Metamorfoziškai šiuolaikinio šokio link
2016-12-29 Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Didžiųjų metų švenčių išvakarėse Kauno menininkų namuose pristatytas į šiuolaikinio šokio plataus vandenyno gelmes dar tik neriančios šokėjos, VDU Judesio studijos vadovės Justinos Kiuršinaitės pirmasis choreografinis darbas „Metamorfozė“. Iš karto prisipažinsiu, jog Justina – ne tik perspektyvi šokėja, bet ir puiki teatrologė, tad pastaruoju aspektu ir mano kolegė, su kuria kartu yra tekę vertinti ne vieną tiek dramos, tiek šokio spektaklį. Tad į šį pasirodymą teko natūraliai žvelgti dvejopu žvilgsniu – ir objektyviu, ir kiek subjektyviu. Kita vertus, jie vienas kitam nemaišė. Gal net priešingai, padėjo tvirčiau sudėlioti visus „+“ ir „-“.
Nuotraukų autorius - Deivis Slavinskas
Pirmasis „Metamorfozės“ variantas buvo pristatytas galerijoje „Meno parkas“ prieš pusmetį. Šį sykį antroji versija ženkliai pakitusi į gerąją pusę. Biologijoje metamorfoze yra apibūdinamas gyvūnų vystymosi etapas, kuomet organizmas pakeičia savo formą ir gyvenimo būdą. Spektaklio atveju, „Metamorfozė“ – tai ne tik konceptualus pasirodymo pavadinimas, bet ir tikras Justinos, kaip šokėjos, virsmas. Jaunoji atlikėja, regis, dar visai neseniai tik svajojusi apie šokėjas karjerą šiuolaikinio šokio teatre „Aura“, kurį laiką ten pasimokiusi iš tiesų pasikeitė tiek fiziškai, tiek ir savo charakteriu. Anksčiau buvusi trapi mergina pavirto į pelnytai pasitikėjimą įgijusią asmenybę. Jei ne ta pati šypsena ir šukuosenos stilius, galėtum pamanyti, jog tai visai kitas žmogus, galbūt Justinos sesuo...
Už teatro sienų be galo jautri, atvira, tiesą ir, turbūt nesuklysiu, savianalizę mėgstanti šokėja tokia yra ir spektaklyje. Nesivaržydama ji kalba būtent apie save, perteikdama autobiografinius išgyvenimus jai pradėjus mokytis šiuolaikinio šokio vingrybių ir tai, ko ji jau yra išmokusi. O tai yra nemažai. Pirmiausia akivaizdžiai į akis krenta jos ištreniruotas, pajėgus atlikti sudėtingus judesius, kūnas. Padaryti špagatą jai jau yra toks savaime suprantamas dalykas, kad net neverta minėti. Šokant nė sykio nesuklystama, nors kartais atrodo, jog kai kurias sudėtingas kompozicijas bus gana sunku išpildyti kur nors nesuklupus. Tai – iššūkis net ir ilgametę patirtį turintiems šokėjams, tačiau debiutuojanti choreografė šį „egzaminą“ atlieka puikiai ir, svarbiausia, su vidine ramybe, užtikrintai ir (bent jau žiūrint iš šono) be jokio karštakošiško jaudulio, kaip dažnai pasitaiko debiutantams.
Labai tikslūs, kruopščiai apgalvoti judesiai byloja apie tai, jog Justinai šokis – ne „tik“ siekiama specialybė, bet ir begalinė aistra. Akivaizdu, jog ji be šokio tiesiog negali gyventi. Sakau tai be jokių pagražinimų, nes spektaklio metu ji pati prisipažįsta, jog dėl sveikatos problemų iš pradžių siekis pradėti šokti buvęs utopinė idėja, tačiau ji taip stipriai norėjusi šokti, jog nugalėjusi šiuos defektus taip paneigdama gydytojų diagnozę. Belieka įsivaizduoti, kokio reikėję užsispyrimo nugalėti fizinį kūną ir, palyginti, per ne tokį neilgą laiko tarpą įgyti tokius duomenis...
Spektaklio naratyve apie tai ir kalbama, tiek kūno kalba, tiek verbaline. Spektaklį sudaro keturios dalys, kaip yra įvardijama spektaklio aprašyme: suvokimas, transformacija, pirmasis atstūmimas ir susitaikymas. Dalys gana skirtingos, tiek konceptualiai, tiek judesio prasme. Suvokime, skambant ambientinei muzikai, perteikiamas Justinos, kaip šokėjos, pabudimas, lydinamas ir viso pluošto negatyvių dalykų. Ši dalis padvelkia šokio teatro „Aura“ aura. Prie pastarosios kūrimo prisideda ir šokėjai talkinantys „Auros“ studijos pradedančiųjų grupės nariai, kiekvienoje dalyje įgyjantys vis kitokį vaidmenį, bet iš esmės simbolizuojantys vidinius Justinos demonus (baimes, bejėgiškumą ir pan.), tuo pačiu ir trypiančius sielą, ir ištiesiančius ranką.
Su ramia ir įtraukiančia pirmosios dalies atmosfera kontrastuoja greito ritmo likusios. Dalyje „transformacija“ stipriai pasikeičia muzika ir judesiai. Šioje metamorfozės fazėje šokėja pirmiausia bando suprasti tai, kas yra šiuolaikinis šokis. Ar tai šokis pagal šiuolaikinę ritmingą elektroninę pop muziką, sklindančią iš MTV ar kitų muzikos kanalų? O galbūt prie žodžio šokio esantis būdvardis „šiuolaikinis“ reiškia kitokį šiuolaikiškumą, nebūtinai turintį tiesioginį ryšį su tokia muzika? Keldama šiuos ir kitus, regis, elementarius, bet ir sudėtingus klausimus Justina nesistengia nuslėpti ar užmaskuoti savo nesėkmių šiame kelyje. Lyg kokioje psichoterapijoje ji jas apnuogina ir tuo pačiu bando su jomis susidoroti čia ir dabar, stebint aplink šokio aikštelę stovintiems ar sėdintiems žiūrovams, it liudininkams. Būtent juo jautiesi ir jau išėjęs iš Menininkų namų – liudininku, galinčiu paliudyti, jog jaunoji šokėja pripažino pačią save, su savo trūkumais ir privalumais, gali suvaldyti ir kūną, ir sielą bei būti atspari išorinėms įtakoms. Galbūt tai skamba net banaliai, bet tiesa ta, jog daugeliui mūsų yra sunku tą padaryti. Tuo šis spektaklis darosi panašus į performansą. Tarytum kokį išsigryninimo ir apsivalymo ritualą, kurį stebint junti, jog ir pats kartu mintyse darai tą patį – šiame žaidime bandai nugalėti stipriausią priešą – patį save ir pereiti į kitą levelį. Pastarasis Justinos atveju yra iš tolo su šypsena veide mojuojanti profesionalios šokėjos karjera.
Justinos judesiai šios transformacijos metu įgauna ir tarptautinį šiuolaikinio šokio „standartą“, ir gimsta iš jos pačios, jai siekiant kūno kalba perteikti verdančias emocijas. Savamoksliškumas persipina su profesionalioje scenoje įgyta patirtimi. Tiesa, tenka pripažinti, jog kartais niekur nematyta ekspresyvi „saviveiklinė“ kūno kalba susižiūri daug įdomiau, nei su ne viename šiuolaikinio šokio spektaklyje matytais judesiais asociacijas kelianti plastika.
Spektaklis kiek kitoks ir tuo, jog šokėjos asmeniška patirtis, virstanti savarankiška realybe, žiūrovui perteikiama itin aiškiai, nors tenka pripažinti, jog kartais ir kiek tiesmukai. Kaip netiesioginis atsakas tiems neretai pasitaikantiems šokio pastatymams, kuriuose turinys pasimeta itin abstrakčioje formoje. Būtų galima spėti, jog šioje vietoje pasitarnauja ir Justinos kaip kritikės, rašančios kritinius tekstus apie šokio spektaklius, įžvalgos. Tačiau tekstuose būdama kritiška kitiems šokėjams ji išlieka tokia pati ir sau. Ji to neslepia.
Dar viena savybė, sąmoningai ar ne, formuojanti debiutuojančios choreografės kūrybinį braižą – minėta teatrologinė patirtis, kalbant jau apie dramos teatro kontekstą. Dramatiškumo čia su kaupu. Kūno kalba jungiasi su Justinos emocionaliai, it dramos teatre, ištariamomis frazėmis – aimanomis, šūksniais bei faktine informacija apie sunkumus, lydėjusius jos karjeros pradžioje. Žinant, jog tai, kas sakoma yra tiesa, nusitrina riba tarp fikcijos ir to, kas yra realu. O kartkartėmis spektaklis pagyvinamas ir, pavadinkime, draminiais spec. efektais. Pavyzdžiui, scenoje „atstūmimas“ imituojamas šokėjai šūkčiojant ir besiraitant ant grindų, kuomet tiesiogine prasme (žinoma, ne stipriai) šokėja šaltakraujiškai yra stumdoma ir spardoma savo pagalbininkų – „Auros“ studijos pradedančiųjų. Taip ne tik gimsta asociacijos ir su ta metamorfoze, kuri lydėjo šokėjai dirbant kaip choreografei kuriant šį pastatymą, bet tai itin paveikia ir emociškai, kuomet kyla noras sutrukdyti šią žiaurią egzekuciją.
Spektaklis tiesiog permirkęs asmeniškumais, tai padeda megztis artimam kontaktui su publika. Tačiau didžiąja dalimi visgi komunikacija su žiūrovu vis dar yra tas iššūkis, su kuriuo Justinai ne visai sėkmingai pavyksta susidoroti. Ne retai vaidinimas virsta pernelyg asmenišku, stebintįjį verčiančiu jaustis nepageidaujamu ar nesvarbiu elementu. Spektaklis labiau panašėja į vizitinę kortelę, iš kurios galima susidaryti įspūdį apie tai, ką šokėja yra išmokusi nei į išbaigtą atskirą kūrinį, kurį būtų įdomu žiūrėti.
Apibendrintai galima sakyti, jog nors J. Kiuršinaitei dar yra ko mokytis, pradžia tikrai žadinanti daug vilčių. Pirmieji kūrybiniai žingsniai sunkūs, bet vaisingi. „Metamorfozė“ – pavyzdys kiek daug galima nuveikti siekiant savojo tikslo. Neabejoju, jog turimas ryžtas ir tikėjimas savimi jaunąją menininkę nuves į didžiąją sceną. Justina, kol šviečia žalia šviesa, tik pirmyn ir pirmyn!
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.