„Aterballetto“ – saulėta gyvenimo pusė
2014-06-13 Agnė Biliūnaitė
Seniai žinomas faktas, kad Lietuva – festivalių šalis. Būna laikas, kai tie festivaliai (į juos vaikštantiems) tampa kančia, nes seka vienas paskui kitą taip paknopstomis, kad vos spėji braukyti mėnesių pavadinimus kalendoriuje. Vieniems jų –Tarptautiniam šokio festivaliui Aura, Kino pavasariui, Naujajam Baltijos šokiui, Kaunas jazz – vienokia ar kitokia pilnametystė. Kitiems – jau solidūs jubiliejai: Dainų dainelei – 40, Poezijos pavasariui – 50. Gal šitaip šiuolaikiniame pasaulyje pasireiškia mums įgimtas kermošių ir gegužinių ilgesys? Kadaise Kristijonas Donelaitis tūlą būrą lietuvį kasdien spyrė prie darbo. Ir tik tie, kurie turi gražų balsą ar moka groti, gali Dievą garbinti įdarbindami savo rankas ne bulvėms knisti, bet stygoms čiupinėti. Reikia tikėtis, kad šiemet garbingą jubiliejų sudūlėjusiam karste švenčiantis klasikas mumis didžiuotųsi – dirbam kaip patrakę. Bet ir muzikos nepamirštam. Sielas kaip lakštingalas Dievop siunčiam klausydamiesi ir stebėdamiesi meninėm grožybėm.
Taip jau susiklostė, kad šokio ir teatro festivaliai Lietuvoje tarsi įrėmina šiltąjį sezoną susispiesdami į pavasarį ir rudenį. Tuo tarpu muzikiniams festivaliams atitenka piknikų ir ilgų naktinėjimų gamtoje metas – vasara. Ir štai birželis – ir štai Vilniaus festivalis. Jį, šiemet švenčiantį aštuoniolika gyvavimo metų, atidarė ir vasariškai išsipusčiusią publiką į puošniausią Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą birželio 2d. sukvietė Italijos šiuolaikinio šokio trupė „Aterballetto“. Buvęs trupės meno vadovas ir pagrindinis choreografas Mauro Bigonzetti buvo ne sykį gundytas pastatyti ką nors mūsų lietuviškai scenai. Deja, tikriausiai dėl neįkandamų honorarų beliko jį tiesiog atsivežti su kitiems parengta programa. Šį kartą tai buvo „Come un respiro“ (pagal Georgo Friedricho Händelio muziką) bei „Rossini cards“ (pagal Gioacchino Rossini muziką).
Labiau kūniškus festivalius dažniausiai linkę atidaryti patys festivalių direktoriai (Audronis Imbrasas, Vida Ramaškienė, Birutė Letukaitė ir kt.). Tuo tarpu muzikiniai renginiai dažnai turi daugiau patoso. Todėl juos dažniausiai pristato ypatingai pasidabinusios ir išraiškingą balsą nutaisiusios moterys. Ne išimtis ir birželio 2-osios vakaras, kurį pradėjo gyvas pranešėjos pasirodymas iš už žibančios raudonos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenos uždangos su rūtos šakele.
Netrukus šviesos buvo galutinai užgesintos, pasigirdo vienos iš Händelio siuitų fonograma ir pasimatė per visą scenos plotį išsirikiavę, už rankų tarsi Baltijos kelyje susikibę „Aterballetto“ šokėjai. Po truputį išjudėję jie ėmė rangytis tarsi atgijęs Henrio Matisso paveikslas. Keistas dalykas, bet kaip gerame romane, taip ir gerame šokio spektaklyje labai svarbi pirma eilutė, minutė, įspūdis. Matyt todėl, kad neretai tik jis ir pasilieka atmintyje. Nesakau, kad visas Levo Tolstojaus romanas „Ana Karenina“ nevertas prisiminti, bet pirmoji jo eilutė – įsitatuiruoja į atmintį visam gyvenimui: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ Na, gal Tolstojus šiuo atveju ir ne prie ko, bet baletas „Ana Karenina“ čia rodytas ne taip jau seniai, tad už scenos legendų šmėklas (pasirodančias net ir tekste) neatsakau. Visgi citatą pavartojau kaip atspirties tašką tolesniems pamąstymams. O būtent – kad visi per daug laimingi spektakliai, šokėjai, choreografai yra kažkuo perdėm panašūs, todėl vienodi ir nuobodoki. Gal kad esame pakankamai depresyvi tauta, mums ir scenoje norisi gilių kančių, ilgai trunkančių dramų ir katarsio pro ašaras. Greičiausiai todėl švelnūs, mieli, straksintys italų – tautos, mėgstančios eleganciją, gerą nuotaiką, skanų maistą ir saldų gyvenimą, – pamąstymai scenoje laikas nuo laiko sukeldavo žiovulį. Ypač soliniuose pasirodymuose ir duetuose.
Vis tik masinės scenos, kuriose pasirodydavo net iki aštuoniolikos (ak, koks sutapimas – festivaliui irgi aštuoniolika) dailiai nuaugusių ir ištreniruotų kūnų, uždegdavo ir išlaikė energiją. Čia Bigonzetti „žodžiai“ ir Händelio muzika puikiai papildė vienas kitą. Smulkių natų nėriniais, tiradomis, kekėmis aplipusi barokinė muzika buvo sušokta į kiekvieną natą atsakant vis kitu judesiu. Šokėjai nėrėsi iš kailio, kad visais savo raumenimis, visomis galūnėmis erdvėje išpildytų tai, ką vienas kompozitorius lape užrašė dešimčiai pianisto pirštų (protarpiais šokėjams grojo gyvas pianistas Stefano Menozzi), o kitas – daugybei orkestro instrumentų. Toks ėjimas išvien su muzika, su jos siūlomu tempu, nuolat kiekvienoje frazėje besikeičiančiomis nuotaikomis kūrė Lotynų Amerikos serialams būdingą emocinį intensyvumą, bet tuo pačiu ir neišvengiamą seklumą.
Tie, kas dažnai vaikšto į šiuolaikinio baleto, modernaus ir šiuolaikinio šokio spektaklius, tikrai bus matę paveikesnių ir labiau sielą virpinančių kūrinių. Tačiau šį kartą norisi pagirti apšvietimo dailininką Carlo Cerri, pasirinkusį iki minimumo paprastus sprendimus – arba apšviesti, arba palikti šešėlyje. Bet kai tokie griežti sprendimai priimti taikliai ir kūrybiškai bendradarbiaujant su choreografu, ima veikti teatro magija, verčianti nusišypsoti, net jeigu ir žinai, kaip vienas ar kitas triukas su šviesomis „nulaužia“ ir apgauna tavo protą. Didelių stebuklų nebuvo, bet iš juodos tamsos šviesa išplėštos nuogos šokėjų kūnų dalys, apšviečiamos tai stačiai iš viršaus, tai iš priekio; ne pilnai pakelta uždanga; į scenos gilumą atitrauktas puotos stalas ir veiksmas aplink jį, sukuriantis tarp publikos ir šokėjų didelę tuščią erdvę – visa tai kūrė paslaptį, pasaką, iliuziją, estetinį potyrį. Savotišką šešėlių teatrą. Tik šešėlių šį kartą nebuvo – vien ryškiai saulėta, itališkoji gyvenimo pusė.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos