Šokis žodžiu - ne[w]kritika
AURAfrika. I diena
2013-09-21 Agnė Biliūnaitė
Drėgną rugsėjo 18-osios vakarą Kauno dramos teatre buvo atidarytas dvidešimt trečiasis tarptautinis šokio festivalis „Aura“. Kaip sveikinimo kalboje pasakė kažkuris valdžios vyras – dėka šio festivalio ir Birutės (Letukaitės, festivalio organizatorės) pavasaris į Laikinąją sostinę ateina du kartus. Kadangi ir pavasarį, ir rudenį mūsuose pažinsi iš pasikeitusių kaštonų, pažiūrėkime kokių žiedų ir vaisių į trečią dešimtį įkopęs festivalio medis primezgė šiemet.
(Juodi) vyrai baltais drabužiais
Festivalį atidarė trupė, vadovaujama iš Benino kilusio, Alvin Ailey šokio teatre ir Brodvėjuje besimokiusio, modernaus, džiazo ir šiuolaikinio šokio sintezės beieškančio choreografo Tchekpo Dan Agbeton. Kaip teigė festivalio šeimininkė, būtent šio menininko iniciatyva pristatyti labai įvairų ir labai nepažįstamą Afrikos šiuolaikinį šokį Vokietijoje, Bielefelde (kuriame jis šiuo metu reziduoja) įkvėpė ir Kaune surengti panoraminį šio žemyno šokio pristatymą. „Mes patys mokomės ir vedamės su savimi publiką“ teigė B.Letukaitė, prisipažindama, kad ir jos pažintis su šio žemyno kultūra iki šiol apsiribojo vienkartiniu apsilankymu kurorte Šiaurės Afrikoje.
Šokio spektaklis „Trys lygiai“ galynėjosi su universalia tema – kūno, sielos ir jausmų tarpusavio sąveika. Spektaklio aprašyme paminėta Č.Darvino teorija scenoje vystėsi ir skleidėsi tarsi anatomijos vadovėlyje: penkių nuogų vyrų galūnės ir kūnai, žmonijos priešaušrį menančioje prieblandoje susiviję į pulsuojantį blizgių roplių ir gyvačių mazgą, lėtai atsiskiria, atskyla, atsipumpuruoja ir ima individualizuotis. Vyksta evoliucija iš maksimalaus visu kūno plotu sąlyčio su žeme į besistiebiančią dangop kūno-sielos tiesiąją, iš horizontalės į vertikalę. Horizonte gimsta homo erectus. Fone girdisi šunų urzgimas, peraugantis į šamanų meditaciją ir kosminę odisėją pranašaujantį gaudimą.
Tchekpo šokio trupė. "Trys lygiai" (chor. Tchekpo Dan Agbetou). Svetlanos Baturos nuotr.
Tchekpo šokio trupė. "Trys lygiai" (chor. Tchekpo Dan Agbetou). Svetlanos Baturos nuotr.
Žmonija išropoja iš savo vaikystės (iš po stalo) į paauglystę (ant stalo). Pasigirsta saksofono vinguriuojama melodija ir vienas vienišas kūnas susiduria su kitu. Prasideda grumtynės dėl vietos po saule. Homo erectus prisimena dar ne tokią tolimą gyvūniškąją prigimtį, scenos gilumoje užriaumoja liūtas. Bėga sceninis laikas, baltoje popierių pievoje besiganantys dvidešimt pirmojo amžiaus simbos klusniai įsispraudžia į rudas kostiumines kelnes ir baltus marškinius. Visgi apykaklės-apynasriai taip ir lieka neužsagstyti. Muzika nutyla, girdėti rudeniškas lapų šiurenimas ir lašų kapsėjimas. Natūros pulsaciją, gamtos garsų ir judesių chaosą imasi tvarkyti kultūra – melodija ir choreografija.
Vilkiška kova (valdžia), šamaniški dvasių šokiai (galia), socialiniai lotynų ir afroamerikiečių ritmai (populiarumas) evoliucionuoja vienas iš kito. Pasaulis (stalas) apvirsta aukštyn kojom, ant jo įsitaiso homo saltus (šokantis) ir homo cantus (dainuojantis), švelniai komiškais striptizo elementais išjudinantis šiaurietišką publiką.
Tchekpo šokio trupė. "Trys lygiai" (chor. Tchekpo Dan Agbetou). Donatos Kukytės nuotr.
Tchekpo šokio trupė. "Trys lygiai" (chor. Tchekpo Dan Agbetou). Donatos Kukytės nuotr.
Galiausiai žemės trauka vėl paguldo visus ant menčių. Kūnai išsirita iš rūbų, atodūsiai – iš kūnų, siela – iš paskutinių atodūsių. Atsiskleidžia akivaizdi egzistencinė tiesa – kūnas juda tol, kol jį judina siela.
Palaidas aliuzijas, metaforas, įvaizdžius, frazes tvirta choreografinė ranka gražiai supina į tris evoliucijos kasas-pynes: į žmonijos evoliuciją iš priešistorinio homo horizontalis į šiandieninį homo verticalis; į evoliuciją iš kūniškojo homo į dvasiškąjį homo; ir į baltojo europocentristo stereotipų apie juodąjį Afrikos pusbrolį evoliuciją. Būtent šis, trečiasis lygis, švelniai užkabina juodąją masę, plytinčią kiekviename iš mūsų ir pasireiškiančią neperprastomis baimėmis, neišsiaiškintomis nuojautomis, nepažadintomis galiomis. Esu girdėjusi, kad kai kurios Afrikos tautos savo kalboje neturi būtojo, praeities laiko. Spektaklis „Trys lygiai“ – puikus pavyzdys kaip kalbėti apie mūsų neįžvelgiamą, kūno ir sielos išbūtą būtį esamuoju laiku.
Tchekpo šokio trupė. "Trys lygiai" (chor. Tchekpo Dan Agbetou). Svetlanos Baturos nuotr.
Tchekpo šokio trupė. "Trys lygiai" (chor. Tchekpo Dan Agbetou). Svetlanos Baturos nuotr.
(Juoda) brydė baltų ryžių lauke
Būties ratą toliau įsukinėjo duetas iš Dramblio Kaulo Kranto – Michel Kouakou ir Daudet Grazai su spektakliu „Lašas iš niekur“. Po juodoje scenoje supiltą baltų ryžių salą pasileidžia bėgioti šokėjų rankos ir kojos. Jomis žarstomos ryžių krūvelės ir atveriamos juodos tuštumos brydės gula netvarkingai vienos ant kitų tarsi nepaliaujamai pilama ir ardoma monochrominė gyvenimo mandala. Judesys ore išlieka, įsiprasmina tik tada, kai pasibaigia rėžiu ryžiuose. Tarsi būtasis praeities laikas, kuris leidžiasi suvokiamas apčiuopiant nukritusius lašus – iš nesuvokiamų „niekur“ ir „niekados“ į atpažįstamus „čia“ ir „dabar“.
Daara šokio trupė. "Lašas iš niekur" (chor. M.Kouakou).  Svetlanos Baturos nuotr.
Daara šokio trupė. "Lašas iš niekur" (chor. M.Kouakou). Svetlanos Baturos nuotr.
Ryžių rate tarsi apsnigtame ištuštėjusio pasaulio ringe susiduria dviese – aš ir tu. Nuvytusių raudono vyno spalvos, tulpių žiedlapių formos sijonai ir nuogi, juodi, blizgantys raumenys eina imčių. Švelniai, tarsi mylėtųsi, šmaikščiai, tarsi žaistų, žiauriai, tarsi iš tikrųjų.
Padais ir delnais čiupinėjami ryžiai pažyra, pabyra, prabyla į kalbinantįjį žodžiais – tai saujom, tai pavieniui. Kol galiausiai scenos kulisai švelniu aksomu aprėmina gyvenimo prozos negatyvą – juodą žmogaus kūną, negailestingai užpilamą balta ryžių lietaus žeme.
Daara šokio trupė. "Lašas iš niekur" (chor. M.Kouakou).  Donatos Kukytės nuotr.
Daara šokio trupė. "Lašas iš niekur" (chor. M.Kouakou). Donatos Kukytės nuotr.
Spektaklis, pristatomas per japoniškojo butoh šokio kismą, savyje talpina rytietišką in ir jang – tuštumos ir pilnatvės, veiksmo ir atoveiksmio, pasyvo ir aktyvo, aš ir tu priešpriešos ir vienovės modelį. Pasirinkta medija – ryžiai – taip pat tampa daugiaprasmiu tarpininku, mediatoriumi tarp šokėjų emocijų ir žiūrovo regimos estetikos, įkūnijančiu skirtingas būties frakcijas – sniegą, lietų, popierių, žemę, šviesą.