Estiškas rogių ir pumpurų pasaulis
2014-05-18 Jurga Kazarauskaitė
Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ scenoje turėjome galimybę pamatyti netolimų kaimynų iš Estijos trupę „Kompanii Nii“ ir jų spektaklį pavadinimu „Pung“. Kokio pasirodymo laukti ir ko tikėtis nepaaiškėjo net ir perskaičius festivalio programėlėje esančią spektaklio anotaciją, kurioje aiškinama, kad estiškai žodžio „pung“ reikšmė yra pumpuras ir „panko“ kilmininko linksnis. Taip pat apraše buvo siūloma maloniai sėsti ant rogučių (anglų kalboje „pung“ yra „rogių“ sinonimas) ir pasileisti į „pung pasaulį“. Taigi, nusprendžiau rasti atsakymą, kas yra tas „pung“ pasaulis.
Daugiasluoksinis ir įvairialypis spektaklis buvo sudarytas iš daugybės teatro, šokio, cirko elementų, besimaišančių tarpusavyje. Per neatitikimus ir surepetuotus atsitiktinumus kuriamos juokingos, šmaikščios situacijos: šokėjas-aktorius nevaldo savo kūno, jį valdo kitas; šokant poroje priekis „sumaišomas“ su nugara, „grojama“ pirštais su ant marškinėlių nupiešta gitara ir įvairūs kiti žaidimai.
Žalias lietpaltis tampa medžiu, staliukas, pasirodo, yra būgnas, besislepiantis po staltiese, o stiklinė su pienu – degus skystis, kuris vėliau „sudeginamas“, o iš rūbų vėliau pastatoma palapinė. Šie žaidimai turi savo dramaturgiją: kai aktoriai liečia vienas kito veidą, vėliau visa tai perauga į muštynes, arba kai aktoriai pasikeičia rūbais, tuo pat metu jie pasikeičia ir rolėmis.
Spektaklyje „Pung“ vietomis kliuvo per daug ryškus iliustratyvumas, pvz.: muzika tiesiogiai nurodydavo į atliekamą veiksmą, o medžio, varlės, jūros, saulės vaizdavimai priminė spektakliukus vaikams. Tačiau pačių aktorių-šokėjų kuriami muzikiniai garsai visuomet nustebindavo. Tai sprogdinami kamtomosios gumos burbulai, murkimas, batų trepsėjimas, grojimas būgnu vietoj lazdelių naudojant batus.
Spektaklis intensyvus ir dinamiškas bei įtraukiantis savo tempu – nebuvo nė vienos minutės, jog scenoje ko nors nevyktų. Nuolatinį dėmesį išlaikė šešių šokėjų-aktorių-akrobatų atliekami įvairiausi triukai, kuriems reikalingas nemažas pasiruošimas. Tai vienas tų spektaklių, kurį žiūrėdamas turi progų ir kvatotis, ir šypsotis.
O į klausimą, kas visgi tas „pung“ pasaulis, padėjo atsakyti pati jo kūrėja. Pradžioje nenoromis, bet galiausiai sutikusi būti pakalbinta choreografė, režisierė, dizainerė Renate Valme iš tikrųjų pasirodė kaip pumpurų ir pankės mišinys. Kalbėdama angliškai su stipriu estišku akcentu (tai lengva atpažinti iš kietai tariamų priebalsių) menininkė žodis po žodžio atskleidė savo kūrybos virtuvę. Žvelgdama autoironiškai R. Valme kalbėjo apie save, savo kilmę (mama – latvė, tėvas – estas), menininkų situaciją Estijoje („We have no space in Estionia“). Ji atrodė lyg personažas iš spektaklio, kiekvienas jos pasisakymas buvo lydimas charizmatiškos gestikuliacijos, o publika klausėsi su šypsena ir besikvatodama. Bandydama išvengti konkretumo (panašiai kaip menininkas nenori būti įspraustas į bet kokius rėmus) ji visgi įtikino, kad tokia asmenybė negali nekurti ir tai jai būtina. Paradoksalu, tačiau pačios kūrėjos performatyvumas, atsiskleidęs pokalbio metu, pavergė labiau nei pats spektaklis.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos