M. Stabačinską ir M. Pinigį naujam spektakliui įkvėpė baleto šokėjai
2016-12-14 Indrė Pepcevičiūtė
Šiuolaikinio šokio spektaklio „ID: D&G“ kūrėjai ir atlikėjai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis ruošiasi dar vienai dueto premjerai. Naujojo darbo „Meeting Meat“, kurio įkvėpimo šaltiniu tapo „Kūrybinio impulso“ miniatiūros ir scenoje šokantys baleto šokėjai vyrai, premjera įvyks kitais metais.
Šie metai šokėjui, choreografui, 2013 m. „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatui M. Stabačinskui ir Vytauto Didžiojo universiteto Judesio teatro vadovui, šokėjui, choreografui M. Pinigiui buvo išties intensyvūs – kupini pasirodymų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šįmet jie net sumušė savo spektaklių rodymo rekordus. Dėl laiko stokos kuriamo naujojo darbo premjerą teko nukelti. Kada išvysime šį spektaklį? Apie ką jis? Kaip patys šokėjai vertina šiuos kūrybinius metus? Kas lemia jųdviejų sėkmę scenoje? Ar iš tiesų gerai sutaria? Kuo ypatingi spektakliai vaikams? Tokiais klausimais kalbamės su šiuolaikinio šokio profesionalais.
– Papasakokite apie savo naujausią darbą, apie ką jis? Kada ir kaip gimė idėja jį kurti?
Mantas: – Mintis kurti spektaklį gimė prieš porą metų. Sakyčiau, jį įkvėpė „Kūrybinio impulso“ miniatiūros, scenoje šokantys baleto šokėjai vyrai. Spektaklis „Meeting Meat“ (liet. „Sutikti mėsą“) yra tarsi susitikimas su pačiu savimi. Pirma mintis buvo kalbėti apie tai, kaip kartais kūnas tavęs visiškai neklauso, kai, tarkime, atėjęs į sceną turi improvizuoti, o pasipila klišės, nes kūnui taip lengviausia. Mes ieškojome, kaip tas klišes būtų galima sumedžioti. Tarsi medžiotume patys save. Pirminė mintis kito, viskas perėjo prie mažo vidinio žmogeliuko, kurį galime vadinti ir sąžinės balsu. Kartais jis tau trukdo gyventi, neleidžia pasielgti taip, kaip nori. Abiem buvo svarbu naujo darbo nestatyti taip ar pagal tai, ką jau žinome. Esame labai savikritiški, todėl vis norime atrasti ką nors nauja, kas mums patiems būtų iššūkis.
– Kaip vyksta tas „ko nors nauja“ ieškojimas?
Marius: – Kaip ir prieš kiekvieną spektaklį stengiamės daug kalbėtis. Paskui nugula tam tikrų minčių ant popieriaus. Sukurti šį spektaklį pastūmėjo tas fiziškumas ant scenos pamačius baleto šokėjus vyrus. Bediskutuojant apie vidinį žmogų, žvėrį, viskas ėmė pereiti į turinį. Šis spektaklis yra apie vidinį balsą, žmogų, kurį mes ne visada atskleidžiame. Ypač suaugę žmonės bendraudami su kitais konstruoja bendravimą, ne visada iki galo yra atviri su savimi, prisitaiko prie aplinkos ir kitų. Šituo spektakliu labai norisi kelti iššūkį sau ir prisikasti iki to vidinio žmogaus, pažiūrėti, ką jis scenoje gali padaryti. Vyksta daug improvizacijų, bandome, praktikuojame, filmuojame, peržiūrime įrašus, taip ir gimsta idėjos, struktūros.
– Galima sakyti, kad pirmąją mažąją šio spektaklio premjerą jau turėjote – pristatėte jį savo kolegoms, komandos nariams. Kokie buvo jų vertinimai?
Mantas: – Taip, pavadinčiau tai darbine premjera, kurią, mano manymu, labai sveika pasidaryti tarp puikiai mus pažįstančių kolegų. Jie tiesiai pasako, ką mano. Mes tais žmonėmis pasitikime, tikime jų nuomone. Po išgirstų vertinimų patys supratome, kad dar norime padirbėti, jaučiame, kur turime patobulėti.
Marius: – Supratome, kad dar reikia pasikapstyti, pasiekti pačius giliausius sluoksnius. Spektaklis yra apie vidinį žmogeliuką, esantį mumyse, dėl laiko stygiaus šiemet mums dar nepavyko išgauti to, ką norėjome, kokybiškai ir iki galo atskleisti save.
Repeticijų akimirkos
– Kada galime tikėtis išvysti spektaklį?
Mantas: – Tikrąją premjerą planuojame kitais metais. Viskas labai priklausys nuo darbų ir kelionių grafiko, bet labai tikimės, kad iki vasaros spektaklis bus paruoštas. Kol kas pažiūrėjus į savo darbo kalendorių darosi baisu (šypsosi).
– Gavę finansavimą spektaklį turite sukurti per metus. Ar užtenka tiek laiko?
Mantas: – Tai ir yra didysis sunkumas, su kuriuo susiduriame ir kurį jaučiame Lietuvoje. Viskas būtų gerai, jei turėtum užtektinai pinigų ir galėtum dirbti prie vieno spektaklio. Tačiau taip niekada nebūna, todėl dirbi ir prie kitų, o laikas senka. Užsienyje kūrėjai, gavę finansavimą, nėra suspausti į vienų metų rėmus. Jei jiems reikia daugiau laiko, jie jo turi. Matai, kiek žmonės sėdi prie savo darbo, ieško, svarsto ir, kaip jie sako, niekada neforsuoja. Pas mus viskas kitaip. Tie limitai kūrybai tikrai nepadeda.
Marius: – Man spektaklio statymas prilygsta meniniam tyrimui, kuris galbūt gali atlikti ir kokį nors socialinį vaidmenį. Pas mus, deja, toks suvokimas nėra išvystytas. Svarbiausia yra rezultatas. Todėl tenka susidurti su tuo, kad spektaklyje lieka tik forma, bet nėra turinio, o kūryba tampa koncentruota į rezultatą. Tai primena buvusį režimą, nuo kurio taip smarkiai bėgome. Kai tave vejasi stresas, kad turi spėti, padaryti, nutinka ir tokių dalykų, kaip mudviem su pirmuoju spektakliu „ID: D&G“: užsisuki dviese, manai, kad jau viską gerai padarei, pasikvieti savo dramaturgę, o ji paprašo pažadėti, kad daugiau šito nedarysime (šypsosi). Ir kam nors pakeisti dažniausiai turime tik keletą dienų.
Spektaklis ID D&G_Lauros Vansevičienės nuotr.
– Grįžkime prie šių metų, jie buvo gana intensyvūs: daug kelionių, pasirodymų. Kokiose šalyse teko pristatyti savo spektaklius?
Mantas: – Pastaruoju metu rodomi spektakliai yra „Contemporary?“, „Užsėdimas“, „Mozaika“, „Maži stebuklai“, „ID: D&G“. Per metus buvo apie 15 išvykų. Dvi savaites praleidome didžiausioje šokio, teatro, meno mugėje „Fringe“ Edinburge, teko šokti kasdien dvi savaites. Paskui tiesiai į Pekiną, kur laukė vos keturios dienos ir keturi spektakliai. Lankiausi Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, net tris kartus Kinijoje, Norvegijoje, Albanijoje, Ukrainoje. Man labai smagu, kad veriasi durys į užsienį, kad turime tiek gastrolių. Atrodo, kad iš scenos menų daugiausia Lietuvai užsienyje atstovauja šokis, tai labai džiugina.
Marius: – Aš šoku su Mantu, šokio teatru „Dansema“, tad ir keliavome daug kartu, turiu keletą spektaklių ir su Klaipėdos šokio teatru „PADI DAPI Fish“, šoku spektaklyje vaikams „Karalius Gruodis“. Su gatvės šokėju Mariumi Paplausku šiemet dar spėjome pastatyti spektaklį „(g)round zero“. Visą laiką per visas šių metų keliones turėjau neatitrūkti ir ruoštis šiam darbui. Buvo tikrai didelis iššūkis.
Su šokio teatru DANSEMA
– Koks yra didžiausias jūsų asmeninių pasirodymų rekordas?
Mantas: – Šiemet jį ir sumušėme. Kai jau manai, kad niekas tavęs nenustebins, staiga sužinai, kad išvyksi į turą trims savaitėms, o per jas teks sušokti 32 spektaklius, neskaitant to, kad į tą laiką įeis ir visi skrydžiai. Kai apie tai sužinojau, tikrai truputį panikavau, nes nežinojau, ar mano kūnas tiek atlaikys. Per tą laiką ko tik nebuvo – ir keliai patinę, ir bendras nuovargis juntamas. Kadangi gyvenome dešimt žmonių penkių kambarių bute, padėdavome vienas kitam, patardavome, ką daryti, pavyzdžiui, dėti šlapimą ant kelių, vartoti vitaminų ir pan.
Marius: – Man šis turas taip pat buvo aktyviausias. Per tris savaites su skrydžiais ir visomis kelionėmis sušokau 15 spektaklių.
– Tam reikia daug energijos, kaip ir sakėte, ne visada žinai, ar kūnas atlaikys. Ką darote, kad būtumėte pasiruošę ir fiziškai, ir psichologiškai, – sportuojate, medituojate?
Mantas: – Turiu abonementą, sportuoju. Einu ne tik raumenų auginti. Vaikštau į pilatesą, jogą, treniruotes širdžiai, bėgioju. Man geriausia meditacija yra namai, ypač po ilgesnių kelionių.
Marius: – Aš kinetinis žmogus, nežinau, ką darau, bet nuo pat mažumės nuolat judu. Dėstau šokį, tad čia judėjimo neišvengsi. Stengiuosi stebėti, ko nori kūnas – bėgioti, paplaukioti. Bėgimas man yra didžiausia meditacija, nuo šokio pailsiu būdamas su šeima.
– Judu kartu šokote Kauno šokio teatre „Aura“, pasirodote su šokio teatru „Dansema“, „Meeting Meat“ bus jau antras judviejų darbas. Kodėl nusprendėte vėl kartu dirbti? Ar gerai sutariate?
Mantas: – Daug šokome kartu pas Birutę Letukaitę, užsienio choreografus, man atrodo, per tuos visus metus labai supanašėjome, sutampa mūsų norai, požiūris. Kai Marius pradėjo dirbti kaip laisvai samdomas šokėjas, atsirado daugiau laisvės ir ėmėmės savo pirmojo darbo. Dabar mūsų antra šeima tapo šokio teatras „Dansema“, kuris rengia išskirtinius spektaklius kūdikiams ir vaikams. Tai, ką daro šis teatras, yra „ant bangos“ ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tad mums tenka daug keliauti, daug laiko praleidžiame kartu.
Marius: – Net ir „Auroje“ mums dažnai pasitaikydavo spektakliuose šokti duetu. Taip ir susišokome scenoje, pradėjome gerai vienas kitą jausti. Tiesą sakant, pastačius „ID: D&G“ savaime pradėjome kalbėti apie kitą spektaklį. Būsimasis darbas nėra pirmojo tęsinys, bet galbūt tas gilesnis sluoksnis. Jaučiame bendrumą, tad yra noras ir kartu kurti.
Spektaklis ID D&G_Lauros Vansevičienės nuotr.
– Norite pasakyti, kad niekada nesipykstate?
Abu: – Tikrai nesipykstame. Neprisimename tokių akimirkų.
Mantas: – Gerai vienas kitą pažįstame ir jaučiame, daug kalbamės apie viską. Seniai juokais save vadiname Lioleku ir Boleku (juokiasi). Būna dienų, kai vienam dingsta noras ką nors daryti, kitas palaiko, paskatina, motyvuoja. Arba tokių, kai iš veido matai, kad geriau palikti ramybėje ir nelįsti į akis. Manau, kad su pykčiais ar nesutarimais susidurdavome kolektyvuose, kur galbūt vyraudavo konkurencija ir panašūs dalykai. O čia nekonkuruojame, mes drauge kuriame. Būna dienų, kai susitinkame ir matome, kad galvoje tuščia, tada tiesiog einame gerti kavos. Arba nebent kartais Mariui pasakau, kad nekeltų taip aukštai kojos, nes aš tiek nepakelsiu (šypsosi).
– Abu šokate spektakliuose vaikams. Koks jausmas kurti ir atlikti spektaklį mažajai ir suaugusiųjų auditorijai?
Mantas: – Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime atsirado spektakliai vaikams, nėra monotonijos, kad šoku tik suaugusiesiems. Tai tikrai nėra lengva, būnu ne ką mažiau šlapias. Tačiau šie spektakliai mums yra kaip mokykla – sužinome, kaip dirbti su vaikais, ko jie tikisi, kaip su jais bendrauti. Net nežinau, kas yra „sunkesnis“ žiūrovas – vaikas ar suaugusysis.
Marius: – Taip, kai suaugęs žmogus bendrauja, jis iškart vertina, o vaikas, jei jam nepatiko, parodo, nėra jokių kaukių. Per šiuos spektaklius scenoje turi atrasti visiškai kitą kokybę, kitokį priėjimą prie vaiko, jis turi tavimi tikėti – ne per fiziškumą, o su jais bendraujant. Atsakingas darbas, sužinai apie vaikų psichologiją. Daugeliui atrodo, kad ką tie maži vaikai supranta, bet iš tiesų iki trejų metų vaikų galvoje neuronai taip sparčiai formuojasi, tiek daug intelekto, emocijų, ir jas pamatyti, užčiuopti, nuspręsti, ką su jomis daryti, tėveliams yra superinė pamoka. Aš šiame spektaklyje pradėjau šokti, kai mano žmona laukėsi, man tai buvo universitetas.
Mantas: – Tie spektakliai būna visai kitokie, labai daug gauni iš vaikų. Ir daug kas priklauso nuo jų. Tenka valdyti situaciją. Dabar prieš spektaklį tėvams ir vaikams pasakomos taisyklės, o teko girdėti, kad kitąmet planuojamame naujame spektaklyje taisyklių nebus. Laukia dar vienas iššūkis.
Naująjį M. Stabačinsko ir M. Pinigio projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.