Minimali akla tikrovė
2015-12-27 Ingrida Gerbutavičiūtė
Šiuolaikinio šokio choreografo Vyčio Jankausko pristatyti Lietuvos publikai nebereikia. Ilgus metus nuosekliai ėjęs grynojo šokio keliu, dabar į poetizuotos choreografijos, tikslaus judesio ir filosofinės minties derinį jis vis labiau žvelgia kaip į savotišką terpę stiliaus eksperimentams. Choreografinė leksika, rodosi, lieka ta pati, tačiau su kiekvienu nauju spektakliu choreografinis braižas šiek tiek kinta. Spektakliuose „Judantys taikiniai“ (2011 m.) ir „Aritmijos“ (2013 m.) matėme ryškiau brėžiamą socialinės tematikos liniją, o naujausiame darbe „Akloji dėmė“ (2015 m.) V. Jankauskas linksta į minimalizmą, duodamas valią improvizuotam judesiui.
Spektaklio anotacijoje „akloji dėmė“ pristatoma kaip medicininis terminas, kuriuo nusakoma kiekvieno žmogaus akies plotyje esanti dėmė, lemianti mūsų regėjimo lauke atsirandantį sklypelį. Pastarojo nematome, tačiau vaizduotė nejučiomis užpildo šią regėjimo spragą aplinkinio fono smulkmenomis. Taigi choreografas medicininį terminą perkėlęs į asmeninę ir visuomeninę būtį klausia, ar kartais tokių aklųjų dėmių nesusikuriame kasdienybėje, ar neblokuojame nepageidaujamų reginių, ar iš tiesų matome realius vaizdus ir ar šiuos vaizdus iš tikrųjų matome savo akimis.
Spektaklykje – dvi atlikėjos. Giedrė Kirkilytė žiūrovus pasitinka atviru žvilgsniu, ramiai stebėdama įeinančiuosius, Rūta Butkus galvą dengia juodu paltu, slėpdama bet kokį išorinio pasaulio vaizdą. Šokėjos čia tarsi įkūnija vieną ir tą patį žmogų, jo realią ir įsivaizduojamą išorę arba vieną ir tą patį reginį, suskilusį į tai, ką matai, ir tai, ką nori matyti.
Ekrane įsižiebus nespalvotai vaizdo projekcijai (vaizdo projekcijų kūrėjai Le Fou), tampame realios aplinkos stebėtojais ir tuo pačiu metu R. Butkus personažo akimis. Čia dvejinamas regėjimo laukas – objektyvus (visuomeninis) ir subjektyvus (asmeninis). Vaizdo perspektyva staiga keičiasi – matome tai R. Butkus, tai G. Kirkilytės personažo akimis. Toks sprendimas sufleruoja mintį, jog realybė ir mūsų tikrovės matymas bei suvokimas skiriasi. Nepadeda ir akylas metafizinio pasaulio tyrinėjimas – šokėjos tyrinėja viena kitą liesdamos rankas, kojas, pėdas...
V. Jankauskas toliau rodo kiek intensyvesnį judesinį duetą sakydamas, jog mes nepaliaujamai įrodinėjame savo tiesą, net ir tada, kai iš dalies pritariame kito argumentams (G. Kirkilytė žingsiu vis atsitraukia atgal, kol R. Butkus ekspresyviais judesiais aiškina savo mintis) arba kai teoriškai absoliučiai sutinkame su kito teiginiais (R. Butkus nusuka nugarą ir ramiai stovi, kol G. Kirkilytė išsako savo tiesą). Šioje scenoje šokėjos beveik nežiūri viena į kitą, beveik nėra kinestetinio kūno kontakto, energija nukreipta tiesiogiai į žiūrovus, o kuriama atmosfera primena politinės agitacijos scenarijų. Šokėjos agituoja čia ne konkrečią mintį ar idėją, bet pačios save ir savo kūniškumą.
Šioje scenoje geriausiai išryškėja ir G. Kirkilytės bei R. Butkus kuriamų personažų spalvos. G. Kirkilytės personažas švelnesnis, tačiau aiškus, tiesus, susitelkęs tarsi upės vanduo, nepaliaujamai tekantis savo vaga. R. Butkus kuriamas charakteris veržlus, aštrus, maištingas tarsi uolienų laužiamas krioklys. Visgi R. Butkus įkūnytam personažui pritrūksta kitokio (dar nematyto) spektro splavų. Panašų keistos, kiek pamišusios ir nevaldomos moters charakterį jau matėme R. Butkus sukurtame ir jos pačios atliekamame spektaklyje „5 gr vilties“ (2012 m.) bei choreografės Airos Naginevičiūtės „Stiklo soduose“ (2015 m.). Spektaklyje „Akloji dėmė“ R. Butkus pasiduoda ankstesnio charakterio sukurtiems štampams. O gaila. Nes jos ir G. Kirkilytės kuriamų personažų kontrastas, turintis vizualią galią, galėtų betarpiškai atspindėti pagrindinę choreografo mintį.
Šokėjų charakteriai ryškiausi būtent šioje scenoje. Kitose spektaklio dalyse atlikėjų charakteriai nublanksta, tampa pilki ar tikslingai slepiami kaip ir jų kostiumai (dailininkė Jolanda Imbrasienė). Spalvinis spektaklio tonas varijuoja nuo balsvos iki juodos, todėl bendras vaizdas (šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis) kelia pilkos kasdienybės įspūdį. Natūralu, kad šį kasdieninį „pilkumą“ norisi slėpti susikurto reginio atspindyje.
Choreografas spektaklyje kalba ir apie kraštutines situacijas, kai savo noru kasdienybėje renkamės matyti tik akląją dėmę, t.y. nematyti nieko arba gyventi savo fantazijų pasaulyje. Čia abi atlikėjos, užsimetusios juodą paltą ant galvų, dabar jau dviese slepiasi nuo bet kokio išorinio vaizdo. Toks sprendimas, neradęs kulminacinio taško, stokoja skambesnės formuluotės: stebint šią sceną norisi įsijausti ne į esamą situaciją, bet į šią situaciją sukėlusias priežastis ir aplinkybes. Deja, jų choreografas nepateikia, taigi ir sprendimai, kuomet žmogus nori pabėgti nuo aplinkinių vaizdų į uždarus fantazijos reginius, neįtikina.
Stipresnė atrodo tolesnė stebėtojo ir stebimojo scena. G. Kirkilytė ir R. Butkus vaikšto po sceną ryžtingai, tačiau yra įkalinamos skirtingame aukštyje ir skirtingose vietose pakabintų kamerų vaizdų. Iš pradžių reali spektaklio data, užfiksuota vaizdo projekcijos kamputyje, kiek trikdo. Norisi, ją nutrynus, mėgautis realaus ir virtualaus vaizdo „perdangomis“, keliančiomis nerimo kupiną atmosferą. Realiu laiku keičiant filmuojamo vaizdo šaltinį žiūrovui siunčiama vis kita stebėjimo informacija, visi tarsi tampame apsaugos darbuotojais. Atlikėjos čia jaučiasi stebimos, todėl arba slepiasi, arba demonstratyviai deklaruoja savo esatį. Šokėjos fantazijų pasaulį renkasi tada, kai nyksta paskutinis vaizdo kameros kadras. G. Kirkilytė ir R. Butkus juodais paltais dengdamos akis slepia ne tik regėjimo lauką, bet „paskendusios“ rūbe slepia ir visą kūną. Toks choreografinis sprendimas intriguoja, tačiau čia pat vėl iššaukia ankstesnius klausimus: tai kas gi verčia žmogų slėptis fantazijų pasaulyje? Kas žmoguje sukelia realaus pasaulio neigimą? Ir kaip ir kodėl atsiranda šios fikcijos automatizmas?
Choreografas į šiuos klausimus nesigilina. Jį labiau domina žmonių, gyvenančių aklųjų dėmių šešėliuose, elgsena. Ši elgsena savo fizine išraiška labai primena žvėrelius – nedidelius, keistus žinduolius, šokliuojančius savo paties nusibrėžta egzistencine trajektorija. Joje nėra kitų (žinduolių), tik tamsa ir judesio impulsai, tampantys gyvenimo varikliu.
Spektaklio pabaigoje V. Jankauskas paspendžia žiūrovams spąstus: kai imame tikėti, jog žmogus, išsilaisvinęs iš jį ribojančio „juodo“ reginio, pagaliau tampa realios tikrovės dalimi, čia pat suprantame, kad tai tik fata morgana. Šokėjos tampa vieniu ir sukdamos galvas didžiule amplitude pačios kuria „akląsias dėmes“ – mirgėjimą ir tamsą akyse.
Šis jau dvyliktas choreografo V. Jankausko spektaklis kalba apie žmogų, jo būtį, pasaulėžiūrą ir pasirinkimus. Tikrovė, rodoma per improvizuoto judesio stiklą, atrodo esanti minimali, pilka ir iš dalies beviltiška. „Aklojoje dėmėje“ tokios tikrovės analizė visgi stokoja minties aštrumo, nes spektaklis subyra į atmosferinį reginį nepateikdamas platesnio priežasties ir pasekmės konteksto. Šviesos gęsta. Aklina tamsa.
Vyčio Jankausko šokio teatro archyvo nuotraukos