Kalbantys kūnai
2017-11-16 Silvija Čižaitė-Rudokienė
Kūniškumas ir jo pasireiškimas gyvenimo kasdienybėje arba svarstymas, kaip kūnas tampa meno kūriniu, galėtų būti kertinis sakinys, po kuriuo sutalpinčiau tarptautinio šokio festivalio „Aura27“ kūrinius „Twister“ (chor.Salvo Lombardo) bei „Tordre“(chor. Rachidas Ouramdane‘as). Kūrėjai, skirtingomis estetinėmis formomis šįkart į žiūrovus prabilo klausimų-atsakymų virtine – kaip galime perprasti save ir pasaulį žaidžiant ar manipuliuojant savaisiais kūnais.
Nuotraukų autorė: Svetlana Batura
„Twister“ atveju, pats pavadinimas suponuoja į visame pasaulyje (arba bent jau didžiojoje jo dalyje) žinomą žaidimą, grįstą fiziniu judėjimu bei buvimu vienas šalia kito. Kaskart asmuo, mėginantis įveikti atsuktos strėlytės ir spalvos užduotį, turi atrasti savojo kūno poziciją ir ją „įtalpinti“ šalia kito kūno. Šiandienos artumo stokos pasaulyje tai yra itin daug intymumo reikalaujanti vakaro pramoga. Šįkart, idėjos autorius, choreografas ir režisierius S. Lombardio bendradarbiaudamas su šviesų dailininke Luca Giovagnoli, kosiumtų dailininke Kristina Sviderskaite, garso režiesieriusFabricio Alviti ir tarptautine šokėjų komanda – Lucia Cammalleri, Mei Chen, Daria Greco, Oskana Griaznova, Abeliu Hernandezu bei Evgenijumi Kalachevu –prieš mūsų akis sukuria vieno vakaro twisterio fiestą.
Kiekvienas šokėjas sukuria ir (arba) papasakoja savo mini istoriją twisterio žaidimo rėmuose, kuriuos pasirodo galima praplėsti iki tikrojo gyvenimo parafrazių. Visi atlikėjai patrauklūs, žavūs, visi turintys savo specifinį judesį, visi prikaustantys dėmesį, ieškantys fizinio artumo (o gal atitolimo?) vienas su kitu. Nors atrodytų, jeišįkart giliamintiškumo nebūtų tiek daug, nebesikankintume su įvairiais filosofiniais išvedžiojimais, nors mano akiai ir ausiai tai buvo vienas patraukliausių vakaro kūrinių. Pavyzdžiui, spektaklyje „.Stalking Paradise..“ buvo patetiškai kalbama apie gebėjimą būti naiviais it vaikai ir norą, kad šis naivumas arba silpnumas netaptų sustabarėjusiubei nebūtų atimamas iš žmogaus per jo brendimo ir gyvenimo laikotarpį. Rodos „Twister“ kūrinio atveju, tokį žaidžiantį žmogų pavyko atskleisti. Žinoma, suvokiant, jog žaidimas ne visada, o suaugusių pasaulyje praktiškai niekada, nėra naivumo apraiška. Suaugęs žaidžiantis žmogus dažnai išlieka ironiškas, kartais kiek pagiežingas ar pasimetęs, tačiau būtent tokio žaidimo dėka kuriantis savąją aplinką – gražią, blizgančią, žavinčią, šiek tiek erotišką. Nežinia, ar toks gyvenimas yra siekiamybė, bet neabejotina, jog toks gyvenimas dažnai tiesiog yra. Kaip kažkada pasaulį apžavėjęs filmas „Didis grožis“ ir jame slypinti gyvenimo (be)prasmybė, taip ir „Twister“ blizgėjo ir raibo prieš mūsų akis – kaip po gero vakarėlio prisimenant, kad rytoj laukia pagyrios. Tad nusiėmus kostiumus, išjungus muziką bei padėjus twisterį į lentyną, gyvenimo žaidimas gali pasirodyti nebe toks žavus ir blizgantis, o kasdienybė visai nesiprašo asmenukių ir jų demonstravimo socialinių tinklų paskyrose.
Gebėjimas save atrasti per kūno prizmę, tik šiuokart vidinio savojo „Aš“ paieškos, o ne savęs identifikavimas ir reprezentavimas minioje, buvo viena kertinių temų ir Rachido Ouramdane‘o kūrinyje „Tordre“. Spektaklio pradžia – apgaulingai brodvėjiška. Skambant amerikietiško miuziklo „Funny Girl“ muzikai dvi šokėjos (Annie Hanauer ir Lora Juodkaitė) ištaigingai nusilenkia. Kartoja. Ir vėl viskas iš naujo. Visgi šiuo atveju scenoje brodvėjiška yra tik pati muzika, nes nei šokėjos, nei minimali scenografija ir, it Damoklo kardai besisukančios lygiagrečios konstrukcijos, visiškai neprimena blizgančio Brodvėjaus žavesio.
Po žavingų nusilenkimų, kurie apgaulingai suponuoja pabaigą, o ne pradžią, suvokiame, jog tai blizgančios išorės pabaiga. Toliau spektaklio audinyje duetas išsiskiria ir kiekviena šokėja savo kūnais, minimaliomis papildomomis scenografijos priemonėmis perpasakoja, o gal sukuria ir papasakoja savo istoriją. Intymią, galbūt kiek skaudžią, bet svarbu unikalią. Laviruodamos tarp savojo vidinio jautraus „aš“ ir fasadinio moteriškumo – čia daili, besišypsanti, neverkianti – menininkės tarsi per savianalizės arba labiau dvasišką išpažinties seansą apsinuogina prieš mūsų akis.
Arba transformuojasi atskleisdamos visus savo kuriamus ir pasauliui pristatomus veidus. Nederėtų suprasti klaidingai, šis savęs apnuoginimo ir (arba) transformavimo procesas jokiais būdais nėra tiesioginis ir banalus. Nepasikeičia šokėjų kostiumai, juodos būtybės išryškėja aitrioje baltoje mediciniškoje šviesoje, o mes tampame tais chirurgais, kurie šaltais žvilgsniais be jokių skrupulų pasiruošia prapjauti prieš juos gulintį kūną ir atrasti visus įmanomus sluoksnius ir negalavimus. Tik nežinia, ar mes turime galios, ką nors pagydyti.
Paskutinįjį parašą spektaklio audinyje „uždėjo“ L. Juodkaitė ir jos garsusis sukinys. Šokėjos gebėjimas nuolat suktis net stebintį (bent jau mane) priverčia jaustis tarsi nesvarumo būsenoje. „Tordre“ rėmuose išgirdome ir šio specifinio talento šaknis, kūrėja atskleidė nuolatinį sukimasį kaip savęs identifikavimo ir įprasminimo reiškinį. Būtent tokioje fizinėje būsenoje, kuomet viskas sukasi aplinkui, ji pamato pasaulį, kitokį nei jis yra (galbūt tikrąjį?), tada ji jaučiasi saugi, rami arba tiesiog jaučiasi savimi. Sukdamasi L. Juodkaitė papasakoja savo vaikystės istorijas, persipinančias su dabartimi, atskleidžiančias, kokia asmenybė buvo sutverta per jos gyvenimo procesą meno ir gyvenimo dėka. Transformuota ir pertransformuota, galbūt kartais žaidžianti ar žaidžiama, bet visada rimtai užsiimanti žaidimo menu, kaip kad vaikai rimtai žaidžia savo žaidimus, negalvodami, kad atrodo juokingai arba patys pokštauja. Vaikams žaidimas yra rimtas užsiėmimas, o ironiški ir kvailai besielgiantys yra tik žaidžiantys suaugusieji. Gyvenimo rimtumas per žaidimą, per fizinį judėjimą ir pasikeitimus, atsiskleidžia abiejų šokėjų būtyje scenoje, nes spektaklis pasibaigia kūrinio pradžioje kuomet šokėjos nusilenkia. O visą likusį laiką mes drauge pasineriame į būtį, į gyvenimą.
Spektaklio rėmuose dviejų kūrinių pagalba atradome ir perpratome, kokie skirtingi gali būti žaidimai, kiek skirtingų patirčių galime išgyventi per kūną ir per fizinę būtį bei kaip ši mus nuolatos kuria ir perkuria gyvenimo kasdienybėje. Visgi, nors akį labiausiai traukė „Twisteris“, bet asmeniškai norėčiau patirti ir būti rimtai žaidžiančiu vaiku, o ne pagiringu prisižaidusiu suaugusiuoju. Kaip ten bebūtų, abiejų žaidimų formas pažįstame ir esame patyrę daugelis. O kartais, vedini kūrybinių užmojų, jas galime išgyventi iš naujo.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.