Apie (ne)projektinį (ne)bukletą: šokančio rašymo kelionės ataskaita
2015-05-05 Vlada Kalpokaitė
Norisi iškart pradėti nuo išvados: anglų kalba pasirodęs leidinys „Expeditions in Dance Writing/ Writing Movement 2012-2014“ („Šokio rašymo ekspedicijos/ Rašymo judėjimas 2012-2014“) yra materialus įrodymas to, kad tarptautinei šiuolaikinio šokio bendruomenei vis dėlto labai pasisekė su refleksija. Tiksliau, pasisekė su tuo, kad visose šiame nuo 2012 metų Šiaurės ir Baltijos šalių šokio bendruomenių tinklo „keðja“ projekte dalyvaujančiose šalyse atsirado žmonių, suvokiančių refleksijos būtinybę šokio meno raidai, randančių būdų kryptingai, nuosekliai ir metodiškai veiklai, kuri skatina ir palaiko rašymą apie šokį, šokio apmąstymą, judesio meno „įrašymą“ į įvairius šiuolaikinės kultūros kontekstus. Dėl to net problemos (kurios, beje, yra bendros visoms šalims ir tai suvienija labiau negu skirtingi paties šokio pasiekimai) – rašančiųjų apie šokį profesionalų ir tekstų publikavimo erdvių trūkumas – atrodo kaip smagus iššūkis ir įdomus apmąstymo objektas. Ir dar – dėl tikrojo dalyvių suinteresuotumo, „nevaldiško“ dalyvavimo Šokio rašymo veiklose šis leidinys niekuo neprimena privalomos (nes išrašytos Europos Komisijos „Culture“ programos, „Nordic Culture Point“, „Nordic Culture Fund“, „Nordic-Baltic Mobility Programme“ ir kitų partnerių finansavimo sąlygose) ataskaitos, sėkmingai įgyvendinto „viešinimo punkto“, kurio likimas – dulkėti biurų kampuose net neišpakuotam, kaip daugybės kitų bukletų, skrajučių ir lankstukų... Objektyviai vertinant, pasirūpinus sklaida (ir, Lietuvos atveju, bent jau kai kurių tekstų vertimu?) šis leidinys gali būti įdomus ir naudingas ne tik šokančiųjų ir apie šokį rašančiųjų bendruomenei, bet ir atrasti vietą platesniuose kontekstuose. Ir paskutinė „prologinė“ išvada – skaitydamas šią knygą vėl patiki, kad gali būti prasmingų, rezultatyvių ir ne tik patiems „networkintojams“ įdomių „networkinimo“ (lietuviškai tariant – tinklinės veiklos) atvejų...
Patrauklaus ir „šiaurietiškai erdvaus“ maketo (dizainerė Liga Sakse) leidinį, kurį redagavo projekto „Writing Movement“ vadovė, šokio kritikė, prodiuserė, dramaturgė ir Norvegijos šokio informacijos centro patarėja Ine Therese Berg ir latvių šokio kritikė Inta Balodė, parengė Norvegijos šokio informacijos centras. Beje, prie projekto ištakų kartu su I. T. Berg ir kitomis kolegėmis buvo ir šokio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė, šiuo metu vadovaujanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio ir judesio katedrai). I. Gerbutavičiūtė koordinavo lietuviškąsias šokio kritikos dirbtuves „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“, per keturis metus atvedusias į šiuos barus ne vieną rašytoją apie šokį (ir vis dar bando juos ten išlaikyti...).
„Expeditions in Dance Writing“ struktūra leidžia skaitytojui išsamiai susipažinti su „Writing Movement“ projekto veiklų įvairove visose šalyse ir taip pat pateikia šių veiklų vertinimą, apmąstymą.
Pirmoje knygos dalyje publikuojami I. Balodės interviu su projekto partneriais. Danų, estų, suomių, islandų, latvių, lietuvių, norvegų, švedų šiuolaikinio šokio specialistai, koordinavę šokio rašymo seminarus, laboratorijas, rūpinęsi šokio kritikos tekstų publikavimu, atsako į redaktorės klausimus apie tipiškiausią jų šalių šiuolaikinio šokio tematiką, galimą šios scenos menų šakos vystymosi kryptį, augantį teksto vaidmenį šokio spektakliuose, šokio kritikos problemas ir poreikius, jų organizuotų kūrybinių dirbtuvių akcentus, šių dirbtuvių poveikį, pergales ir iššūkius. Nepaisant skirtingo paties šokio išsivystymo lygio, daugybės kitų – finansavimo, švietimo sistemos, tradicijų ir t.t. – skirtumų, labiausiai į akis krenta panašumai. Praktiškai visų pašnekovų įvardytas šiuolaikinio šokio refleksijos trūkumas – mažai rašančių, mažai skirtingų nuomonių, diskusijos neretai apsiriboja uždaros specialistų grupelės „paplepėjimu“ (anot estės Maike Maiste). „Smagu“ sužinoti, kad kultūrai skirti plotai grėsmingai nyksta ne tik Lietuvos žiniasklaidoje, o šiuolaikinio šokio tematika dažniausiai apsiriboja interviu ir kitais personifikuotais diskursais (sakytum, tai jau nėra blogai, tačiau platesnio konteksto, vertinimo ir bet kokio mokslo „kvapo“ tokiu atveju be abejo visiškai nelieka).
Antroje knygos (nei katalogu, nei juolab bukletu šio leidinio vadinti kažkodėl nesinori) dalyje publikuojami šokio kritikos dirbtuvėse dalyvavusių profesionalų straipsniai. Islandų šokio kritikė ir teoretikė Sesselja G. Magnúsdóttir rašo apie šokio – tyliojo ir kūniškojo meno – verbalizavimo ir konceptualizavimo problematiką. Norvegų rašytojas, dramaturgas ir leidėjas Geiras Gulliksenas kalba apie su judesiu ir šokiu susijusias patirtis per gana asmenišką prizmę, švedų kultūros žurnalistė, šokio ir teatro kritikė Lis Hellström Sveningson nagrinėja šiuolaikinio šokio padėtį visuomenėje, viešojoje erdvėje, kelia klausimą – ar pats šokio laukas iš tiesų yra suinteresuotas, kad jo refleksija, kritika būtų garsesnė? Kokių šios refleksijos formų trūksta, kad intensyviai besivystanti scenos menų forma įgytų adekvatų įvertinimą, procesų įvardijimą ir pagaliau „išlįstų“ iš siauros, mažai kam suvokiamos marginalijos kampo? Latvių šokio kritikė (arba, kaip ji labiau mėgsta save įvardyti, šokio rašytoja) I. Balodė gilinasi į savo profesijos tapatybės problematiką. Jos kolegė iš Danijos Barbara Simonsen sieja kūrybinį rašymą su judesio menu, estų teatrologas Ottas Karulinas pristato savo šalies šiuolaikinio šokio raidą, kovą už išlikimą ir nepriklausomybę, klausdamas, ar šokis suvokė, kad ši kova baigėsi (paliaubomis)? Beje, jis paliečia ir Lietuvai itin aktualią bėdą – šokio kūrėjų nesugebėjimą įvardyti savo kūrinių turinį ar problematiką. Šokio tyrėja, dramaturgė ir rašytoja iš Norvegijos Sidsel Pape pasakoja apie savo patirtį, kuriant šokio ir rašymo dialogą, gilinant, turtinant vieną kitu, perduodant savo žinias projekte dalyvaujantiems jauniesiems šokio kritikos „pirmokams“ iš skirtingų šalių. O suomių menotyrininkas Maxas Ryynänenas savo nuotaikingame tekste iškėlė šokio, judesio teatro (ir šiuolaikinio meno apskritai) interpretavimo ir „perinterpretavimo“ problematiką.
Ir pagaliau trečioji leidinio dalis pristato aštuonis (atrinktus iš dvidešimties) projekto kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavusių „mokinių“ tekstus – skirtingos problematikos (nuo socialinės iki menotyrinės), iš skirtingų perspektyvų – praktiko, kuratoriaus ar teoretiko. Lietuvės Ramintos Bumbulytės tekstas nagrinėja šiuolaikinio šokio (ne)grožio fenomeną.
Beje, leidinio priedai pateikia ne tik išsamią informaciją apie skirtingose šalyse vykusias šokio kritikos kūrybines dirbtuves, susitikimus, publikacijų suvestinę, bet ir šokio (už)rašymo Šiaurės ir Baltijos kalbų žodynėlį (beje, pirmi trys žodynėlio žodžiai yra pakankamai iškalbingi – choreografija, spektaklis ir finansavimas).
Į pabaigą norėtųsi iškelti vieną problemą, kuri, manau, galėtų būti bendra visoms projekte dalyvavusioms šalims, bet kaip visad atrodo, kad Lietuvoje visos problemos yra aktualiausios: tęstinumo. Ar šio impulso pakaks ilgalaikiam ir nuosekliam procesui? Ar projekto koordinatoriams (mūsų atveju – I. Gerbutavičiūtei) ir toliau teks dirbtuvėse „prisijaukintus“ dalyvius raginti, skatinti, priminti, prašyti rašyti apie šokį? Ar visi nustos tai daryti, jeigu Ingridai vieną dieną nusibos tai daryti, jei nebus dirbtuvių grafiko ir jų vedėjų duodamų užduočių? Kokiu būdu ši veikla egzistuotų paraleliai su „oficialiomis“ teatrologijos (ši realiai egzistuoja) ir šokio istorijos, teorijos ir kritikos (šios Lietuvoje vis dar nėra) studijų programomis aukštosiose mokyklose?
Ir visai prieš uždangą – ko gero svarbiausias dalykas: šis leidinys yra skirtas Lietuvos šokio kritikės Vitos Mozūraitės (1960-2014) atminimui. Manau, kad tai yra labai prasmingas tarptautinės šokio bendruomenės gestas. Ir abejoju, ar I. Gerbutavičiūtei teko labai ilgai ir sunkiai įkalbinėti leidinio sudarytojas, rašyti raštus ir įrodinėti, kaip tai svarbu – žmogus ir atmintis.
***
„Expeditions in Dance Writing/ Writing Movement 2012-2014“ knygos egzempliorių galite nemokamai pasiimti Menų spaustuvės Infotekoje (leidinių kiekis ribotas).