Dresuotojai ir dresuojami (žiūrovai) šiuolaikiniame cirke
2017-11-06 Ingrida Gerbutavičiūtė
Ar paklausiate savęs, kur, kokiomis sąlygomis ir kieno leidžiatės būti dresuojami? Darbe savo viršininko ar kolegų, socialinėje kultūrinėje aplinkoje visuomeninių normų ir teisinių reglamentų, namuose sutuoktinio/-ės, vaikų arba tėvų, o gal dresuotoju neišvengiamai vienoje ar kitoje situacijoje tampate jūs? Tokios mintys man kilo ir vis dar įkyriai šmėsteli po tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ matyto Joano Català spektaklio „Pelat“.
Nors kūrėjas iš Ispanijos spektaklio anotacijoje teigia norintis žmonėms priminti „kolektyvinio darbo vertę ir į šviesą sugrąžinti rankų darbą, amatą, o ne technologijas“, man šis spektaklis pasirodė kaip tikrų tikriausias šiuolaikinio cirko kūrinys, kuriame dresuotus žirgus pakeičia čia pat Menų spaustuvės šoniniame kieme dresuojami žiūrovai. J. Català į smalsuolių pilną kiemą ateina nešinas didžiuliu mediniu rąstu ir ima lengvai juo žongliruoti ant pečių, rankų, plaštakos, tarsi laikytų ne sunkų medinį ritinį, bet lengvą žongliravimo kėglį. Senojo cirko maniežas spektaklyje virsta keliomis kreidos žymėmis ant asfalto, o į maniežą ristele įleidžiamus dresuotus žirgus keičia į veiksmo aikštelę nedrąsiai žengiantys keturi žiūrovai vyrai. J. Català yra puikus savosios sukurtos erdvės savininkas: jis pats šoliuoja ir prunkščia, rodo veiksmo modelį dresuojamiems žiūrovams, kantriai laukia kartojimo ir drąsiai reikalauja tikslumo. J. Català keturis žiūrovus pabalnoja pastarųjų juosmenį suverždamas juodais šalikais ir pririša virvėmis prie vertikaliai stovinčio rąsto tarsi prie spalvotos karuselės ašies. Komiškumas čia kyla tarp tikslaus atlikėjo veiksmo ir neįgudusių žiūrovų atoveiksmio. Tiesa, dresuojami ne tik keturi (ne)laimingieji, bet ir visa likusi publika: gavus ženklą turime išdainuoti tikslią J. Català melodiją. Ir plyšaujame visa gerkle, ne visada išdainuodami reikiamą natą. Bet nieko – visiems linksma, visi laukia būsimo grande finale. O jam atėjus, susivokiame, kad tiek ruoštasi, treniruotasi, dresuota, kartota ir klysta ir vėl kartota dėl vienintelio dešimties sekundžių kopimo į rąsto viršūnę ir mažyčio konfeti pykštelėjimo. Ir viskas. Puiki absurdiškų tikslų ir veiksmų metafora!
„Pelat“ – paprastas, judrus, linksmas, įtemptas ir juokingas, kupinas fantazijos ir pasitikėjimo vienas kitu spektaklis ir (man) neabejotinai geriausias šiųmečio festivalio reginys, verčiantis susimąstyti, koks yra šiuolaikinis žmogus, kaip, kieno ir dėl kokių absurdiškai blizgių tikslų leidžiasi būti (kognityviai) dresuojamas šiandieninės masinės informacijos srauto.
Kitas festivalio spektaklis, žongliravimo kėglius pakeitęs medžiu, tiksliau – 1800 malkų, buvo belgų kūrėjo Claudio Stellato „La Cosa“. Įėję į Menų spaustuvės Juodosios salės sceną matome idealiai tvarkingai įvairiomis formomis sukrautas malkų figūras, kurios pamažu suyra, apnuogindamos keturis po medžio materija pasislėpusius atlikėjus. Ideali tvarka dėl vyriško ryžto ir nevaldomos jėgos greitai tampa chaosu, spektaklio veiksmas perauga į konkurencinį žaidimą, o keturi atlikėjai vyrai savyje išlaisvina amžiną vaiko dvasią, išsiilgusią chaoso ir žaidimų. Veiksmas scenoje panašėja į tą, į kurį vaikystėje žiūrėjau sukdama specialų žiūroną – į skirtingus ornamentus sukrinta spalvoti stiklo kristalai. Žinoma, malkos čia nespalvotos, tačiau ornamentai įspūdingi. Įspūdingi tuo, kad tvarkos ir chaoso perkorovą lydi nuolatinė ore tvyranti jėga, nepalenkiama konkurencija ir mielas vaikiškas užsispyrimas. Ir taip penkiasdešimt penkias minutes, kol nuo vyriško užsidegimo ir intensyvaus judesio prakaitu srūva ne tik atlikėjų kostiumai, bet nuo įtampos sudrėksta ir žiūrovų veidai. Spektaklio pabaigai atlikėjai į sceną įneša masyvų rąstą ir ritmiškai jį kapoja tol, kol susitapatiname su į orą lekiančių skiedrų žvaigždynais. „La Cosa“ – ornamentiškai žavus spektaklis apie nenutrūkstamą dviejų gamtoje vyraujančių jėgų – tvarkos ir chaoso – sąveiką. Ir apie medį, jo garsą ir kvapą – neatsiejamą mūsų senolių būties palydovą.
Toliau tematiškai su „La Cosa“ susiečiau du festivalio spektaklius: belgų trupės „Ea Eo“ spektaklį „All the Fun“ kaip kitą jau tikraisiais žongliravimo kėgliais besimosuojančių atlikėjų pavyzdį ir suomių trupės „Duo Kamppi & Roihu“ spektaklį „The Forest Project“ kaip dar gilesnę žmogaus sąsają su gamta nei matytame „La Cosa“. Pradėkime nuo primojo. Spektaklio pavadinimas „All the Fun“ išduoda, kad spektaklyje turėtų būti smagu. Ir yra. Smagu matyti penkis atlikėjus vyrus ir vieną moterį siautulingai švysčiojančius kėglius, kamuoliukus ir vienas kitą. Matome ir sporto varžybas, ir varžymąsi savo gebėjimais, kuomet varžybų įrankiais tampa ne tik cirko objektai, bet ir patys cirko subjektai – atlikėjų kūnai. Trupė „Ea Eo“ anotocijoje teigia, kad pasirodymo mintis nėra aiški, nes tai verčiau pokštas, grožio beprasmybė kasdienybėje, kurios neprivalome suprasti. Nesuprantame, bet jaučiame. Kaip vaikai pasineriame į atlikėjų žongliravimo džiaugsmą, muzikos ritmą ir akimirkos komizmą. Ir prasmingai praleidžiame „beprasmiu žongliravimu“ užpildytą laiką.
Šioje vietoje norisi stabtelėti ir (tęsiant žongliravimo temą) paminėti lietuvių kūrėją Aleksandrą Lempertą, festivalio metu pristačiusį būsimo darbo „Irimo mechanizmai“ eskizą. A. Lempertas būsimam performansui pasirenka žongliravimą kamuoliukais, jų trajektorijas, spontaniškumą arba tiksliau – atsitiktinumo metodą ir kuriamų struktūrų efemeriškumą. Penkiolikos minučių eskizas yra per trumpas, kad galėtume kalbėti apie gilesnę spektaklio idėją, jos vystymą, minties ir pojūčio sąveiką. Tačiau galime kalbėti apie tai, ką matome. Visas A. Lemperto pasirodymas persmelktas begaliniu liūdesiu ir melancholija, sakytum scenoje matome įasmenintą Weltschmerz. Kartu atlikėjas tarsi įasmenina ir šiuolaikinio cirko padėtį Lietuvoje: jis vienas ir vienišas su savo aistra ir toji aistra jį veikiau liūdina nei džiugina. Savame žongliravimo pasaulyje užsidaręs A. Lempertas atrodo taip poetiškai, kad norisi eiti į sceną ir jį apkabinti. Ir pasakyti, kad viskas bus gerai, kad šiuolaikinio cirko daigai Lietuvoje jau dygsta, kad šiuolaikinio cirko atlikėjų ir kūrėjų karta Lietuvoje pamažu auga, kad žiūrovai jau skiria šiuolaikinį cirką nuo tradicinio, kad... Bet į sceną neinu. Paliūdžiu kartu su juo ir mintimis grįžtu prie J. Català.
Suomių atlikėjos Viivi Roiha ir Sade Kamppila cirką perkelia į gamtą. Spektaklis „The Forest Project“ paremtas suomių folkloru, pasakų personažais ir tikėjimu stebuklingomis galiomis. Dvi atlikėjos oro akrobatiką atlieka tarp medžių šakų, kontaktu paremtą šokį – samanose, išdykėlišką lakstymą ir šūkčiojimą – medžių ir krūmų tankmėje. Duetas bando kalbėti apie žmogaus ir gamtos harmoniją, primena mūsų protėvių ryšį su gamta, o mus verčia susimąstyti, kaip dažnai užsukame pasivaikščioti į mišką, o ne į perkybos centrą. Kūrėjų idėja paprasta, jautri, net intymi, tačiau pasirinktas atlikimo braižas taip nuvilia, kad norisi palikti atlikėjas, žiūrovus ir organizatorius ir vienai eiti į mišką toliau nuo triukšmo ir tariamo kultūrinio reginio. Spektaklio sprendimai atrodo naivūs, nesubrandinti, atlikimas neišpildytas ir mėgėjiškai silpnas, o pats spektaklio vyksmas kaip liaudies menas – rodo užkoduotus protėvių pirmavaizdžius, atspindi senojo gyvenimo pasaulėjautą, grubus, paprastas ir kur kas labiau primenantis dainų ir šokių gegužines, o ne šiuolaikinius site specific ar site sensitive reginius.
Ką gi... Mintimis iriuos prie paskutinio mano šiame cirko festivalyje matyto prancūzų trupės „Les Choses de Rien“ spektaklio „L‘absolut“, pristačiusio specifinį reginį specifinėje erdvėje. Menų spaustuvės kieme dar prieš prasidedant festivaliui išdygsta praeivių smalsumą žadinanti dvylikos metrų metalinė skardinė – cirko arena „Silo“. Kodėl ji pavadinta būtent taip, nemini nei spektaklio kūrėjai, nei festivalio organizatoriai. Norėtųsi šį pavadinimą bent kažkokiu būdu susieti su reginiu, vykstančiu skardinės viduje. O viduje, kaip reginį apibūdina spektaklio pavadinimas, vyksta metafiziniai dalykai: skirtingų simbolių pavidalu išvystame keturias stichijas – vandenį, žemę, ugnį ir orą, – įveiklintas neatsiejamų individo klausimų apie būtį, amžinybę ir pražūtį. Spektaklio autorius ir atlikėjas Borisas Gibé čia yra ir veikėjas, ir veiksmo variklis, ir veiksmo pradžia, ir jo pabaiga, ir žmogus, ir dievas, ir kuriantysis, ir sukurtas, ir mikroelementas, ir makrovisata – absoliučiai viskas, telpantis į absoliuto apibrėžimą.
Spektaklio pradžioje pro stogo viršuje ištiestą polietileno plėvelę tarsi pro membraną į žemės dulkes nukrenta mūsų herojus. Gimimo metafora aiški, žiūrovai nešūkčioja. O štai tolesnė scena – pilkuose putų polistirolo rutuliukuose tarsi Sacharos dykumoje besikapanojantis B. Gibé – atrodo kur kas įdomesnė. Šioje rutuliukų pelkėje atlikėjas atrodo lyg vargšas iš gyvenimo kančių neišlipantis žmogelis, o mes tarsi dievai be jokios vidinės empatijos stebime šio vienišo žmogelio kančias. Gražu, nes šie žmogaus kančių palikti pėdsakai atrodo esantys tarsi visatos ornamentai. Padėti jam nenorime – tegul jį sau praryja žemėje atsivėrusi praraja. Iš prarajos B. Gibé išnyra su milžiniška disko kamuolio galva, o kabantis kūnas, besimataruojančios rankos ir kojos atrodo neproporcingai mažos. Žinome, kad veidrodiniame kamuolyje galime išvysti save, nes netekęs labiausiai asmeninius ypatumus pabrėžiančios kūno dalies – veido, atlikėjas savo kūniškumu susilieja su stebinčiaisiais.
Tolesnės spektaklio scenos kupinos simbolių, smarkaus veiksmo, dar daugiau būtį ir pasąmonės nežinią tyrinėjančių klausimų, destrukcijos, kovos su savimi ir tariamais demonais. Sipriausiai nuskamba spektaklio pabaiga: per žiūrovų ranktūrį iki „Silo“ lūbų užlipęs atlikėjas žemyn sliuogia oru, savo kūną atkabindamas ir prikabindamas nuo vieno švytuojančio kablio prie kito, kurie tarsi ne visuomet drausmingi senojo cirko liūtai leidžia atlikėjui rodyti tikrąjį dresūros ir disciplinos rezultatą. Absoliutus kvapą gniaužiantis triukas! Ir jaudinantis vaizdas – B. Gibé čia švelniai ir vos įžiūrimai šaukiasi pagalbos tiesdamas ranką link žiūrovų. Tačiau dievai lieka nepajudinami – nerimastingai stebime B. Gibé kelionę žemyn ir atsitokėjame tik tada, kai pagalbą suteikti jau yra per vėlu.
Taigi ką ir kaip dresuosime kitą kartą?
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos