Bučiuojant mirtį per stiklą
2015-01-16 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Flirtas su mirtimi visada yra vienaip ar kitaip pretenzingas, bet ir (kartais pavojingai) žavintis. Ką jau bekalbėti apie begales mirties būvių ir sąvokų: vystančios gėlės, mirštanti meilė, arba numirimas kasnakt užmiegant. Galbūt, siurrealistai, tampydami „už ūsų“ savo sąmonę, pasąmonę, kūrė vaizdinius ir idėjas, atribotas nuo sąmoningos gyvasties, ir ne visada galimai priklausančias sampratai „gyvas“. Sapnas – kodinis pavadinimas lydintis realizmo su priešdėliu „siur“ reikšmes. Sapnai – nepraradę pirminio prado, nekaustomi tabu (bent jau sapnuojamu momentu) ir gebantys vis drąsiau koketuoti kad ir su pačia mirtimi (juk tikrai atsirastų tokių, kurie esame sapnavę ne tik kitų, tačiau ir savo pačių mirtis, ką jau bekalbėti apie žymųjį Salvadoro Dali aptirpusį laikrodį, kuris lanko mus iš begalės reprodukcijų tarsi nužudyto laiko metafora).
Kalbėti apie paribį arba būtį tarp čia ir ten masina šiuolaikinio šokio spektaklis „Stiklo sodai“ (režisūra ir choreografija Airos Naginevičiūtės). Pasirenkant archetipinę religinę simboliką, ją siurrealistiškai perteikiant žiūrovui vos įėjus į salę. Pretenzingai sceną slepianti uždanga ir dūmai, apsupantys žiūrovus (truputis holivudinio siaubo dar juk niekam nepakenkė). O galbūt, tai tie būtinieji šamano įrankiai, gelbstintys pažvelgti pro mistifikuotąjį stiklą – atverti paribio duris.
Religinio motyvo daugiasluoksniškumas šokio ritualą turėtų taip pat įgalinti keliais skirtingais prasmės aspektais. Monoteistinėse religijose perėjimas nėra toks ypatingas momentas – esi arba gyvas, arba miręs. Atskirtis tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio – gana aiški, o išėjusiojo kelionė – palyginus trumpa; keliauji arba į gerąją, arba į blogąją pusę, tai priklauso nuo to, kaip įvertinta ir pasverta tavo buvusi gyvoji dalis. Tad nors gyvenimas tėra tarpinė stotelė, ji visgi labai svarbi galutiniam verdiktui, kaip praleisi amžinybę.
Tačiau politeistinėse religijose mirties samprata kur kas labiau komplikuota. Fizinis mirties faktas tėra pradžia į mirusiųjų pasaulį. Mirtį taip pat reikia išgyventi ir dažniausiai įveikti vienokią ar kitokią kelionę – perplaukiant upę, susiderant su valtininku patekti į reikiamą krantą, keliauti savo žirgu ar laivu, kitaip tariant, įveikti kliūtis kelyje, kad galėtumei pasiekti mirties karalystę. Būtent kelionės tarpinis momentas ir tapo šokio spektaklio ašimi arba mistine stiklo sodų vieta. Kas be ko, gana laikina – su tirpstančiais sargybiniais – ledo skulptūromis ir Gyčio Ivanausko vienu metu joms iškabinamomis akimis. Jei Cerberis turėjo keletą galvų, tai šie sargybiniai akli ir pavaldūs laikui. Jų tuščias akis į vietą vėliau tegrąžina du žaidžiantys vaikai – gyvųjų pasaulio vaizdiniai, pasirodantys keliuose spektaklio momentuose.
„Stiklo soduose“ gana teatrališkomis priemonėmis perteikiamas mirties siurrealistinis mistifikuotas žavesys. Atsivėrus uždangai ir žiūrovams dar labiau skęstant dūmuose išvystame kabančius šokėjus. It vakuumuotus mėsos gabalus, o virš jų galvų – plaukiantys manekenai su varno snapo galvomis (visgi neprasižiojančiomis pasakyti nevermore, bet žiūrovą skatinančiomis apie tai pagalvoti) ir iš kojų bei rankų kur ne kur augančiais lapais, o šalimais, ant žemės – tirpstančios ledo galvos. Visa mirties fiesta, vien jau scenografijos (autorius Arūnas Adomaitis), groteskiškame vizualume. Šiame scenoje matomame pasaulyje gyvenimas tėra fantomas, kažkur paribiuose egzistavęs ir atliepiantis aidu, tik tuomet kai kelis kartusscenoje išvystame vaikus. Visą kitą laiką užvaldo pomirtinės konvulsijos. Šokėjų būtis scenoje vietomis primena vudu zombių invaziją, kuomet kūne nelieka gyvasties, o tik perkreiptas, kažkieno kito ranka valdomas mechaninis judėjimas. Tokiu būdu kiekvienas iš šokėjų simboliškai demonstruoja sode klaidžiojančius personažus (paklydusias sielas?). Pavyzdžiui, Erikos Vizbaraitės veikėja – susaistytomis rankomis – sukaustyta, o vėliau ir valdoma agresyvaus Gyčio Ivanausko personažo. Ir žinoma, Rūtos Butkus solo. Viename interviu šokėja atskleidžia, jog jos personažas – verkiančioji, tačiau ne raudanti kentėtoja, o išgyvenanti, jaučianti ir prasmingai pravirkstanti. R. Butkus rauda, vietomis užvaldyta konvulsiško šėlsmo, atrodo it šamano, kurio pažadą kūrė šokio spektaklio pradžia, ritualas. Ji yra ta verkianti gyvoji, išdrįsusi peržengti ribą, prisijaukinti Cerberį ir gyviesiems papasakoti mirties kelionės istoriją. Kuri ir baigiasi, kuomet šokėjai iš kulisų ima „plaukti“ savo mirties upe, akis į akį susidurdami visą spektaklį virš galvų jiems „plaukusiems“ manekenams. Ar tai palaiminta ramybė? Nežinia, nes vis dėlto paskutinis taškas dedamas parado – eisenos – principu. Išsirikiavę tarsi paskui katafalką, (vėl) atgiję šokėjai pabaigia mirusiojo kelionę. Plojimai?
„Stiklo sodų“ atradimo kelias kartais primena siaubo filmus – jis tiems, kas mėgsta laisvalaikio pramogų šiurpuliuką. Tarp šiuolaikinio šokio ir performanso gana plona riba, kaip ir tarp šokio ir teatro. Nenuostabu, jog performatyvumas, tampa visus šiuos įvykius/kūrinius vienijančiu terminu. Taip ir atsiskleidžia sodai, ketindami sužavėti koketavimu su mirtimi, tačiau vietą užleidžiantys vizualumo žavesiui, šokį taip pat paversdami vaizdiniu.
Martyno Aleksos ir Ritos Puidokaitės nuotraukos