Impresionistiniai malonumai
2015-04-30 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Anca Giurchescu viename iš savo tekstų (Giurchescu Anca. The Power of Dance and its Social and Political Uses. Yearbook for Traditional Music, Vol. 33 (2001), 109–121 p.) iškelia šokio kaip kultūrinio teksto svarbą, veikiamą įvairių skirtingų kontekstų (istorinių, socialinių, kultūrinių ir t.t.). Tokiu būdu, pats šokis yra suvokiamas ne tik kaip prasmės talpykla, tačiau kaskart kuriantis prasmę kiekvieno atlikimo metu, priklausomai nuo to, kokia kultūrinio teksto „kalba“ ir kam jis „prabyla“. Čia jau nieko nebenustebins teiginys, jog iškeliama ne tik atlikėjo, tačiau ir suvokėjo svarba, kuris praplečia ir papildo šokio reikšmes. Kitaip tariant, dar kartą šiandienos kultūriniame kontekste sureikšminamas abipusis dialogas ir, žinoma, visagalis kontekstas. Ką mes galime vienas kitam papasakoti savo kūnais, mintimis, patirtimis, kultūrinėmis sampratomis. Tokį dar vieną dialogą buvo ketinta užmegzti ir Kaune „Aura+“ erdvėje. Šįkart turėjo susitikti rytų ir vakarų patirtys (ir rytai šįkart buvom ne mes) – Ji Park improvizacija „Laikinumas“.
Teorinė improvizacijos koncepcija sudėliota tvarkingai ir pavyzdingai: vakarų pasaulis supažindinamas su Pietų Korėjos tradicija ir šiuolaikine būtimi. Tradicijos apibrėžtis ir kontekstas atsiskleidžia: specialus pagal tradicijas pagamintas kostiumas (dailininkė Kim Kyung-in), tradicinis Korėjos šokis (Ji Park „šaknys“ – tradicinis Korėjos šokis), šiuolaikiškumas – būtis čia ir dabar, improvizaciniai ieškojimai, griežtų tradicijos rėmų atsisakymas, po tradicinės šokių mokyklos – šiuolaikinio šokio „glėbis“. Ir, rodos, amžinoji tema – gyvenimas ir mirtis. Laikinumas – tarpsnis tarp sąlyginės pradžios ir pabaigos, apimantis kasdienės būties aspektus bei amžinąjį „variklį“ – kontekstą. Ne paslaptis, jog santykis su mirtimi (o taip pat ir gyvenimu) skiriasi žvelgiant iš rytų arba vakarų tradicijos. Vien mūsų lietuviškosios šaknys, nuo pagoniškų pradmenų iki Romos katalikų ir M. Weberio engiamųjų religijos sampratos, įtakotos daug kartų keičiantis gyvenimo ir mirties vertinimo skalėms: gyvenimas-džiaugsmas vs gyvenimas-kančia, o mirtis – išganymas su amžinuoju Rojumi. Ir filosofinis požiūris, vienodai gebant vertint gyvenimo ir mirties siūlus bei susikirtimus. Filosofiško laikinumo spjūvio į veidą laukiau nuo pirmos spektaklio akimirkos.
Šokio improvizacija vystosi pagrindine – kultūrinės pažinties linija. Lietuviškajai auditorijai parodyti korėjietišką esatį, o taip pat ir tą būtį, kurią P. Korėjos atstovė patiria Lietuvoje. Ir visa tai laikinumo rėmuose turi atskleisti nuolat besikeičiantis šokėjos amplua: „kapoti“ judesiai, muzikos garsai (Kim Kyung-In), čežantis kostiumas. Prasideda gyvenimo ir mirties žaidimas – šokėja it embrionas, besivystanti žiūrovų akyse, vėliau – klykaujantis kūdikis, žaidžiantis su savo popieriniu kostiumu, jį plėšanti ir po truputį auganti. Galų gale žengianti į žiūrovus ir kiekvienam sėdinčiam pirmojoje eilėje paspaudžianti ranką bei įdėmiai pažvelgianti į akis. Pasisveikinimas, atsisveikinimas, mirtis, turinti ištikti čia pat scenoje. Verta paminėti, jog kiekvienas žiūrovas prieš prasidedant spektakliui gavo muilo burbulų indelį su instrukcija: „pūsti kada tik užsigeisi“. Tas užsigeidimas – sąlyginis reiškinys, tačiau arčiausiai sėdintys mėginom įsitraukti į vyksmą šokėjai priartėjus ir iš visų plaučių pūsti pūsti ir dar kartą pūsti (kaip į tą animacinio filmuko heroję, kuri norėjo patapti lengva it plunksnelė). Kodėl gi neužsisvajojus, kaip balta popierine suknele šokėja suksis muilo burbulų fone. Poetika, patetika ir visi kiti už širdies griebiantys niuansai.
Visgi, kokia muilo burbulų „galia“ mums pateiktame kultūriniame tekste? Ir kokias prasmes kūrėme drauge su atlikėja? Ar atspindime vakarietiškus atributus, kurie į rytus skverbiasi arba šiems sukuria burbulų paradą? O galbūt, tai žadėtasis laikinumas – sprogstantis vos pasiekus grindis? Arba tiesiog vaikiškas žaidimas, ne itin prašmatnus savo koncepcija, tačiau gana tiesmukai derantis prie laikinumo, vaikiškumo, tradicijos/šiuolaikiškumo kontempliacijos įspūdžio.
Išties, bendradarbiavimo koncepcija ir iniciatyva sveikintina, o „Aura+“ erdvės gyvavimas – praplečia kaunietiško kultūrinio gyvenimo rėmus. Pažadėta, jog kaskart po spektaklio ketinama organizuoti diskusiją. Šįkart ji įvyko. Po pasirodymo Ji Park grįžo pas žiūrovus atviram pokalbiui – apie ką, koks ir kodėl buvo pasirodymas. Kiekvienas galėjo išsakyti savo įspūdžius, užduoti klausimus, „Auros“ šokėjai atskleisti savo praktines patirtis po dienos darbo su korėjietiška technika. „Po šokinis“ pokalbis tarsi pratęsė patį pasirodymą ir būtent šis dialogas tapo vertingiausia šokio dalimi.
Daugelyje performatyvaus meno tyrinėtojų teorijų aptariamas antropologinis meno pradmuo. Šamaniški ritualai, kurie savo gyvu teatrališku pasirodymu turėdavo išspręsti labai utilitarias, tačiau ne žmogaus srities galiai problemas – prišaukt lietų, pagausinti derlių ir panašiai. Rodos, kad „Laikinumas“ ir buvo to šamaniško ritualo pranašas – dialogo šauklys, kurio prasmė atsiskleidžia tik tuomet, kai šis baigiasi. Tarsi tik mirusieji galėtų tikslingai prabilti apie gyvenimą, juk jie ir tik jie sugebėjo peržengti gyvenimo rubikoną. Taip ir Ji Park pasakojamos istorijos, išsivadavus nuo tradicinio šokėjos rūbo ir susėdus drauge su žiūrovais, atsisakius sceniško patoso, bet pasirengus paprastam dialogui, atrodo tapo konceptualesniu šokiu nei prieš tai atliktas. Tuo momentu prasidėjo kultūrinis pasakojimas, kad ir apie kostiumą, pagamintą pagal specialią popieriaus techniką, popieriaus, kuris senovėje Korėjoje buvo naudojamas dengti langams vietoj stiklo. Ir tuomet susimąstai, jog ta pretenzinga suknelė, kurią atrodė kaskart reik šokėjai prilaikyti ranka, kad nenukristų, buvo tarsi langas, į tą žadėtą rytų pasaulį. Kūnas tapo visa apimančia namų sąvoką, į kurią žvelgiama per abipusį stiklą, o juk visi suprantame, kad namai nėra tik pastatas. Pūsdami savo muilo burbulus ketinome įžengti į pačią intymiausią sferą, ten, kur kiekvienas jaučiasi saugus, nesaistomas jokių kultūrinių nusistatymų ar socialinių normų – namie už uždarų durų, kai nusiplėšiame savo dienos kaukes ir galime tiesiog būti. Ar tokį laikiną langą mums turėjo atverti šokėja?
Ji Park pasakojo, jog pirmą kartą lankėsi Kaune sausį. Buvo šalta ir niūru. O štai balandį ji pamatė pavasariškus žmonių veidus, išėjusius į lauką, nusimetusius sunkius rūbus, besišypsančius ir laimingus. Tokį dvipusį langą Kaunas atvėrė jai. Šią savo patirtį šokėja taip pat troško įkomponuoti į „Laikinumą“. Gal todėl pasirodymo pabaigoje taip intensyviai spaudėme su šokėja rankas ir įdėmiai žvelgėme į akis, tarsi pabrėždami, jog matome vienas kitą, netgi jei tai paskutinis kartas. Skirtingos patirtys geba persiduoti vieni kitiems.
Identitetas ir tapatybė sukonstruoti kontekstuose, bet ketino atsiskleisti prieš mūsų akis. Prasmės, kurios turėjo ne tik būti sutalpintos tautybėje, lytiškume, tradiciniuose atributuose, tačiau būti daugiasluoksniškai kuriamos ir šokio metu. Prisėdus prie kompiuterio ir žvelgiant į word‘o ekraną, mano emocinė patirtis geriausiai atsimena dialogą vykusį po šokio. Su kuklia šokėja, kuri teigė, jog solinio pasirodymo neturėjo jau kokį 20 metų. Ir šis dialogas man pasirodė tikresnis už tą, kurį mėginom burbulais įpūsti scenoje.
Svetlanos Baturos nuotraukos.