Ar girdimas dūzgesys? I
2014-12-16 Božena Gudalevič
Lankantis šiuolaikinio šokio festivalio „Bičių sąskrydis 6“, vykusio š.m. lapkričio 14-16 d. Vilniuje Menų spaustuvės Juodojoje salėje, mintys nevalingai nukrypdavo į šio festivalio gretinimą, lyginimą su kitais šiuolaikinio šokio festivaliais Lietuvoje, pastarojo pozicionavimą didesniųjų fone. Kaip ir daugumai, kyla klausimas, kuo išsiskiria kiekvienas lietuviškas šokio festivalis? Ir kokia „Bičių sąskrydžio“ festivalio savastis, kas šį festivalį išskiria iš kitų? Pirmiausia, vykstančio renginio data nukreipia mintis į Kaune prieš gerą mėnesį pasibaigusį tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalį „Aura 24“. Tačiau besąlygiškai gretinti ir lyginti vieną su kitu, pabrėžti pirmojo stipriasias bei silpnasias sąvybes antrojo kontekste, būtų neadekvatu. „Auros“ festivalio pranašumas apspręstas šio festivalio patirtimi. Be to, Kaune vykstančio festivalio programoje vyrauja užsienio atlikėjai, kas byloja apie Kauno festivalio tikslą žiūrovą supažindinti su pasaulinėmis šiuolaikinio šokio tendencijomis. Tą patį tikslą kelia ir Vilniuje pavasarį vykstantis kasmetis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, jau senai nebeišsitenkantis pristatyti tik Baltijos šiuolaikinio šokio regioną. Taip pat paskutiniais metais Kauno festivalis jau pasirenka temą, tai grynina festivalio koncepciją – festivalis siekia ne vien pažindinti žiūrovą su įvairiomis užsienio trupėmis ar edukuoti žiūrovą apie šiandienos šokio įvairovę. Ryškėja, kad Kauno tarptautinis šokio festivalis žiūrovus kviečia apsilankyti ne vien koncentruotoje įvairiausių temų ir užsienio trupių programoje, tiesiog atspindinčioje įvairių šalių šokio tendencijas. Jau matomos pastangos programą formuoti kryptingiau. Pvz.: šiemet ieškota postmodernios visuomenės vyriškumo sampratos, prieš metus vyko pažintis su Afrikos šokiu, o tai neatskiriama nuo šio žemyno problemų atskleidimo. Tiesa, kol kas tai tik koncepcinės, teminės prieigos formavimo pradžia. Nenuostabu, kad jaunesnysis ir mažesnis „Bičių sąskrydis 6“ nedeklaravo teminės prieigos. Tačiau nagrinėjant programą, festivalio spektaklių turinį, matome, kad „Bičių sąskrydžio 6“ atidarymo vakaro spektaklius vienija identiteto tema. Apie tapatybės atskleidimą byloja abiejų spektaklių pavadinimai „ID: D&G“ ir „K.ID“, kuriuose esamus trumpinius „ID“ iš anglų k. verčiame kaip tapatybės nustatymą. Taip pat psichologijai nemenką poveikį savo laiku padaręs Sigmundas Freudas išskyrė vieną iš žmogaus struktūrų „Id“ (lotynų k. „tai“) kaip psichikos dalį, paveldimą gimstant, itin subjektyvų ir uždarą psichinį pasaulį. O šių spektaklių turinys plėtoja tai, kas ir užšifruota pavadinimuose. Taip pat festivalį „Bičių sąskrydis“ uždarantį ir vienintelio užsienio atlikėjo performatyvų pasirodymą galima būtų priskirti prie tapatybę atspindinčio, atskleidžiančio kūrinio. Gabrielis Wong'as spektaklyje „8 dienos“ perteikia sutiktus žmones, jų pažiūras, o per tai atskleidžia, kaip pamatė aplinką, kurioje svečiavosi 8 dienas, įskaitant ir spektaklio pristatymo dieną. Be abejo, tai tik keli rodomi „Bičių sąskrydžio 6“ metu spektakliai, vienijami tos pačios temos, todėl šių kūrinių brėžiami festivalio kontūrai – tai dar ne festivaliu užsibrėžtos temos įgyvendinimo išpildymas. Nors festivalis tokio tikslo ir nekėlė, bet rodomi spektakliai nubrėžė tam tikrus temos štrichus.
Žvelgiant į dar vieną didelį kolegą
„Bičių sąskrydį“ talpinti į vieną analizės „lauką“ su jaunesniu nei Kauno „Aura“, anksčiau jau minėtu Vilniuje vykstančiu šiuolaikinio šokio festivaliu „Naujuoju Baltijos šokiu“, sudėtinga. Nors tokiam lyginimui pagrindą klojo abiejuose festivaluose rodomi tie patys lietuviški kūriniai. Tai jau minėtas „ID: D&G“ spektaklis, kurio premjera ir įvyko šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio metu bei Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinių šiuolaikinio šokio miniatūros. Todėl adekvačiau būtų lyginiti festivalį „Bičių sąskrydis“ su „Naujojo Baltijos šokio“ lietuviškosios choreografijos programos dalimi. Pastarąja dalimi „Naujasis Baltijos šokis“ įgyvendina vieną iš savo siekių – atspindėti Lietuvos šiuolaikinio šokio raidą, inspiruoti Lietuvos kūrėjus šiuolaikinio šokio plėtrai ir įvairovei. Taigi, tai erdvė (arba scena), kurioje Lietuvos šokio profesionalai pristato save bei susipažįsta su užsienio kolegomis, jų idėjomis, temų perteikimu, turi galimybę užmegzti kūrybinės partnerystės ryšius. „Bičių sąskrydis“ taip pat deklaruoja, esantis erdve įvairiems lietuviškiems atlikėjams ir ne vien profesionalams, bet ir siekiantiems tapti profesionalais arba savo šokio pomėgiui atsidavusiems mėgėjams. Jis skatina pradedančiuosius perimti įgūdžius iš turinčiųjų didesnę patirtį kolegų. Taigi „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio atveju Lietuvos šokio profesionalai skatinami peržiūrėti savo kūrybą atsižvelgiant į pasaulines šiuolaikinio šokio tendencijas bei pristatyti savo kūrybą užsienio kolegoms, „Bičių sąskrydžio“ atveju – lietuvių šokio mėgėjų kolektyvai arba šokio studijos bei mokyklos, ugdančios šokio atlikėją ar choreografą, skatinami formuoti savo kūrybą, vadovaujantis iš profesionalų išmoktais įgūdžiais. Šokio mėgėjų kolektyvai, šokio studijos bei mokyklos ir profesionalus, ir platesnį žiūrovų ratą supažindina su savo vystoma kūryba. Štai toks ir būtų „Bičių sąskrydžio“ festivalio sąlyčio taškas su „Naujuoju Baltijos šokiu“ – abiejuose skiriamas dėmesys apsikeitimui patirtimi pagal formules „vyresnis – jaunesniam“ ar/ir „didesnę patirtį turintis, labiau pažengęs – pradedančiajam“.
Kokios skirtys?
Dar atidžiau pažvelgus, galime prieiti išvados, kad „Bičių sąskrydis“ visgi artimiausias būtų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) rengiamam tarptautiniam šiuolaikinio šokio studentų festivaliui „Shock Academia“, nuo 2009 m. vykstančiam kas antrus metus. Abiejuose festivaliuose iki šiol buvo rodoma kone grynai lietuviška programa, su besisvečiuojančiais pavieniu ar dvejais užsienio atlikėjais, bei vakaras, skirtas mėgėjų arba profesinio amato besimokančiųjų pasirodymams. „Bičių sąskrydis 6“ save įvardija eksperimentine erdve, 2013 m. „Shock Academia“ save įvardino kaip laboratoriją. Taigi abu sutelkia dėmesį į dar tik sceną atrandančius atlikėjus, dar tebeformuojančius kūrybinę savąstį arba debiutuojančius spektaklius ir atlikėjus. Kadangi dauguma dalyvių dar tik besivystančios, tebekintančios substancijos, tai viena iš priežasčių, kodėl festivaliams sudėtinga savo programą formuoti pagal atskirą pasirinktą temą. Jie tiesiog suteikia erdvę pasirodymui dar tebesimokantiems arba pirmuosius žingsnius žengiantiems atlikėjams ir/ar choreografams greta šokio mene įsitvirtinusių kūrėjų. Panašiai kaip „Bičių sąskrydžio 6“ atveju, kai aptinkami keli tos pačios tematikos spektakliai, nagrinėjantys visuomenės savastį, tapatybę; taip pat temos vienumu viso 2013 m. „Shock Academia“ renginio kontekste įsiminė spektakliai apie moteris. Tai Rūtos Butkaus „naujosios N pasakos“ bei Airos Naginevičiūtės „Klajojančios upės“. Abiejuose buvo kalbama apie moters gyvenimą ir abiejuose jis nepagražintas, moterys ryškios savo trūkumais, savitumu. Be abejo, gal tai tik atsitiktinumas, kad spektaklių apie moteris premjeros buvo rodomos 2013 m. „Shock Academia“ festivalio metu. Pastarieji kūriniai tarsi brėžė festivalio tematikos konturus – moters gyvenimas, išgyvenimai. Taip pat tenka paminėti ir tai, kad 2013 m. vykęs festivalis „Shock Academia“ informacijos sklaidos atžvilgiu buvo labiau pasiruošęs, organizuotesnis, tuo profesionaliau suvaldęs ir festivalio informacinį lauką. Vyko diskusijos, žiniasklaidoje publikuoti interviu, aptinkami dažnesni pranešimai apie festivalį, rašyti atsiliepimus ir recenzijas skatinami menotyros, teatrologijos studentai.
Ir visgi, didžiausi festivalių „Bičių sąskrydis 6“ ir „Shock Academia“ skirtumai glūdėjo besimokančiųjų šiuolaikinio šokio įvairiose šokio studijose pozicionavime. „Shock Academia“ šokių studijų kolektyvai liko nustumti į festivalio pakraštį, užvadinti „Shock Off“, ir net jų miniatiūros buvo pristatomos kitoje, nei kad vykę spektakliai bei LMTA studentų miniatiūros, erdvėje – „Teatro ceche“. O „Bičių sąskrydžiui“ šokio studijose besimokančiuosius pavyko pozicionuoti arčiau tų, kurie yra labiau įsisavinę šokio meno discipliną. Festivalis surizikavo ir šiuolaikinio šokio studijų miniatiūras patalpino greta Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinių šiuolaikinio šokio miniatiūrų. Juk skiriamų valandų skaičius šokio disciplinai, muzikalumo, kūrybingumo ugdymui, byloja šokėjų profesinės mokyklos naudai. Taigi, nors skirtys ir nulėmė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinių naudai, tačiau kiti dalyviai savo atlikimo epizodais iš ties maloniai nustebino (tiesa, jokių netikėtumų ar stebuklų tą vakarą neįvyko). „Bičių sąskrydžio 6“ antrojo vakaro rizika, sudarant tokią įvairią programą, išties pasiteisino.
Kaip begretintume įvairius profesionalaus šiuolaikinio šokio festivalius, skirtus suaugusiam žiūrovui, „Bičių sąskrydžio 6“ festivaliui, manyčiau, labiausiai pritrūko informacinės sklaidos, savirefleksijos: diskusijų, inicijuotų įvairiuose leidiniuose, interviu, viešųjų ryšių pranešimų, netgi tekstų perspausdinimo arba žinutės su priminimu, kad žiūrovas išvys jau recenzuotus spektaklius (su nuoroda į recenziją); tam, kad žiūrovas jaustųsi kviečiamas ateiti, pamatyti spektaklį bei diskutuoti su publikuotų analizių autoriais.
Apibendrinant atkartosiu ne kartą ir ne vieno šokio menu besidominančiojo išsakytą mintį, kad šiuolaikinio šokio meno festivalius Lietuvoje analizuoti vis dar pakankamai sunku dėl dažno aiškios koncepcijos nebuvimo, todėl belieka kiekvieną spektaklį analizuoti atskirai arba, jei festivalis pasižymi spektaklių gausa, tuomet spektaklius kartais pavyksta grupuoti pagal temas – tuo ir įsimena festivalio programa. Bet visgi teigti, jog kai kurie festivaliai – tai tiesiog į kelis vakarus „sunerti“ šiuolaikinio šokio spektakliai ir šių kelių vakarų visuma užvadinta kokiu nors pavadinimu (festivalis toks ir toks), irgi būtų nepagrįsta. Juk net ir ilgiausius metus skaičiuojantis šiuolaikinio šokio festivalis „Aura“ tebeformuoja savo kaip festivalio veidą, išskirtinumą iš kitų, bando formuoti programą pagal temas (paskutinių metų tendencijos), todėl šių metų festivalio „Bičių sąskrydis“ savasties neapibrėžtumas ir artikuliavimo stoka nestebina. Belieka priimti situaciją tokią, kokia ji yra, ir nagrinėjant festivalį vis dar koncentruotis ties pavieniais spektakliais.