Marius Pinigis ir Marius Paplauskas: „Forma yra, belieka išsinerti iš kailio ir savimi užpildyti turinį“
2016-12-28 Justė Litinskaitė
Nuotraukų autorė - Laura Vansevičienė
-Spektaklyje „(g)roud zero“ apjungiate šiuolaikinį ir gatvės šokius. Koks šių skirtingų šokio stilių santykis judviejų spektaklyje? Jie konkuruoja ir kovoja kaip spektaklio herojai, ar eina iš vien ieškodami bendros raiškos?
M. Pinigis: Esame skirtingų šokio stilių atstovai, tačiau, kai drauge pradėjome statyti spektaklį, nenorėjome vienas prieš kitą kovoti, konkuruoti ar bandyti parodyti stipriąsias savo puses, skirtingose stilistikose. Norėjome vienas iš kito mokytis ir dalintis patirtimi. Mūsų kūnų mechanika skirtinga, todėl kiekvienas turėjome ko pasimokyti iš kito. Ieškojome bendros raiškos, tačiau nebandėme vienas iš kito perimti stilistinių judesio ypatybių. Tam paprasčiausiai nebūtų užtekę laiko. Vis dėlto, mūsų galimybės labai išsiplėtė, nes vienas galėjo tai, ko negalėjo kitas.
-Esate sakę, kad jums svarbiausias kūrybos procesas, o ne rezultatas, nes jo metu keliate vienas kitam įvairius kūrybinius iššūkius. Kokie jie ir ar kūrybinis procesas mėginant apjungti du skirtingus šokio stilius nebuvo pernelyg sudėtingas?
M. Pinigis: Spektaklyje kalbame apie pokyčius, savojo „aš“ paieškas, atskleidimą ir keitimą. Pati tema reikalauja didelio dėmesio procesui ir sąžiningumo sau.
Pačioje pradžioje bandėme suprasti, kaip kiekvienas iš mūsų juda ir kaip galime vienas kitam padėti. Stebėjome, kaip mums sekasi vienam iš kito perimti tam tikras idėjas ar judesius. Toks buvo pirmasis etapas. Vėliau iškėlėme sau iššūkį – judėjimą perkelti į idėjinį lygmenį. Šis antrasis etapas truko gan ilgai, nes mūsų darbo etika ir tam tikrų dalykų supratimas skiriasi.
Žinoma, rezultatas mums buvo ne mažiau svarbus, nes spektaklį kūrėme žmonėms. Negana to, esame maksimalistai, viską norėjome daryti labai profesonaliai. Tik dabar, jau parodžius spektaklį kelis kartus, aš iš tiesų pradedu suprasti spektaklio esmę ir ką su juo turime daryti toliau. Sutinku su profesionalų ir kolegų, mačiusių spektaklį, nuomone, kad jame pritrūko mūsų su Mariumi. Žiūrovai matė mūsų kuriamus herojus, tačiau jiems norėjosi matyti mus, tikrus žmones. Spektaklis turi labai aiškią, stiprią, dinamišką formą, tačiau dabar atėjo metas savimi užpildyti turinį. Tai nelengvas uždavinys, nes mes, žmonės, dažnai linkę daug ką pasilaikyti sau. Todėl ir kiti mus dažnai mato tarsi per stiklą. Atskleisti save scenoje – daug pastangų reikalaujantis darbas, kurį mes su Mariumi dar tik pradedame. Spektaklis taps geru ir pilnaverčiu tada, kai mums pavyks tą įgyvendinti. Dabar – tai pagrindinis mūsų iššūkis.
M. Paplauskas: Apjungti du skirtingus šokio stilius buvo sunku jau vien dėl to, kad šokdami mes vadovaujamės skirtingomis filosofijomis. Kaip jau minėjo Marius, turėjome daug ko vienas iš kito mokytis. Man trūko disciplinos, bandžiau ją sau įskiepyti. Tačiau būtent dėl sunkumų su kuriais susidūrėme, kūrybinis procesas ir buvo įdomus.
-Kaip pavyko atrasti bendrą judesio kalbą? Kokie judu jungiantys taškai?
M. Pinigis: Kūrybinio proceso pradžioje vienas kitam siūlydavome įvairias choreografines užduotis, mesdavome savotiškus iššūkius, kartu ieškojome jiems sprendimų, mokėmės judesių. Vėliau, jau kurdami atskiras spektaklio scenas, visuomet pasilikdavome vietos improvizacijai. Laikėmės tam tikros struktūros, tačiau bandėme nepriklausyti nuo jau sukurtų judesių. Būtent taip, bandymų ir improvizacijų keliu, ir atradome mus jungiančią judesio kalbą.
-Spektaklio atspirtimi tapo skirtingi judviejų vaikystės herojai, muzikantai, veiksmo filmų personažai, sportininkai. Kaip vaikystėje garbinti herojai jus įkvepia šiandien?
M. Paplauskas: Neabejotinai požiūris į vaikystės herojus šiandieną yra kiek kitoks, nes žvelgiame į juos suaugusių žmonių akimis. Būdami vaikais, mes mėgdžiodavome savo herojus, sekdavome jais ir taip po truputį jie mus formavo. Žinoma, mes netapome Briusais Ly ar Džimais Henriksais, tačiau būtent jie suformavo mūsų požiūrį į tam tikrus dalykus, skonį filmams, judesiams ir menui.
M. Pinigis: Man, kaip asmenybei, svarbi motyvacija, tačiau aplinkoje tos motyvacijos ir jos įkvepiančių žmonių ne tiek jau daug. Todėl nuolatos prisimenu kokį filmą ar frazę, kuri mane įkvepia. Nepalaikau lėkšto, pigaus humoro, todėl ir mūsų spektaklyje vaizduojami herojai turi visai kitą misiją. Lietuvoje mums labai trūksta motyvuojančių spektaklių. O motyvacija gali būti pati įvairiausia. Ją mes ir stengėmės sukurti spektaklyje vaizduojamų herojų pagalba.
Nuo pat pradžių spektaklį skyrėme Kaunui ir jaunimui. Manau, kad jauni žmonės – esminis progreso variklis, neleidžiantis visuomenei sustoti. Todėl ir šiuo spektakliu norėjome paskatinti jaunus žmones nebijoti rizikuoti, išdrįsti žengti pirmyn. Mūsų pasirinkti herojai, nors ir nebe šios kartos atstovai, visuomet siekia savo tikslo, o tai universalus, nekintantis dalykas, visai kaip Sizifo mitas, kurį žino visi. Mes norėjome sukurti kažką panašaus, tapti lietuviškais herojais, energija užkrečiančiais personažais. Gyvename visuomenėje, kurioje labai daug netikrumo, daugelis bijo rizikuoti, ypatingai vyresni žmonės, kurie mano, kad jau per vėlu savo gyvenime kažką keisti. Tai ir buvo viena iš spektaklio misijų – įkvėpti žmonėms norą imtis pokyčių ir iššūkių.
-Spektaklyje naudojatės skirtingais vaikystės herojų įvaizdžiais šiek tiek juos pajuokdami, tačiau po tuo slepiasi kur kas gilesnė idėja. Kokia ji?
M. Pinigis: Nenorėjome pasišaipyti iš mūsų vaizduojamų herojų. Kiekvienas laikmetis turi savo realybę. Mūsų pasirinkti herojai savo laiku buvo savotiški revoliucionieriai. Norėjosi juos suvesti į harmoningą visumą, kad galėtume pamatyti juos kitokioje šviesoje. Vis dar dirbame mėgindami labiau juos išryškinti. Norėtųsi išgirsti žiūrovų pamąstymus apie mūsų kuriamus personažus. Galbūt spektaklyje galėtume panaudoti ir jų vaizduotėje gimusius įvaizdžius.
Kita vertus, spektaklyje pašiepiame ne visus herojus. Kai kurie iš jų atspindi mus šokti įkvėpusias asmenybes. Kadaise mane labai įkvėpė Michaelas Jacksonas. Nors dabar nesistengiu būti į jį panašus, spektaklyje yra viena scena, kurioje aš šoku būtent taip, kaip tai darė M. Jacksonas. Dabar pradedu galvoti, jog ta scena nebuvo iki galo išpildyta, nes anksčiau nebuvau sau atsakęs į klausimą, koks iš tiesų yra M. Jacksono vaidmuo mano gyvenime. Tačiau būtent nuo jo prasidėjo mano meilė šokiui. Man artima jo skleidžiama energija, suprantu, ką jis daro. M. Jacksono įvaizdis – priemonė, leidžianti sugrįžti į savo, kaip šokėjo, ištakas. Vasarį, kai ir vėl pradėsime rodyti spektaklį, žiūrovai pamatys jau kiek pakitusią mano atliekamą M. Jackson’o sceną. Tikiuosi, kad pavyks ja perteikti savo, kaip šokėjo, evoliuciją.
M. Paplauskas: Iš pradžių, dėl skirtingų mūsų su Mariumi darbo principų, buvo sunku ieškoti gilesnės idėjos, bet galiausiai kiekviena spektaklio dalis įgavo savo idėją, nors bendra spektaklio forma iš pirmo žvilgsnio ir atrodo juokinga.
Pirmoji „(g)round zero“ dalis pažymi vyriškumą, laukinę dvasią. Aš labai norėjau, kad joje būtų savotiško „išsitaškymo“. Taip pat šioje dalyje atsiskleidžia ir mūsų pokyčiai. Akivaizdžiausia vizuali jų išraiška – plikos galvos ir barzdos.
Kitose dalyse, kuriose pristatome terminatorius ir kareivius, o vėliau užsiimame ir gimnastika, į savo šokančius kūnus norėjome pažvelgti kaip į mėsos gabalus. Kartais mes gyvename tarsi „prisukti“, pasiduodame masiniam judėjimui, įsakymams, kitų žmonių nuomonei, stengiamės viską daryti preciziškai. Nusprendėme, kad šiose dalyse scenoje norime būti mėsos gabalais ir niekuo daugiau. Tokia idėja kilo dar ir dėl to, kad šiuolaikinė visuomenė į šokėjus žvelgia gana atsainiai.
- Ar nebijote, kad linksma spektaklio forma užgoš gilesnį jo turinį?
M. Paplauskas: Ne, to mes nebijome, nes viską darome ne dėl apdovanojimų, o siekdami asmeninių pokyčių ir dėl to, kad mums malonu tai daryti. Šiuolaikinėje scenoje labai daug rimties, o mes norėjome į savo spektaklį pažvelgti šiek tiek kitaip. Nesistengėme sukurti komedijos, tačiau siekėme, kad žiūrovams būtų smagu mus stebėti scenoje. Tikiu, kad tie, kurie labiau įsigilino į judesius, atrado ir gilesnę prasmę. Tai gana universalus spektaklis, kuriame kiekvienas gali atrasti skirtingus dalykus.
M. Pinigis: Scenoje, labai gilaus turinio nėra, jis slypi pačiame procese – tai mūsų sau keliami iššūkiai. Kelis mėnesius gilinomės į save, siekėme tam tikrų pokyčių, tačiau scenoje tai neatsispindi. Kitą vertus, prajuokinti žiūrovą taip pat nėra lengva užduotis, ypač norint tai padaryti kokybiškai. Tiesa, balansas tarp turinio ir siekio prajuokinti, spektaklyje dar turi sustiprėti. Kol kas spektaklis šiek tiek paviršutiniškas, nes jame ne iki galo atsiskleidžiame mes su Mariumi ir Andriumi (Stakele – spektaklio garso takelio autoriumi, – Justė Litinskaitė). Yra ir daugiau neišpildytų detalių, dar turime apmąstyti kailių, kuriuos naudojame spektaklyje, reikšmę ir kaip iš jų galėtų išsinerti tikrieji „mes“.
Medžiagos turime labai daug. Mūsų spektaklį prilyginu Frankenšteino sukurtam monstrui. Jis kvėpuoja, juda, bet jį dar reikia surišti stipresniais siūlais. Nepaisant to, jau dabar labai džiaugiuosi mūsų komandos pasiekimais ir ne tik scenoje. Esame labai dėkingi Andriui Stakelei už spektakliui sukurtą muziką, Artūrui Bulotai už puikų pajautimą, ko reikia vizualiam šio spektaklio išpildymui. Taip pat labai dėkingi esame mūsų viešųjų ryšių atstovei ir mūsų projekto ambasadorei Agnei Pinigienei, kuri mums įrodė, kad spektaklis gali tapti sėkmingu tinkamai panaudojus skirtingas komunikacijos ir marketingo priemones. Tam, kad pasiektume norimą rezultatą, visi turime dirbti komandoje.
-Nors judesys dažnai laikomas universalia kalba, suprantama kiekvienam, tačiau kiekvienas ją gali interpretuoti savaip. Ką norėtumėte, kad iš „(g)round zero“ spektaklio išsineštų jūsų žiūrovas?
M. Pinigis: Išsikėlėm sau didelius judėjimo tikslus, nes norėjome išmėginti save ir pamatyti mūsų pasirinktus personažus, kalbančius judesio kalba. Lietuvoje yra daug idėjiškai stiprių šokio spektaklių, tačiau judesiai juose dažnai nėra labai sudėtingi. Žinoma, to ne visada ir reikia, bet mums judesys buvo itin svarbus. Norėjosi įrodyti, kad ir Lietuvoje yra profesionalių, aukšto lygio šokėjų.
M. Paplauskas: Aš norėjau, kad žiūrovas išsineštų didelį energijos pliūpsį, kad iš spektaklio išeitų kuo geresnės nuotaikos. Nors ruošdamiesi spektakliui koncentruojamės į save, spektaklio metu išdaliname save su kaupu.
-Daug kalbate apie spektaklyje įamžintus tam tikrus vidinius pokyčius, savęs paieškas, kurias pradėjote, kaip patys teigiate, nuo absoliutaus nulio. Ar pavyko tai padaryti? Kokioje būsenoje jūsų vidiniai kūrėjai dabar?
M. Paplauskas: Paieškas pradėti pavyko, tačiau mūsų vidiniai kūrėjai, kaip ir pats spektaklis, vis dar progresuoja. Atradę harmoniją liautumėmės tobulėję. Tačiau jau dabar esame keliais žingsneliais toliau nei buvome kūrybinio proceso pradžioje. Tikiu, kad ateityje dar stipriau tobulėsime, nesinorėtų manyti, kad padaryta viskas, kas galėjo būti padaryta. Ieškosime savęs ir kursime toliau.
M. Pinigis: Kelis kartus jau rodytame spektaklyje bandėme save sukonstruoti nuo nulio ir dabar suprantame, kad tai tik ilgos kelionės pradžia, peržengianti net ir paties spektaklio ribas. Mūsų vaikystės herojai padeda savyje atrasti naujų spalvų ir įkvepia nuolatiniams pokyčiams, todėl ir pats spektaklis tarsi pasmerktas nuolatiniam tobulėjimui.
-Spektaklio „(g)round zero“ premjera įvyko Kijeve, Ukrainoje. Vėliau spektaklį rodėte dar du kartus Kaune ir Vilniuje. Kaip jūsų duetą priėmė Kijevo publika ir kaip po šio debiuto jautėtės patys? Kokių publikos vertinimų sulaukėte Lietuvoje ir kokie jūsų ateities planai?
M. Paplauskas: Iš Kijevo parsivežėme ypatingos patirties ir ne tik šokio prasme. Iš pradžių šiek tiek jaudinomės, nes tai buvo mūsų spektaklio premjera. Tačiau vėliau pavyko nusiraminti. Labai džiaugiuosi, kad pirmą kartą šokome būtent Kijeve ir Ukrainos žmonėms. Atmosfera buvo labai šilta ir jauki. Šokant Kaune aplankė ypatingi jausmai. Nuo pat kūrybinio proceso pradžios, dedikavome spektaklį Kaunui, nes labai mylime šį miestą ir norime išryškinti menui skirtų erdvių trūkumą jame. Rodyti spektaklį Vilniuje taip pat buvo labai malonu.
M. Pinigis: Kijeve spektaklio premjera įvyko labai netikėtomis aplinkybėmis. Esame labai dėkingi Kristinai Shyshkarovai, kuri patikėjo mūsų spektakliu, kūrybinio proceso pradžioje pamačiusi tik jo fragmentą, ir pakvietė mus pasirodyti Kijeve. Šiek tiek keista, kad spektaklį, kurį dedikavome Kaunui, pirmą kartą rodėme svetur. Aš Kijevo publikai jau buvau šiek tiek pažįstamas, nes anksčiau buvau čia lankęsis su spektakliais „ID: D&G“ ir „Mozaika“, tačiau Marius ir Andrius vietinei publikai dar nebuvo žinomi. Visgi žiūrovai mus priėmė gerai, nes dauguma jų – mūsų kartos žmonės, todėl galėjo lengvai atpažinti spektaklyje vaizduojamus personažus.
Vertinti mūsų pasirodymą Kaune, labai sunku, nes daugelis susirinkusių žmonių – draugai ir kolegos. Vis dėlto išgirdome ir spektaklį mačiusių profesionalų nuomonę, jų pastabas labai vertiname, patys jaučiame, kurias scenas dar reikia keisti. Tiesa, iki pasirodymo Vilniuje didelių pokyčių dar nespėjome įgyvendinti, nes jis įvyko vos už poros dienų po pasirodymo Kaune. Esminius pakeitimus bus galima išvysti vasario mėnesį. Iš pradžių parodysime spektaklį Berlyne, kur vyks Lietuvos šokio pristatymas – festivalis „Litauen tanzt. 4. Lithuanian Dance Festival in Berlin“, o vasario 8 d. 18 val. su spektakliu grįšime ir į Kauną, Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salę. Tikimės, kad tuomet spektaklyje apsilankys ne tik jo dar nematę žmonės, bet ir tie, kurie jau buvo su mumis lapkritį. Pažadame, jog bus pokyčių.
(g)round zero | epic story about two men
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.