Dalintis, reiškia rūpintis
2017-12-19 Goda Dapšytė
Būtent šia, šiuolaikinių socialinių tinklų išpopuliarinta fraze būtų galima susumuoti pirmąjį gruodžio savaitgalį Lietuvos šokio informacijos centro organizuotą seminarą „Giving&ReceivingFeedback“, kurį vedė ilgametis įvairių Europos šokio scenų meno vadovas ir jaunųjų kūrėjų mentorius Bushas Hartshornas iš Škotijos. Gruodžio 1–3 d. Menų spaustuvėje vykusio seminaro metu jis dalinosi grįžtamojo ryšio technikomis ir požiūriu į kūrybos komunikaciją.
Šokio kūrėjams, atlikėjams ir kritikams skirto seminaro metu daugiausia koncentruotasi ties adaptuota choreografės, rašytojos ir edukologės Lizos Lerman kritinio atsako technika, besiremiančia keturiais žingsniais aptariant eskizą, jau baigtą meno kūrinį ar tekstą. Norintysis pasisakyti apie aptariamą kūrinį visų pirma turi pasakyti ką nors teigiamo apie tai, ką matė/skaitė. Tuomet kūrėjui suteikiama proga pateikti bet kokį klausimą pasisakančiajam. Atsakius, ateina eilė pasisakančiajam pateikti atvirą klausimą kūrėjui (na, tokį klausimą, į kurį reikia atsakyti plačiau nei „taip“ ar „ne“). Ir tik tuomet, paprašius menininko sutikimo, galima išsakyti savo nuomonę apie vieną ar kitą kūrinio aspektą.
Nors nemažai daliai seminaro dalyvių šis paskutinysis žingsnis atrodė kaip viso proceso tikslas, tačiau ilgainiui ėmė aiškėti, kiek naudos ir menininkui, ir suvokėjui gali atnešti vienas kitam pateikiami klausimai ir kaip svarbu išsakyti nuoširdžias, teigiamas pastabas (ne pagyras, o subjektyviai nustebinusius, sužavėjusius ar kitaip paveikusius momentus ar aspektus). B. Hartshornas mokymų metu vis pabrėžė, kad tokio grįžtamojo ryšio tikslas – padėti menininkui/-ei sukurti geriausius jų kūrinius. Būtent jų, ne tokius, kokių norėtume mes, kokių manytume, kad reiktų kitiems, bet būtent tokius, kokie gimsta šiam konkrečiam kūrėjui. Todėl svarbu suvokti, ko ir kodėl siekia kūrėjas (tam skirti klausimai) ir parodyti jam, kaip taip pavyksta. Taigi šio kritinio atsako technikos tikslas ne įvertinti vieną ar kitą kūrinį, bet lavinti kūrėjų, jų vadybininkų bei publikos komunikaciją ir jautrumą vieni kitiems.
Todėl seminaro metu daug dėmesio skirta subjektyvumui, atsakomybei ir kalbai. Juk tai, kaip konstruojame teigiamus ar neigiamus teiginius, kokia forma pateikiame net ir geranoriškiausius klausimus lemia, kokio atsakymo sulauksime. Pavyzdžiui, jei nenorime kad žmogus su kuriuo mezgame dialogą imtų gintis ar teisintis, pasak B. Hartshorno, vertėtų vengti klausimo „kodėl?“. O jei norime, kad mūsų teiginiai skatintų mąstyti ar veikti, o ne užsidaryti, vertėtų jungtukus „bet“ ir „tačiau“ keisti pozityvesniu „ir“ (angl. „but“ keisti „and“). Nemažai kalbėta ir treniruotasi sąmoningai, jautriai formuluoti klausimus ir teiginius, tuo pačiu išlaikant vieną svarbiausių šio proceso elementų – autentiškumą. Nors mokymų metu toks sąmoningas sakinių konstravimas galėjo pasirodyti neįprastas, ar kiek dirbtinis, tačiau kalba, kaip pagrindinė kritiško atsako raiškos, o paprasčiau ir tiksliau tiesiog komunikacijos priemonė, šiame grįžtamojo ryšio procese, kaip jau minėta, siekiančiame padėti menininkui sukurti geriausią jo kūrinį, vaidina lemiamą vaidmenį.
Kita vertus, nepaisant koncentravimosi ties kalba, vertėtų pastebėti, kad dar seminaro pradžioje B. Hartshornas pabrėžė, kad ši technika nėra tiesiogiai skirta profesionaliajai kritikai, o visų pirma orientuota į grįžtamąjį ryšį, menininkui teikiamą kūrybinio proceso metu, kuris ypatingai tinkamas eskizams ar kitiems kūrybinio proceso etapams aptarti, pasitelkiant nesmurtinę komunikaciją. Savaime suprantama, kad išdėstytos technikos ir metodai naudingi ir gali būti pritaikomi profesionalios kritikos procesuose ir praktikoje. Vienas iš aspektų, kurie galėtų būti svarbūs neformalioje kritikos praktikoje – atidus laiko ir vietos gyžtamajam ryšiui pasirinkimas. B. Hartshornas ne kartą pabrėžė, kad svarbu jautriai reaguoti į menininko būseną ir jo atsiklausti, ypač po premjeros, ar jis norėtų išgirsti nuomonę, konkrečiam aspektui aptarti pasiūlyti jam pasirinkti tam tinkamą laiką ir vietą. Ir dar, visuomet turėti omenyje, kad kūrėjas turi teisę ir gali bet kada atsisakyti tą nuomonę išgirsti. Šį aspektą kritikams tikriausiai būtų naudinga kartas nuo karto sau priminti.
Tačiau bene aiškiausiai nuskambėję šios grįžtamojo ryšio technikos akcentai buvo atsakomybė ir pagarba, apie kurias B. Hartshornas kalbėjo kaip apie labai aiškias ir konkrečias vertybes, tiesiog privalančias lydėti kūrybinį, mokymosi ar bet kurį kitą bendravimo procesą. Tai, su kokiu paprastumu B. Hartshornas apie tai kalbėjo, manau, glaudžiai siejasi su jo biografija ir ypatingu profesiniu įpročiu.
Dar neseniai, iki 2015 m., septintą dešimtį įpusėjęs B. Hartshornas buvo didžiausios šokio scenos Šiaurės Europoje – „Dansehallerne“ – Kopenhagoje (Danija) meno vadovu. Dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį jis praleido vienoje iš progresyviausių to meto scenų Jungtinėje Karalystėje – Mančesterio „Greenroom“ teatre.Vėliau jis persikėlė į žemyninę Europą ir vadovavo festivaliams, dirbo dramaturgu Belgijoje ir Olandijoje. Po 2000 m. grįžęs į Jungtinę Karalystę vadovavo vienai iš nacionalinių agentūrų „Yorkshire Dance“. Be to B. Hartshornas nuolat veda mentorystės programas jauniesiems menininkams Airijoje, Danijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Švedijoje ir Vokietijoje.
Pastaruosius tris dešimtmečius jis aktyviai dalyvauja įvairių tarptautinių tinklų veikloje, buvo daugelio žiuri ir įvairių tarybų narys. Tačiau nemažiau svarbu paminėti, kad tarp visų minėtų tarnybų jis darydavo pertraukas ir kurį laiką vairuodavo krovininį vilkiką. Keliaudamas įvairių šalių keliais, bendraudamas su taip vadinamais „paprastais žmonėmis“ (šio termino, kaip ir „abstrakčiojo žiūrovo“ aptarimas – atskiro straipsnio tema), tyrinėjo už meno ribų egzistuojantį pasaulį ir jame gyvenančius žmones. Pats B. Hartshornas teigia, kad tai jam leidžia geriau pažinti scenos menų publiką – realius, už bilietus į teatrą savo uždirbtus pinigus mokančius žmones.
Šis kiek ekscentriškas, meno pasauliui nebūdingas įprotis glaudžiai siejasi su atsakomybe ir pagarba kitam, apie kurias taip nemažai kalbėta seminare. Atsakomybę už savo nuomonę, poziciją, pasirinkimus ir jausmus/pojūčius. Pasak B. Hartshorno, niekas neverčia mūsų kaip nors pasijusti, tai tik mūsų pačių subjektyvi situacija, kuria galime pasidalinti (jei kitiems to reikia), tačiau neturėtume jos primesti kitiems. Seminaro metu B. Hartshornas nuolat kalbėjo ir apie pagarbą kitam ir jo/jos pasauliui. Pagarbą, su kuria į kito pasaulį galime įžengti gracingai. Tai viena elegantiškiausių šio seminaro atskleistų paslapčių, kurios dėka dalijimasis nuomone ir grįžtamasis ryšys tampa rūpesčiu.
"Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.