Penkios šokėjos, nominuotos kryžiams
2015-03-26 Agnė Biliūnaitė
Šį penktadienį, kovo 27d., tulpių ir kitų gėlių Kauno valstybiniame muzikiniame teatre turėtų netrūkti. Nes metai vėl apsisuko ir Teatro dienos proga Auksiniu scenos kryžiumi vėl bus apdovanoti patys įdomiausi, geriausi ir verčiausi teatro kūrėjai.
Nors „Oskarų“ ir kitų garsių kino apdovanojimų nominantai nominavimo faktą dar ilgai išnaudoja viešiesiems ryšiams, mūsų Auksinio scenos kryžiaus kandidatai šventei pasibaigus dažniausiai vėl lieka prožektorių šešėlyje. Kad ta proginė šviesa išsilaikytų bent kiek ilgiau, pabandysiu iš to ilgo, beveik 50 nominantų sąrašo, ryškiau pristatyti šokio atstovus, o dar konkrečiau – atstoves, šokėjas moteris. Todėl, kad visgi pavasaris, ir todėl, kad joms skiriama per mažai dėmesio lyginant su dramos teatro atstovais.
Šiais metais buvo išskirtos penkios – dvi balerinos ir trys šiuolaikinio šokio šokėjos, kurių amžius svyruoja nuo devyniolikos iki trisdešimt penkerių. Jaunas amžius neturėtų kelti nepasitikėjimo, nes būtent šokėjai, kaip ir sportininkai, aukštumas pasiekia būdami jauni, stiprūs ir žvalūs. Tačiau, kai šokėjas tampa brandus, jis gali kalbėti ne tik savo kūno duomenimis, bet ir sukaupta gyvenimiška patirtimi. Todėl, kaip sako viena iš nominančių, Agnė Ramanauskaitė, šiuolaikinio šokio šokėjos karjera gali trukti tol, kol pajudinsi bent vieną pirštelį ir turėsi, ką pasakyti.
Tad kas gi tos moterys ir merginos, kurių įkūnyti personažai, vidinė energija, plastika ir technika nusipelnė ypatingų – Auksinių scenos kryžių komisijos – ovacijų?
Balerina Kristina Gudžiūnaitė (25m.) nominuota už Mari vaidmenį balete „Spragtukas" ir Gerdos vaidmenį balete „Sniego karalienė" (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).
Kristina Gudžiūnaitė . Martyno Aleksos nuotrauka, LNOBT archyvas.
Kristina Gudžiūnaitė . Martyno Aleksos nuotrauka, LNOBT archyvas.
Jau penkeri metai kaip ši grakšti ir valiūkiška balerina šoka Lietuvos operos ir baleto teatre, o nuo 2014m. yra vedanti solistė. Tarp kitko, pernai ji buvo pripažinta geriausia metų balerina. Šokėja pasakojo, kad pradėjo šokti baletą vienuolikos, apie baletą nežinodama nieko, todėl buvo tarsi baltas lapas mokytojams, kurie galėjo į ją rašyti viską, ką reikia. Bebaigdama mokyklą K.Gudžiūnaitė buvo išvykusi šokti į Miuncheną (Vokietija), Sidnėjų (Australija), dalyvavo šokio kursuose, kuriuos organizavo Karališkoji Covent Gardeno baleto mokykla. Baigus mokslus 2009–2010m. jai pavyko padirbėti Honkonge (Kinija), kur šoko „Žizel“, „Bajaderėje“, „Romeo ir Džiuljetoje“, „Spragtuke“, „Trijų dalių simfonijoje“ ir kituose baletuose. „Manau, kad baletas pasirinko mane. Mano šeimoje nėra menininkų, vaikystėje nevaikščiojau į teatrą. /.../ Sėkmė mane aplankė dėl darbštumo. Žinoma, baletui reikia tam tikrų duomenų, bet be viso to labai svarbu turėti galvą. /.../ Visa tai, ką aš darau, kuriu, yra tam, kad atiduočiau žiūrovui, kad jiems papasakočiau istoriją, kad ji juos paliestų, sujaudintų“ (L. Mustafinaitės interviu Delfi.lt). Pačiame karjeros pakilime šokėja nepamiršo pagalvoti ir apie laiką, kai teks nulipti nuo didžiosios scenos ir ieškoti, kaip save realizuoti, – ji studijuoja Kultūros vadybą Vilniaus kolegijoje.
Baleriną galima išvysti spektakliuose „Kopelija“, „Miegančioji gražuolė“, „Dezdemona“, „Bajaderė“, „Gulbių ežeras“, „Silfidė“, „Tristanas ir Izolda“, „Žizel“, „Karmen“ ir, žinoma, „Spragtukas“ bei „Sniego karalienė“.
Balerina Anastasija Čumakova (35m.) nominuota už Mari vaidmenį balete „Spragtukas" (LNOBT).
Anastasija Čumakova. Martyno Aleksos nuotrauka, LNOBT archyvas.
Anastasija Čumakova. Martyno Aleksos nuotrauka, LNOBT archyvas.
Nors vaidmuo (Mari) tas pats kaip ir K. Gudžiūnaitės, pati šokėja yra su niekuo nesumaišoma, jos aistringą šokį ir koketiškai bei vaikiškai nuoširdžiai šypsantį veidą lengva atskirti net iš paskutinės teatro eilės. Labiausiai ji pagarsėjo tuo, kad lemtingu momentu, kai „Žizel“ baleto pirmame veiksme Eglė Špokaitė išsinarino koją ir kilo grėsmė nutraukti spektaklį, Anastasija pašoko iš žiūrovinės salės ir nedvejodama ją pakeitė. Ji gimė Čeliabinske, šoko Krasnojarsko operos ir baleto teatro scenoje, Egipto nacionaliniame teatre Kaire, vėliau Maskvos klasikinio baleto trupėje, kuri su spektakliais važinėdavo po įvairias užsienio šalis. Tad į LNOBT Anastasija atsinešė bemaž penkiolika didesnių ir mažesnių jau sukurtų vaidmenų. Paklausta, kaip atsidūrė Lietuvoje, solistė pasakoja: „Atvažiavau paviešėti pas vilniečius draugus, pagyvenau čia kelis mėnesius ir pamilau Vilnių. Užsukau į teatrą, pabandžiau sudalyvauti repeticijoje. Baleto vadovė Tatjana Sedunova iš karto priėmė“ (G. Milkevičiūtės interviu Respublika.lt). Pastaruoju metu balerina yra viena pagrindinių LNOBT solisčių. 2009 m. „Operos švyturių“ nominacijoje yra gavusi geriausios metų balerinos titulą.
Ją galima išvvysti šokant spektakliuose „Bajaderė“, „Spragtukas“, „Miegančioji gražuolė“, „Silfidė“, „Žizel“, „Kopelija“, „Gulbių ežeras“, „Don Kichotas“, „Romeo ir Džuljeta“, „Tristanas ir Izolda“, „Čiurlionis“, „Karmen“, „Sniego karalienė" ir kt.
Šiuolaikinio šokio šokėja ir aktorė Agnė Ramanauskaitė (34m.) nominuota už Jekaterinos vaidmenį dramos spektaklyje „Šokis Delhi“ (VšĮ Teatras „Mens publica) ir vaidmenis šokio spektaklyje vaikams „Maži stebuklai“ (Šokio teatras „Dansema“).
/Lithuanian Dance Scene 2014/ Miracles | Maži stebuklai // Birutė Banevičiūt
Pernai A. Ramanauskaitės ir jos kurso draugų – Pauliaus Tamolės ir Manto Stabačinsko – spektaklis „Contemporary?“ gavo Auksinį scenos kryžių kaip Metų scenos meno reiškinys. Taip galingai užsimojus kartelė kyla ir iš kūrėjos imama tikėtis vis daugiau tiek stiprių, provokuojančių, tiek jautrių vaidmenų. Lyginant su baleto solisčių gyvenimu, A. Ramanauskaitės biografija atrodo daug spalvingesnė, joje daugiau smulkių šalutinių kelių, kurie ilgainiui vėl netikėtai subėga į pagrindinį jos gyvenimo kelią. Nuo ketverių metų ji lankė šokio pamokas išraiškos šokio kolektyve „Sonata“ Kaune. Klasikiniam baletui netiko dėl fizinių duomenų. Vienerius metus lankė akrobatinį rokenrolą, tapo Lietuvos čempione. Modernų šokį pasirinko dėl jo teikiamos didesnės laisvės saviraiškai ir kūrybai, ne vien „sauso“ judesių atlikimo, o ir jų įprasminimo. Po vidurinės mokyklos stojo į Jono Vaitkaus renkamą dramos aktorių kursą, tačiau nebuvo priimta. Į Vilnių persikėlė, kai aktorių-šokėjų kursą kartu su Jonu Vaitkumi rinko iš Kauno kilusi choreografė Aira Naginevičiūtė. 2007 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultete baigė vaidybos bakalauro (šiuolaikinis šokis), 2009 metais – teatro magistro studijas. Šiuolaikinio šokio technikos mokėsi Rygoje (pedagogė O. Zitluhina, Latvija) ir Vilniuje (pedagogė T. Baganova, Rusija). Lankė Suzukio technikos (pedagogė V. Grabštaitė) ir Afrikos šokio pamokas LMTA Vilniuje (pedagogė G. Acogny, Prancūzija) ir kt. Yra šokusi tikriausiai visų Lietuvos choreografų pastatymuose, tačiau prisipažįsta, kad didžiausi mokytojai buvo režisierius Agnius Jankevičius ir choreografė Aira Naginevičiūtė.
„Contemporary“ (chor. Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.
„Contemporary“ (chor. Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.
Spektaklyje „Šokis Delhi“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę kūrybinis procesas buvo labai sunkus, per repeticijas gavau daugybę pastabų. Pati tema sudėtinga – apie atleidimą ir susitaikymą. Reikėjo mokytis būti scenoje – čia ir dabar, tikėti tuo ką darai ir nekurti personažo. Per ilgą laiką pavyko pačiai atleisti ir susitaikyti... Mano personažas – šokėja, bet viso spektaklio metu ne šoku, o kalbu apie šokį. Kalbu tarsi apie save ir nieko nevaidinu. Scenoje jaučiuosi saugesnė – lengviau galiu kalbėti apie daugelį dalykų. Nemoku atsiriboti ir nuolat galvoti, kur vaidinu ir kur jau nebe. Tiesiog tikiu tuo, ką darau. Gyvenime, prisipažinsiu, esu bailė, o scenoje galiu daryti bet ką. Kartais atrodo, kad scenoje labiau gyvenu nei realiame gyvenime.“ (A. Tuskevičiūtės interviu Lrytas.lt). O apie „Dansemos“ spektaklį vaikams „Maži stebuklai“ šokėja pasakoja kaip apie ypatingo įsijautimo ir atsidavimo reikalaujantį procesą, nes vaikų neapgausi, prieš juos nepasimuliuosi, jeigu nori prikaustyti jų dėmesį, turi dirbti su dviguba energija. „Žinau, kad negaliu pakelti kojos iki ausies, bet žinau ir tai, kad pagailėjęs vienos dovanos gyvenimas tau pamėtėja kitą: turiu savitą plastiką, scenoje gebu būti betarpiška, perteikti savo išgyvenimus žiūrovams.“ (Interviu Veidas.lt).
Ją netrukus bus galima išvysti Naujojo Baltijos šokio festivalyje gegužę Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus spektaklyje „Šventasis pavasaris“. Agnė Ramanauskaitė taip pat yra pasirodžiusi spektakliuose „Dialogai“ (chor. B. Urbietytė ir A. Ramanauskaitė), „NO AI DI“ (chor. E. Vizbaraitė – Vaičiulienė), „Premjera“ (chor. S. Tropp Fruhwald ir G. Ivanauskas), Gaetano Donizetti operoje „Meilės eliksyras“ (rež. O. Koršunovas, chor. E. Stundytė, LNOBT), Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai“ (rež. A. Minghella, chor. C. Choa, LNOBT), „Nėščia tyla“ (chor. A. Naginevičiūtė) ir kt.
Šiuolaikinio šokio šokėja Ema Nedobežkina (19m.) nominuota už vaidmenis šokio spektakliuose „Padaryk iš manęs jungiklį“ ir „Apollo“ (Kauno šokio teatras „Aura“).
Ema Nedobežkina. Spektaklis „Padaryk iš manęs jungiklį“ (chor. B. Letukaitė). Lauros Vansevičienės nuotrauka.
Ema Nedobežkina. Spektaklis „Padaryk iš manęs jungiklį“ (chor. B. Letukaitė). Lauros Vansevičienės nuotrauka.
Pati jauniausia iš nominančių dirba šokėja Kaune, „Auros“ šokio teatre. Kadangi internete informacijos apie šią šokėją dar apverktinai mažai, pakalbinau ją per socialinį tinklą ir norėčiau pasidalinti jos atsakymais, kad Jums prieš akis iškiltų aiškesnis šios jaunos kūrėjos portretas. „Savajame šokio pasaulyje esu nuo pat mažens, turbūt vos pradėjusi vaikščioti pradėjau ir šokti. Todėl mano mamos sprendimas paskatinti mane eiti šokio link nieko nenustebino.“ Iš pradžių ji šoko ant ledo, vėliau lankė Kauno Choreografijos mokyklą, dar vėliau jau pati nuėjo į šokio teatrą „Aura“, kuriame dirba 4-ąjį sezoną. „Atsakymas į klausimą, kodėl šoku yra labai paprastas – kitaip negaliu. Kadangi dabar paskutinieji mano metai mokykloje, kaip ir kiekvienas abiturientas turėjau daug apmąstymų, ką daryti po baigimo, kur stoti, kaip save įsivaizduoju ateityje. Ilgą laiką mąsčiau, jog baigusi mokyklą baigsiu ir šokėjos karjerą, stosiu, kad gaučiau „normalią“ specialybę. Tačiau supratau, kad taip tik apgausiu save ir sėdėdama „ofise“ tikrai savęs negalėsiu realizuoti. Nors turbūt ateityje norėsiu išbandyti ir kitą profesiją, tačiau dabar negalėčiau pasakyti kokią“. Paklausta apie labiausiai įsiminusius choreografus ir spektaklius, jaunoji šokėja paminėjo du „Auros“ trupės šokamus spektaklius: „Nužudyti Viktorą“ ir „1863“: „Choreografai Amos Ben-Tal ir Ferenc Feher buvo pirmieji užsieniečiai choreografai, su kuriais teko dirbti. Jie abu turėjo savitas judesio stilistikas, kurios man buvo be galo įdomios išbandyti; kai kurie judesiai ar jų formos vis dar figūruoja mano improvizacijose. Be abejo, abu buvo nuostabūs žmonės, tad patį kūrybos procesą prisimenu kaip šiltą ir įdomų bendradarbiavimą.“
//Lithuanian Dance Scene 2013// 1863 // Ferenc Feher
Kalbėdama apie vaidmenis spektakliuose, už kuriuos yra nominuota Auksiniam scenos kryžiui, šokėja atsakė, kad kol kas vis dar gyvena šokio spektakliu „Padaryk iš manęs jungiklį“ (chor. B. Letukaitė) ir nenumaldomai artėjančiu projektu – brandos egzaminais. „Spektaklis „Padaryk iš manęs jungiklį“ man asmeniškai tapo erdve, kurioje galiu išsireikšti, kaip tik noriu. Šio spektaklio dalis, kurioje atlieku solo, niekad nebuvo apribota nei laiko, nei judesio aspektu. Tuo aš be galo mėgaujuosi, nes kiekvieną kartą išeidama į sceną galiu kurti vis kitokią istoriją, kas man yra labai įdomu. Tačiau labiausiai už viską man patinka tiesiog būti savimi, atverti jautriąją savo pusę, mėgautis žaidimu su muzika, šviesa (tai sukuria nepaprastą atmosferą viso spektaklio metu), žiūrėti kaip mano kūnas savo dinamika ir galimybėmis nustebina mane pačią. Taip kartais užsimirštu, jog iš tiesų esu scenoje, mane stebi žiūrovai, tačiau viliuosi, jog jiems taip pat nenuobodu stebėti šį reginį. Be abejo, ne kiekvieną dieną improvizacija liejasi laisvai. Kartais trūksta idėjų, motyvacijos, susidomėjimo vis ieškoti ir atrasti, todėl kiekvienąkart rizikuoju pristigti įkvėpimo. Bet stengiuosi apie tai negalvoti, nes žinau, kad kartais mūsų mintys stabdo mus pačius ir jas geriau palikti užkulisiuose ar už studijos ribų.“
E. Nedobežkina taip pat šoka spektakliuose „Užslėpto praregimumas“ (chor. B. Letukaitė), „Gyvenimo aprašymai“ (chor. P. Hess, Vokietija), „Apollo“ (chor. B. Letukaitė), „Padaryk iš manęs jungiklį“ (chor. B. Letukaitė), „Palladio“ (chor. B. Letukaitė), „Melancholijos dėžutė“ (chor. J. Wieland, Vokietija), „1863“ (chor. F. Feheris, Vengrija), „Nužudyti Viktorą“ (chor. A. Ben-Tal, Izraelis/Olandija).
Šiuolaikinio šokio šokėja Gotautė Kalmatavičiūtė (23m.) nominuota už vaidmenis šokio spektakliuose „Padaryk iš manęs jungiklį“ ir „Apollo“ (Kauno šokio teatras „Aura“).
Gotautė Kalmatavičiūtė. Svetlanos Baturos nuotrauka.
Gotautė Kalmatavičiūtė. Svetlanos Baturos nuotrauka.
Įdomu, kai nominuojama po keletą to paties spektaklio šokėjų, o ypač – kai tie vaidmenys neturi vardų. Tačiau tai nereiškia, kad šokėjos dėl to supanašėja. G. Kalmatavičiūtė yra brandesnė ir savo kaip šokėjos kelią jau tvirtai pasirinkusi. Tiesa, šiuo metu ji šoka jau nebe Lietuvoje. Reikia tikėtis, kad ši emigracija bus trumpalaikė ir mūsų šalis tokių talentingų šokėjų nepraras. Su šiuolaikiniu šokiu ji susipažino paauglystėje pradėjusi lankyti Kauno šokio teatro „Aura“ studijoje vedamas pamokas. Choreografė Birutė Letukaitė buvo pirmas žmogus, supažindinęs su šia įdomia ir įkvepiančia meno forma, įskiepijęs smalsumą ir ambiciją domėtis, tobulėti bei siekti geriausio rezultato. Teatre „Aura“ šokėja dirbo 2011–2014m. Pakalbinta elektroniniu laišku G. Kalmatavičiūtė papasakojo apie darbą su užsienio choreografais: „Labai įkvepiantis buvo darbas su Amos Ben-Tal (2012 m. „Nužudyti Viktorą“). Jis vienu metu reikalavo didžiulės fizinės ištvermės, tikslumo, precizijos bei muzikalumo. Dirbant su vengrų choreografu Ferenc Feher spektaklyje „1863“ buvo įdomu gilintis į istorijos įvykius bei jų atspindį tiek šiuolaikinėje visuomenėje, tiek skirtingose kultūrose. Vokietijos choreografas Johannes Wieland spektaklyje „Melancholijos dėžutė“ reikalavo nepaprasto teatrališkumo, gyvo buvimo scenoje, iššūkis buvo sukurti tiesioginį kontaktą su žiūrovais įtraukiant juos į scenoje vykstantį veiksmą, kas ne visuomet būdavo lengva.“
//Lithuanian Dance Scene 2012// Kill the Victor | Nužudyti Viktorą // Amos Bel-Tal
Nuo 2014 m. rudens ji dirba choreografo Johannes Wieland trupėje Valstybiniame Kaselio teatre (Staatstheater-Kassel) Vokietijoje. „Šio choreografo darbai fiziškai sunkūs, reikalaujantys sprogstamosios energijos, tačiau taip pat labai teatrališki – scenoje tenka kurti charakteringą ir individualų personažą. Per šį laiką teko taip pat dirbti perstatant/atstatant choreografo Hofesh Shechter spektaklį „Dog“ (kuris originaliai buvo pastatytas Škotijos šokio teatre (Scottish Dance Theatre) Jungtinėje Karalystėje). Choreografas turi labai specifinį judėjimo stilių, raiškos formą, reikalaujančią įsižeminimo, animalistinio buvimo, tamprumo, grupės pojūčio ir didžiulio muzikalumo, nes choreografija tiesiogiai susilieja su muzika.“ Paprašyta atskleisti, kaip sekėsi kurti vaidmenis spektakliuose, už kuriuos ji buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui, šokėja atviravo: „Spektaklyje „Apollo“ jau ne pirmą kartą teko šokti grojant gyvam orkestrui. Čia man buvo svarbus vyro ir moters santykis, moters vaidmuo, kurį jai tenka vaidintišalia vyro Apolono: motina, dukra, nepriklausoma stipri figūra ar tiesiog mūza, įkvėpimo šaltinis bei atrama. Spektaklyje „Padaryk iš manęs jungiklį“ analizuojama šiuolaikinė visuomenė ir mano (asmens) vaidmuo joje, nuolatinė paieška savo vietos sistemoje, santykyje su kitais asmenimis, klausiama, ar mes atitinkame tam tikras socialines normas ir lūkesčius, siekiant „vietos po saule“, ar tenka keistis, prisitaikyti ar užsimaskuoti.“
G. Kalmatavičiūtė šoka spektakliuose „Apollo“ (chor. B.Letukaitė), „Padaryk iš manęs jungiklį“ (chor. B. Letukaitė), „Palladio“ (chor. B. Letukaitė), „Melancholijos dėžutė“ (chro. J. Wieland, Vokietija), „1863“ (chor, F. Feheris, Vengrija), „Nužudyti Viktorą“ (chor. A. Ben-Tal, Izraelis/Olandija), „Jūra“ (chor. B. Letukaitė), „Medėjos“ (chor. B. Letukaitė).
Štai ir visas spalvingasis Auksiniams scenos kryžiams nominuotų šokėjų penketukas. Dabar belieka šį penktadienį pasidžiaugti ta, kuriai kris korta būti šių metų geriausia, o tada atidžiai sekti visų penkių kūrybines biografijas ir mėgautis jų naujais vaidmenimis, nes niekada negali žinoti kada kuri iš jų vėl nustebins sušokdama svarbiausią savo gyvenimo vaidmenį.