Šiuolaikiniam šokiui žiūrovas nebereikalingas?
2017-02-28 Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Tai antroji šio spektaklio versija. Pirmąją buvo galima išvysti 2016 m. gruodžio 29 d. Vilniuje, Menų spaustuvėje. Kaip ir Vilniuje, taip ir Kaune po pasirodymo šokėja pakvietė įdiskusiją, itin naudingą siekiant labiau suprasti šiuolaikinį šokį iržodžio „šiuolaikiškumas“ tokią reikšmę, kokia ji tvyro ore „čia ir dabar“ viso pasaulio mastu. Diskusija išryškino ir paties spektaklio privalumus ir trūkumusbei tuo pačiu atskleidė ir apskritai viso šiuolaikinio meno (ne tik šokio) suvokimo galimybes ir ribotumą, kas šiuo metu yra tapę daugelio diskusijų objektu. Bet apie viską nuo pat pradžių...
Kaune gimusi ir užaugusi Liza Baliasnaja šokti pradėjo nuo ankstyvo amžiaus. Būdama šešerių metų ji šokio meno subtilybių ėmė mokytis Kauno choreografijos mokykloje. Vėliau pora metų (2009-2011 m.) šoko Kauno šokio teatro „Aura” trupėje, kur šokėjos talentas neliko nepastebėtas teatro vadovės Birutės Letukaitės. Visa tai šokėją paskatino siekti dar didesnio tobulumo ir ji iškeliavo studijuoti į užsienį: vienerius metus mokėsi Olandijoje, „Artez“ menų akademijoje, trejus – Belgijoje, vienoje garsiausių pasaulyje šokio mokyklų – scenos menų bei choreografijos studijoje P.A.R.T.S (vadovė choreografė Anne Teresa De Keersmaker). Šiuo metu ji ne tik šoka, bet, kaip choreografė, pati kuria darbus bei dalyvauja įvairiuose projektuose.2015 m. platformoje „Ant „Auros“ batuto“, kur jauniems choreografams suteikiama galimybė dirbti su teatro profesionaliais šokėjais, ji pristatė spektaklį „(Be)kulminacijų“, kuris buvo parodytas ir festivalyje „Naujasis Baltijos šokis 2016“ Vilniuje. Na, o kiek vėliau gimė ir darbas „Residual“, pirmoji, dabar ir antroji, jo versijos, kurias, kaip teigia pati kūrėja, reikėtų vadinti eskizais, arba tyrimais. Anot jos, antrasis variantas taip pat dar nėra galutinis rezultatas ir ateityje ji vėl žada pakviesti į dar kitą „Residual“ versiją.
Stebint pasirodymą pirmiausia atsiskleidžia sena tiesa, jog šokti solo pasirodyme, lygiai kaip ir vaidinti monospektaklyje dramos teatre, yra iššūkis. Ir tik vienetus aplanko sėkmė. Scenoje Liza viską daro pati –ji ir šokėja, ir choreografė, ir scenografė, ir garso režisierė, ir apšvietėja. Tai vienas pirmųjų jos darbų, kai šokėja viską kūrė viena. Žvelgiant iš šios pozicijos, daug triūso įdėjusią šokėją norėtųsi pagirti, kad buvo drąsi ir nepabūgo viena žengti į sceną, žinodama, jog visas dėmesys bus sutelktas išimtinai į ją pačią. Ir kur kaip ant delno bus matyti jos kūnas ir tai, ką yra išmokusi. Bet, ko gero, įdomiausia yra jos atsiskleidusi pasaulėžiūra ir (čia gal labiau pasąmoningai) šiuolaikinio šokio „mados vėjai“, pučiantys svetur. Užčiuopti šių dienų šiuolaikinio meno pulsą – įdomiausia patirtis, kurią suteikė šokėja.
Tačiau išryškėjo ir tai, jog toji patirtis vis dėlto kelia ambivalentiškus jausmus ir tai, kad šį darbą vertinti tai pat yra tam tikras iššūkis. Ir dėl jau minėtų priežasčių – solo darbas, pirmasis šokėjos-choreografės toks pasirodymas apskritai ir dar gi eskizas – ir todėl, jog darbe karaliauja abstraktybė, nulemianti visiškai kitokį santykis su žiūrovu, nei įprasta ir kuriam analizuoti tradiciniai kriterijai nebetinkami. Kažkas panašaus, kas galėjo nutikti XX a. pradžioje žvelgiant į kokį abstrakcionistinį paveikslą. Tarkim, geometrinio abstrakcionizmo pionieriaus K. Malevičiaus paveikslus, kuriuose vaizduojami tiesiog juodas ar kitų spalvų kvadratai. Šiandien, jau gerai žinodami dailininko tikslus ir jo atstovautos dailės krypties postulatus, išvydę tokį kūrinį jau lyg ir žinotume kaip jį reikėtų vertinti ir kas juo norėta pasakyti. Iš dalies šios žinios tinkamos ir vertinant Lizos bei panašius kūrinius, tačiau visgi akivaizdu, jog šiandienis modernumas yra kitoks nei praėjusiame amžiuje. Tačiau klausimai – kokią žinutę toks meno kūrinys siunčia jį stebinčiajam? ir ar tai – šedevras ar menininko pokštas?– išlieka aktualūs.
Yra priimta (bent jau taip anksčiau dažnai būdavo analizuojami (post) modernūs dailės kūriniai), jog naujoviškus konceptualistinius kūrinius geriausia yra analizuoti gilinantis į paties menininko psichologines ir estetines intencijas–ko jis siekė ir kaip savo sumanymus įgyvendino. Galima pabandyti panašiu žvilgsniu pažvelgti ir į Lizos darbą, pirmiausia intencijų ieškant pačiame spektaklyje, o vėliau menininkės žodinėje darbo interpretacijoje.
Nežinant jokių šokėjos išsakytų intencijų ir neskaičius spektaklio aprašymo, būnant paprastu žiūrovu, o ne šokio žinovu, įspūdis aplanko toks: spektaklis susideda iš septynių atskirų šokio scenų, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesusijusių tarpusavyje. Kas antra jų šokamos skirtingose vietose – „Aura+“ scenoje ir žemiau jos esančioje atlaisvintoje žiūrovų erdvėje. Pirmu atveju, šokama kartu su muzika, antruoju – tyloje, akcentuojant sąmoningai ir atsitiktinai šokėjus keliamus garsus. Akivaizdžiai matyti, jog šokio technika kiekvienoje scenoje skiriasi. Estetiškai galima pasigrožėti šokėjos judesiais, kūno ekspresija (nors Lizos plastika turėjo pagrindo būti ir kur kas išradingesnė), moterišku jaunu kūnu kaip tokiu, drabužių spalvomis, faktūromis bei kompozicijomis, gimstančiomis santykyje su vieninteliu vaidinime, neskaitant drabužių, naudojamu daiktu – gelsva grandine, virstančia karoliais, tarytum ugnimi, aplink kurią šokama, šliaužiančia gyvate ar dar kitu sunkiau įvardijamu simboliu.
Ką buvo galima patirti psichologiškai? Judesių ir muzikos (arba tylos bei kitų garsų) keliamų tam tikrų emocijų apraiškas. Deja, tik „taupias“ apraiškas, nes kai tik pradedama kažkur vesti žiūrovą, staiga pereinama į kitą sceną, lyg ir nesisiejančia su prieš tai buvusia. Po keturiasdešimties minučių šokėja užgesina šviesą ir leidžia suprasti, jog spektaklis baigėsi. Bet gi jautiesi beveik taip pat, kaip ir spektakliui prasidėjus. Jautiesi nesupratęs, kas norėta pasakyti ir kažkaip nepatogiai (savo paties atžvilgiu!), nes „kažko“ vis laukei – negavai ir pasijautei apgautas, ar apsigavęs. Tas „kažkas“ greičiausiai vidiniai potyriai, emocijos ar gilus mentalinis tam tikros idėjos suvokimas, kas iš esmės yra bet kokio meno kūrinio pagrindas. Ir būtų visai natūralu, jei šioje vietoje koks nors žiūrovas, susimokėjęs už bilietą, pasipiktintų, jog buvo sugaišintas jo brangus laikas ir dar atimta galimybė už bilieto kainą kur nors skaniai išgerti kavos (gal net su pyragėliu). Ko gero, šis žiūrovas iš dalies būtų teisus...
Visgi šokėja suteikia galimybę šį nusivylimą kiek sumažinti po trumpos pertraukėlės surengusi diskusiją, kuri truko ilgiau nei pats spektaklis. Klausimų būta daug. O iš atsakymų buvo galima sužinoti tikrąsias intencijas. Visų pirma, tai buvęs tyrimas ir jo rezultatai pristatyti šokio kalba. O tyrimo objektas – žmogaus santykis su nežmogiška būtybe. Analizuodama kaip šį santykį būtų galima atskleisti scenoje Liza susidomėjusi fetišo forma – žmogaus geismu kažkam, kas yra nežmogiška, nematoma. Ieškodama atsakymų į tai, ką reiškia geisti kažko, ko niekada negalima patenkinti, ir kokį tai kuria santykį su pačiu geidžiančiuoju ji perskaičiusi nemažai filosofinių tekstų šia tematika. Taip pat pasitelkusi klasikinio baleto „Silfidė“ libretą, į kurį savajame pasirodyme ji norėjusi pažvelgti kitaip – šokio kalba nupiešti kitus šios įasmenintos oro stichijos portretus. Tokiame kontekste jai labai rūpėję patyrinėti ir kaip santykyje su šia nežemiškos kilmės būtybe išryškėja žmogiškumo aspektas. Arba kitaip tariant, kas mumyse yra žmogiško bei kaip pati Silfidė regi tai, kas yra žmogiška.
Kaip kokia judesio kalba perteikti šį turinį? Čia buvusi sunkiausia užduotis. Tai pripažino ir pati Liza, ir tai buvo akivaizdu stebint šokį. Kūrėja atradusi ir peržiūrėjusi nemažai vaizdo įrašų, kuriuose „Silfidę“ šoka klasikinio baleto šokėjai. Tyrinėjusi kaip yra vaizduojama pati Silfidė – supaprastintai, it graži ir grakšti moteris. Neatsitiktinai baleto dvasią buvo galima pajusti ir išvysti pirmojoje spektaklio scenoje. Kitus (priešingus) Silfidės pavidalus ji vėliau kūrė naudodama ekspresionistinio ir postmodernistinio šokio kalbą.... Ką gi, po tokio menininkės paaiškinimo, turint mintyje tik ką regėtus vaizdus, pasidarė kur kas aiškiau kokia žinutė norėta perduoti.
O ir kaip (bent jau iš dalies) galima būtų darbą įvertinti...Lizos siekis dekonstruoti klasikinį baletą „Silfidė“, ieškant naujų išraiškos galimybių ir siekiant praplėsti šiuolaikinio šokio kalbą, be to, tyrinėti žmogiškumo pradą santykyje su nežemiškomis būtybėmis, yra brandi idėja, ir iš esmės lyg ir įgyvendinta. Mitologijoje stichijos vaizduojamos kaip turinčios dvi puses - pozityvią ir negatyvią. Jos ir draugiškos žmogui ir pakankamai priešingos, kartais susidūrimas su jomis būna mirtinas, o kitais atvejais žmogus gali jas valdyti. Lizos Silfidė –graži, draugiška ir gąsdinanti, atstumianti (buto šokis). Ir moteriška, ir vyriška vienu metu. Ir labai gaila, kad visa tai įgyvendinta ne visai sėkmingai. Pasirodymas nėra paveikus, nešokiruojantis, nesukrečiantis, nekeliantis nuostabos, net ir vėliau sužinant pirmines šokėjas intencijas.
Jeigu istorinio avangardo meno kūriniuose siekta vaizduoti tai, kas yra nerealu ir neregima, ir kuriuose pasirinkta forma vienaip ar kitaip žiūrovą sukrėsdavo, paveikdavo emociškai, tai „Residual“ atveju kontaktas su publika tarytum pranyksta. Meno galerijoje rengiamos dailės kūrinių parodos, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių joje apsilankys ir kokia bus jų reakcija, tuo tarpu spektaklis (ar ir performansas) lyg ir negali įvykti be žiūrovų. O dabar jautiesi taip, lyg stebėtum šokėjos kasdienę treniruotę, kuri yra prasminga tik jai pačiai.
Kūrėja prisipažino, jog ji neturinti konkrečios savojo žiūrovo vizijos. Ir natūralu, jog apsilankę skirtingi žiūrovai išeina su tokiais pat labai skirtingais pojūčiais, tarp kurių galima ir emocinė tuštuma. Kyla klausimas ar šiuolaikiniai meno kūriniai, kurie nieko nesako – tai žiūrovo neišprusimo problema ar menininko atsakomybės stoka? Kad žiūrovas jaučiasi nereikalingas – prasto kūrinio požymis ar naujojo šiuolaikinio meno tendencija? Šie ir panašūs klausimai diskusijoje nuskambėjo be galutinio atsakymo. Tačiau visgi prieita išvados, kad ir koks ir kokios stilistikos meno kūrinys bebūtų, jis turi veikti žiūrovą, o vien demonstruoti savojo autoriaus ego. Greičiausiai šioje vietoje geriausias teisėjas yra laikas, parodysiantis ar įmanomas spektaklis, neigiantis emocinę reikšmę bei estetinę vertę, mezgančias kontaktą su žiūrovu ar ne...
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.