Praūžusi stichija paliko pėdsakus
2016-05-09 Aušra Kaminskaitė
Jau pirmąją festivalio dieną tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ užkėlė nepaprastai aukštą kartelę pats sau. Gegužės 3-iąją dieną Lietuvos publikai pristatytas Louise Lecavalier darbas „So Blue“. L. Lecavalier vardas yra vienas tų, kuriuos Naujojo Baltijos šokio’16 organizatoriai skandavo garsiausiai ir dažniausiai. Tiesa, tuomet daugiausiai kalbėta apie jos bendradarbiavimą su Davidu Bowie’u ar Franku Zappa. Tačiau po šokėjos pasirodymo Menų spaustuvėje negėda būtų pasakyti, kad galbūt tai Bowie ir Zappa yra tie, kurie turėjo laimės atsidurti vienoje scenoje su L. Lacavalier. Turbūt ne vieną žmogų ji yra privertusi patikėti šiuolaikiniu šokiu, nors jos karjeros metu pati šiuolaikinio šokio samprata turėjo keistis daugybę kartų – L. Lacavalier scenoje jau beveik 40 metų.
„So Blue“ – tai pirmasis L. Lacavalier kaip choreografės pilno metro darbas. Ir vis tiek to, ką ji veikia scenoje, nesinori vadinti choreografija. Judėjimo trajektorijos, be abejo, sustatytos, tačiau patys judesiai atrodo gimstantys čia ir dabar ir paklūstantys vienai stichijai ir ta stichija neabejotinai yra L. Lacavalier kūnas. Šis kūnas ir yra spektaklio choreografas. Neatsitiktinai pati L. Lecavalier teigė, jog kurdama spektaklį tiesiog klausė savo kūno, leisdama jam pačiam judėti. L. Lecavalier judesių prigimtis kitokia nei įprasta matyti šokio pastatymuose. Šokėja nėra priklausoma nuo choreografijos, ji pati yra šokis. Būtent tos akimirkos, kai L. Lacavalier kūne, regis, nelieka nieko, ką mes įpratę laikyti šokiu, ir įrodo absoliučiai laisvą ir individualią jos judesių prigimtį. Galbūt čia yra laiptelis, ant kurio užlipama tobulai įvaldžius tam tikras technikas, kurios nebėra matomos, bet neabejotinai jaučiamos.
Siužeto čia ieškoti neverta. Tiesa, vienoje scenų L. Lecavalier susitinka su Frédéricu Tavernini. Susidūrus nesuvokiamą pasaulį reprezentuojančiai moteriai ir absoliučiai žemiškam vyrui, išryškėja konkretesni veiksmai – moters bandymas išsiveržti, vyro pastangos ją sulaikyti, o tuomet – bandymas suartėti ir atstumti. Tačiau tai prabėgantis siužetas, kuris gal pusei minutės leidžia patenkinti žinojimo, kas vyksta, poreikį. L. Lecavalier judėjimo nereikia suprasti, jį galima jausti fiziškai. Neuromokslininkai yra įrodę, jog stebint šokį mūsų smegenys imituoja scenoje matomus judesius, taigi, galime fiziškai pajausti tai, ką matome. Tačiau retai tokia patirtis būna iš tiesų maloni ir retai norisi, kad ji tęstųsi kuo ilgiau. Netgi kalbant apie spektaklį „So Blue“, žiūrovai tarsi turėtų jaustis nepatogiai – juk tai veiksmas beveik be pauzių, purtymasis, trūkčiojimas. Kodėl tuomet atsitinka priešingai ir žiūrovo smegenys pačios nori tęsti scenoje regimą vyksmą? Galbūt atsakymas vėlgi yra L. Lecavalier judesio prigimtyje – jeigu kūnas pats diktuoja veiksmą ir nėra prievartaujamas daryti tai, kas jam nenatūralu ar nepriimtina, vadinasi, jaučiasi laisvai, žiūrovo smegenys tą laisvę junta ir suvokia.
Vieni netikėčiausių dalykų, krintančių į akis spektaklio metu, yra net ne šokėjos greitis ar ištvermė, bet jos judesių artikuliacija ir dėmesio koncentracija. L. Lecavalier spektaklio pradžioje „sviedžia“ kūną į nuolatinio purtymosi būseną, kurią retkarčiais ji pati pertraukia, tačiau pauzė daroma tik vizualiai, nes žiūrovas net ir ramybės būsenoje vis dar gali jausti iš inercijos kylančias vibracijas. L. Lecavalier kūno trūkčiojimas nėra konvulsinis. Jis yra toks artikuliuotas, kad gali susidaryti įspūdis, jog kiekvienas judesio milimetras yra atliekamas sąmoningai, žinant jo kryptį ir trukmę. Nepaisant didžiulio greičio, šokėjai judinant galūnes aiškiai matome, kur prasideda ir kur baigiasi jos judesys, judesiai „nesuveliami“, jie lieka gryni ir švarūs. Be abejo, tai priklauso ir nuo neįtikėtinai stipriaus L. Lecavalier kūno ir jos susitelkimo. L. Lecavalier kūną galima lyginti su Saulės sistema – jos torsas yra Saulė, kuri pati yra stabili (bet ir ne statiška) ir laiko pririšusi daugybę kitų objektų. Tuo tarpu galūnės – tai Saulės sistemos planetos, kurios juda skirtingu greičiu, pačios nuolat sukasi aplink savo ašį, tačiau visos paklūsta centrinei sistemai ir yra laikomos Saulės. Tiesa, Saulės sistemą L. Lacavalier irgi šiek tiek pranoksta, nes jos galūnės juda kokiomis tik nori kryptimis, priešingai nei nuolat prieš laikrodžio rodyklę besisukančios Saulės sistemos planetos.
Stebina ir atviras L. Lacavalier kontaktas su publika. Pirmiausia, jos gebėjimas savo energiją spinduliuoti visai salei – nuo pirmos iki paskutinės eilės, nuo vieno kampo iki kito. Neretai teatro ar šokio spektakliuose atlikėjų energija pasiekia ribotame parterio plote sėdinčius žiūrovus. Tuo tarpu L. Lecavalier judesiai artikuliuojami nepaprastai ryškiai, o energijos lygis, nors ir svyruoja, niekuomet nenusileidžia žemiau lengvos įtampos ribos – ja pripildoma visa salė. Keletą kartų šokėja trumpam atsigręžia į vieną ar kitą žmogų ir mezga su jais trumpučius dialogus – nepaprastai gyvai ir natūraliai, kas ne visuomet pavyksta net profesionaliems aktoriams. Tuomet net ir atokiau sėdintys žiūrovai gali justi individualų kontaktą, tarsi žiūrėdama į vieną žmogų ji ištiesų žiūrėtų į kiekvieną asmeniškai. Tikėtina, jog šis ryšys atsiranda dėl didžiulio L. Lecavalier jautrumo aplinkai, kuris žavėjo ir diskusijos po spektaklio metu. Apskritai, atrodydama kukli ir rami, L. Lecavalier išgirdusi klausimus ne susimąstydavo ar nusijuokdavo, kaip būtų įprasta, bet pašokdavo, dairydavosi, nustebdavo – atrodė, jog išgirdusi jai adresuotus klausimus ar klausydama kitų pašnekovų, ji visu kūnu išgyvena kito žmogaus siunčiamą žinią.
Spektaklyje „So Blue“ yra scena, kai vietoj muzikos pasigirsta kvėpavimas ir širdies dūžiai, o šokėja stojasi ant galvos ir kurį laiką vyksta jos pilvo raumenų šokis. Jungiantis mokslui ir menui, anatomijai ir šokiui/skulptūrai, tampa aišku, jog viskas, kas žmogiška, gali tapti šokio dalimi. Lecavalier užsimoja dar plačiau – žmogus pats savaime yra meno kūrinys. Klausimas tik vienas – iki kokio lygio šis kūrinys tobulinamas.
***
Paradoksalu, kad nepraėjus nė 24 valandoms po 57-erių metų L. Lacavalier pasirodymo, toje pačioje scenoje buvo pristatytas kitas spektaklis – italų choreografų ir atlikėjų Alessandro Bernardeschi ir Mauro Paccagnella „Happy Hour“. Jame du į šeštą dešimtį įžengę šokėjai greta kitų temų saviironiškai kalbėjo ir apie šokėjų fizinį pajėgumą, gerokai silpnėjantį su amžiumi. Taip ir norėjosi paklausti, ar jie čia kalba rimtai, nes žiūrint į L. Lecavalier tokie nusiskundimai atrodė esantys be menkiausio pagrindo.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas