Kaip prasmingai išnaudoti studijų darbų atsiskaitymus. Instrukcija
2017-06-09 Aušra Kaminskaitė
Neretai šiuolaikinio šokio atstovai konstatuoja, jog „kultūros sričių profesionalai nepakankamai vertina šokį ir nelaiko jo lygiaverčiu, pavyzdžiui, teatro menui“. Kartais tokiose diskusijose pradedama įrodinėti, kad šokis taip pat yra teatras – juk kuriami šokio spektakliai, vientisi darbai, paremti (daugiau ar mažiau) konkrečiomis idėjomis, dramaturgija, etc. Tai turbūt yra nulemta desperacijos, į kurią atveda sunkiai suvokiamas susipriešinimas tarp skirtingų scenos menų atstovų. Ant vieno žmogaus rankų ir kojų pirštų turbūt galima suskaičiuoti scenos menų atstovus Lietuvoje, kurie pripažintų, jog teatras, šokis (bet kurio laikotarpio), opera, šiuolaikinis cirkas yra vienoje gretoje stovintys scenos menai ir nė vienas jų nėra pranašesnis už kitą.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad vienas kasmetinis reiškinys iškelia teatrą kaip visa apimantį scenos meną – tai kovo 27-ąją kasmet Tarptautinės teatro dienos proga rengiami Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimai. Čia pristatomi (o kartais ir nepristatomi) ne tik ryškiausi metų teatralai, bet ir šokėjai, operos solistai, jei reikia – įvertinami ir sunkiai kokiai nors scenos meno rūšiai priskiriami darbai. Taip tarsi apsprendžiama, kad būtent teatras yra sritis, kuriai dirba visi scenos menų kūrėjai. Tad neturėtų stebinti, jog komentaras „čia juk ne teatras“ dažniau skamba ne su džiaugsmo ir atradimo, bet su nusivylimo ir nepasitenkinimo gaidele.
Ir vos mėnesiui praėjus po Tarptautinės teatro dienos, pasaulis, sulaukęs balandžio 29-osios, jau švenčia Tarptautinę šokio dieną. Pastaraisiais metais Lietuvoje ši šventė nebuvo aktyviau minima, šįmet ji taip pat paminėta gana kukliai. Vienas didesnių renginių – kas antrus metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Akademijos Studentų atstovybės organizuojamas studentų šokio festivalis „Shock Academia“, šįmet pristatęs trijų dienų meninę programą, kurioje dalyvavo šokėjai iš šešių Europos šokio mokyklų. Tiesa, patys festivalio organizatoriai ir dalyviai nei renginių metu, nei spaudoje Tarptautinės šokio dienos pernelyg neakcentavo. Žinoma, nėra jokios būtinybės skelbti, kam diena yra paskirta (nes kone kiekviena diena pasaulyje skiriama kokio nors reiškinio ar daikto paminėjimui). Kiek labiau gaila to, kad šių metų festivalis, regis, neturėjo idėjinio pagrindo, kuris galėjo suteikti galimybę žiūrovams kitu kampu pažvelgti į šokio meną bei jaunus kūrėjus.
„Shock Academia“ balandžio 27-30 dienomis į Vilnių pakvietė šokio programų studentus bei choreografus iš Austrijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Olandijos, Estijos ir Latvijos aukštųjų (šokio) mokyklų. Savo darbus pristatė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio bei Choreografijos programų studentai, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasikinio ir šiuolaikinio šokio specialybių moksleiviai. Amsterdamo teatro ir šokio akademijai atstovavo lietuvė Goda Žukauskaitė, jau ne pirmą kartą pristačiusi savo darbą „St. One“ („Šventasis vienis“) Lietuvos publikai.
Du vakarus žiūrovai buvo kviečiami stebėti būsimų šokio profesionalų darbų M. K. Čiurlionio mokyklos Šokio teatre, o trečiąjį – meno fabrike LOFTAS. Paskutinis vakaras išsiskyrė dinamiškais ir itin skirtingais spektakliais, savarankiškais studentų ieškojimais (tuo tarpu dauguma pirmas dvi dienas rodytų darbų atrodė sukurti gana „saugiai“, stilistiką ir motyvus iš dalies kopijuojant nuo kitų choreografų darbų). Paskutinis spektaklių vakarą pasirodymus pristatė aukštųjų mokyklų Krokuvoje, Amsterdame bei Taline atstovai. Technika, meditacija ir ironija – šie žodžiai atitiktų tris vakaro pasirodymus, išsiskiriančius ir forma, ir tematika. Krokuvos Ludwiko Solskio valstybinės dramos akademijos studentų pasirodymas „Trys dienos sniego“ pasižymėjo itin švaria technika bei estetika – gana tradiciškai kalbėdami apie dviejų žmonių santykius, apie vidinius konfliktus bei visa tai veikiančias išorines jėgas trys šokėjai sukūrė akiai itin malonų vaizdą. Tikslus ritmas ir neretai siauri bei aiškiai pradžias ir pabaigas žymintys judesiai netrukdė atsirasti jautriai ir lyriškai nuotaikai – šis darbas turbūt aktyviausiai spinduliavo energiją, apgaubusią didžiausią plotą erdvėje.
Iškart po Krokuvos šokėjų pasirodžiusi Goda Žukauskaitė studijuoja Amsterdamo teatro ir šokio akademijoje, tačiau jau antrąkart šiais metais grįžo į Lietuvą parodyti vis dar ieškojimų procese esančio savo darbo „Šventas vienis“, kurį pati vadina pasirodymu-instaliacija. Šįkart G. Žukauskaitė laiptais nusileido į sceną grojant W. A. Mozarto „Mažajai nakties muzikai“, nešdamasi akmenų maišą ir galiausiai išversdama jį ant scenos. Taip nuo scenos krašto pasiimdama po vieną maišą (kurių kiekvieno dydis siekė kone pusę šokėjos) ir berdama akmenis scenoje šokėja pamažu užpildė sceną uolomis ir savo kūnu, kuris, regis, privalėjo patirti kiekvieną scenos centimetrą, kiekvieną linoleumą palietusį akmenį. Čia nebekilo klausimas, kaip išvengti viską nugulusių akmenų – akmenys tapo lauku, kuriame tarpo G. Žukauskaitė, pagrindu, prilaikančiu kiekvieną judesį. Žiūrovui nustojus baugintis, ar šokėja nesusižeis mesdama savo kūną į akmenimis nugulusį paviršių, prasidėjo meditacija, kurią skatino besiridenančių akmenų garsai ir į jų ritmą taikantys žmogaus judesiai. Kai pasirodymo pabaigoje patraukus už virvutės buvo atidaryta visąlaik virš scenos kabojusi dėžutė, iš jos vėlgi pabiro keletas akmenų – tarsi simbolis, jog visi atradimai veda į savęs pažinimą.
Paskutinis vakaro ir festivalio pasirodymas nukėlė į komedijos žanrą – trys šokėjai iš Talino universiteto – Slimas Praatsas, Allaras Valge ir Karlas-Gustavas Kasemaa – vedami choreografės Kristinos Tagam pristatė moterų įtakos vyrų gyvenimuose interpretacijas spektaklyje „Kiisu All, AH!?“. Vien pasirodymo muzikos pasirinkimas (Ludwig van Beethoven, Beyonce, Licantropus, Tiggs Da Author) žadėjo neįprastą reginį ir lūkesčiai pasitvirtino – pusę valandos trukęs spektaklis linksmino publiką komiškais sprendimais, atpažįstamais stereotipais, negrabia vyriškos fizikos ir moteriškų detalių jungtimi šokėjų kūnuose. Trys vyrai čia buvo apvilkti mini sijonais ir blizgančiomis palaidinėmis, apauti aukštakulniais. Moteriškos lyties reprezentacija atrodė nepaprastai stereotipiška. Greta didelio džiaugsmo dėl šokėjų drąsos ir laisvės bei saviironijos, atsirado nusivylimas pačia situacijos traktuose – moterų užvaldyti vyrai iš tiesų buvo užvaldyti ryškiai pasidažiusių fyfų, dėvinčių visus minėtus vakarui klube būtinus atributus ir bukai lipančių vienos kitom per galvas, kad pasiektų tai, be ko geras gyvenimas tikrai būtų įmanomas. Ir amžinai alkanų, nors tai jau kiek bendresnis žmonijos bruožas. Spektaklio aprašyme teigiama, jog kūrėjai kalba apie tai, kas atsitinka vyrams, pernelyg paveiktiems, netgi užvaldytiems moterų. Tačiau stebint pasirodymą susidarė įspūdis, kad scenoje matomi šokėjai nėra moterų įgeidžiais ar charakteriais persisunkę jų antros pusės, veikiau scenoje matėme tam tikrą pačių moterų, o ne santykio į jas ironišką interpretaciją. Pasirinkimas iš principo įvykdytas skoningai, humoras taiklus, šokėjų technika jau leidžia jiems improvizuoti idėjas, nevaržomiems savo kūnų. Tik keista suvokti, jog moteris choreografė ir trys vyrai šokėjai nesusigundė galimybe giliau panagrinėti moterų logikos ar bent suteikti trims vyrams tris moteriškus charakterius – tebūnie stereotipais grįstus, bet skirtingus.
Greta paskutinio vakaro pasirodymų norisi prisiminti ir du pirmojo vakaro solo darbus – M. K. Čiurlionio menų mokyklos vienuoliktokių Šiuolaikinio šokio specialybės moksleivių Dorėjos Atkočiūno „The Orphan“ („Našlaitė“) ir Valerijos Gneuševos „Mrs. Goody“ („Ponia Geruolė“). Abi merginos šokio technikos prasme jau turi pakankamai įrankių, kuriuos sėkmingai išnaudoja savo idėjas perteikdamos trumpuose, koncentruotuose pasirodymuose, individualiais ir labai skirtingais keliais žengdamos link profesionalaus šiuolaikinio šokio meno. Apibendrinant abu darbus galima sakyti, kad merginų darbuose ryškūs ieškojimai, klausimai ir asmeninė pozicija, o pastarųjų neretai trūko vyresnių festivalio dalyvių darbuose.
Studijas baigiančių Šokio studentų kontekste („Shock Academia“ pamatinė idėja – baigiamųjų LMTA studentų darbų pristatymas) galima kalbėti apie problemišką šiuolaikinį šokį studijuoti norinčių lietuvių situaciją. Dauguma M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigusių šokėjų paprastai renkasi užsienio mokyklas ir tai ne tik nestebina, bet dažnu atveju džiugina. Nestebina, nes LMTA niekuomet negarsėjo pasaulinio garso šokėjų paruošimu, tuo tarpu studijos Olandijoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje yra ne tik prestižinės, bet ir suteikia saugumo jausmą jauniems žmonėms, kurie mato šias mokyklas (ir dažnai ne po vieną mokyklą) baigiančius geriausius pasaulio šokėjus. Ir nors pastaruoju metu į šiuolaikinį šokį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje stojančių žmonių nebūna itin daug, būtent į užsienį išvykstantys lietuviai gali padėti spręsti šią problemą, jei atsirastų tam palanki politika. Ne paslaptis, kad studijos geriausiose šokio mokyklose yra gana brangios, kaip ir pragyvenimas Vakarų Europos šalyse. Jei atsirastų iniciatyva/įstaiga/fondas, kuris (valstybės biudžeto lėšomis, verslininkų pagalba, kurdamas mecenavimo tradicijas) rūpintųsi kasmetiniu, tarkim, 1-2 žmonių šokio studijų ir pragyvenimo užsienyje finansavimu mainais į sutartimi užtvirtintą pažadą baigus studijas 2-3 metus kurti Lietuvoje ir dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Šiuolaikinio šokio studijų programos studentams, tai ne tik keltų šiuolaikinio šokio lygį ir drauge dalies lietuvių mentalitetą, bet ir atitinkama dalimi prisidėtų prie emigracijos mažinimo. Taip būtų suteikta erdvė kūrybai ir darbo vieta žmonėms, kurie šiuo metu gali jaustis nereikalingi, nes jų darbo rezultatai matuojami ne surinktomis pinigų sumomis, o pirmiausia teigiama (reikia tikėtis) įtaka žmonių mąstymui. Lietuvoje jauni dėstytojai, puikių profesionalų mokiniai, susirinkę naujausias žinias, pamatę eilę pasaulinio lygio spektaklių, augintų šios specialybės prestižą, pasitikėjimą studijomis (nes dėstytojai atsivežtų naujausią informaciją iš stiprų šokį turinčių šalių), praturtintų pačių studijų turinį. O potencialių kandidatų tokioms stipendijoms tikrai turime – tai įrodė ir „Shock Academia“.
Kelių į aukštesnės kokybės šiuolaikinio šokio kultūrą Lietuvoje yra begalės. Deja, kol kas šiuo klausimu daugiau žmonių savo pagalbą išreiškia moraliniu palaikymu ir tik nedidelė bendruomenė imasi realių veiksmų. Festivalis „Shock Academia“ pirmiausia yra skirtas šokio studentų baigiamiesiems darbams pristatyti, tad būtų prasminga pasinaudoti kas antrus metus pasitaikančia proga ir padiskutuotiti (šokiu ar/ir žodžiu) apie šiuolaikinio šokio situaciją, ateitį, viltis ir perspektyvas. Kas Lietuvos šokyje pasikeis išleidus keletą naujų choreografijos magistrų? Ką jie patys pasiūlytų, kad ateityje būtų auginamos dar stipresnės kartos? Jei meninė programa būtų „įvilkta“ į tokią problematiką, Vilniuje gimtų dar viena plačiu mastu svarbi šokio šventė.
Festivalio „Shock Academia“ organizatorių nuotraukos