo individualių tikslų. Bendruomenė, struktūra yra mažiau svarbi, nes jų parama, skatinanti kūrybą, prodiusavimą, pragyvenimą, mažta. Taigi bendruomeniškumas, struktūra, institucionalizavimo reikšmė yra kur kas mažesnė. Atsižvelgiant į tai, tikiu, kad nepriklausomas meninkas turi būti įvairiapusis. Jis tarsi kaubojus, užkariaujantis naujas teritorijas. Konkurencinga realybė primena Laukinius Vakarus. Nepriklausomas menininkas gyvena laukinėje realybėje, o išgyvenimui jis pasirenka kaubojaus elgseną.
S.V.: Vincento kūrinio „Kaubojus“ choreografijos procesas brėžia paralelę tarp hipsterių, kaip socialinės grupės, ir nepriklausomų menininkų. Šiandienos kaubojais galima pavadinti jaunus miesto žmones, kurie apanka nuo galimybės rasti savo paties auksą – t.y. autentiškumą, prasmę, tiesą.
– Kas jus paskatino nagrinėti menininko ir visuomenės santykį?
V.B.: Manęs tai nelabai domina. Šiuolaikiniam šokiui būdingas individualizmas – žmonės dirba patys sau. Tai nauja išraiškos forma. Santykis tarp kūrėjo ir visuomenės gali būti apibūdinamas kaip kūryba ir politika, kūryba ir gamyba.
S.V.: Dalyvauju Vincento choreografijos kūrimo procese kaip liudininkas, ieškantis scenoje judesiais perteiktos visuomenės istorijos. Svarbu ir naudinga matyti šokį, kitas meno formas kaip alternatyvų informacijos šaltinį knygoms, laikraščiams, diskusijoms. Kartu kuriame „Pokalbių šou“ koncepciją. Ją išbandysime rugpjūčio 1 dieną, gretindami įvairias meno formas, diskusiją ir šokio blyksnius.
Be to, manau, svarbu atsiriboti, užmiršti savo paties profesinę kilmę norint suprasti visuomenę. Būtent todėl architektas gali mokytis iš biologo, sociologas iš meno istoriko, politikas iš pop kultūros, o žurnalistas iš šiuolaikinio šokio. Nėra nieko padriko. Todėl šis meninis „pokalbis“ yra pozityvus iššūkis, ieškant neįprastų jungčių ir gretinimų. Būtent tokią mąstymo prieigą, tokį žiūros kampą ir jų vystymą mes norėtume įdiegti šokio pasaulyje.
– Ar nepriklausomam meninkui aktualios visuomenės problemos?
V.B.: Mane domina kūno vieta visuomenėje. Kūnas vaidina svarbų vaidmenį visuomenėje. Jis turi savo poreikius, savo ritmą. Negali rizikuot kūnu arba savimi dėl visuomenės interesų. Taigi domiuosi, kaip kūnas paveikia mąstymą.
– Kaip meninkas gali prisidėti prie pokyčių visuomenėje?
V.B.: Aš tenoriu kalbėti apie tai, kas vyksta visuomenėje, ką kalba kūnai. Savo mintis perteikiu choreografija, muzika, režisūra. Spektaklyje noriu tuo pasidalyti. Galbūt tai paskatina ir pokyčius, bet aš to nesiekiu. Tai priklauso ne nuo manęs.
– Kodėl svarbu nagrinėti nepriklausomo menininko poziciją visuomenėje?
V.B.: Šia tema, t.y. apie nepriklausomus menininkus ir jų gyvenimą kalbu tik spektaklyje-pokalbyje „Kaubojus“. Pokalbyje nagrinėsiu šokio kaip reiškinio, rodomo publikai, sąvoką. Juk šokis pats savaime nėra gražus. Gražiu reiškiniu jis tampa tik scenoje, t.y. tada, kai pristatomas publikai.
Kodėl nagrinėju nepriklausomų menininkų gyvenimo situaciją? Nes perteikiu savo įžvalgas, tai, ką matau, kas vyksta visuomenėje. Įžvelgiu visuomenėje tam tikrą smurtą, įtūžį, nukreiptus prieš asmenybes, taip pat stiprėjantį individualizmą. Tuo pačiu įžvelgiu įsitvirtinantį individualumą; bendruomeniškumas tarp žmonių praranda reikšmę. Žmonės gyvena tik sau ir tik tam, kad uždirbtų daugiau pinigų. Vyrauja rinkos logika grindžiamas mąstymas. Manau, tai yra pavojinga. Jie ima kovoti lyg gyvūnai. Kyla klausimas, kas jais tokiais pasirūpins?
Dėkoju už pokalbį.
Nuotraukos iš asmeninio kūrėjų archyvo