„7+“: Povilas Bastys
2015-09-28 Justina Brazaitė
Šį savaitgalį Oslo šokio namuose (Dansens Hus) įvyko įspūdingo Mios Habib (Norvegija) spektaklio „A Song to…“ premjera. Vienas iš šešiolikos pagrindinių spektaklio šokėjų – Anykščiuose gimęs ir augęs Povilas Bastys (23 m.). Pokalbis vyko patvinusios Akerio upės skalaujamuose Dansens Hus užkulisiuose po jau gerokai įnaktėjus pasibaigusios pirmosios bendros repeticijos su trisdešimčia statistų. Norisi paminėti, jog nors mudu su Povilu suvedė bendra lietuvių kalba, visgi pokalbis kartais natūraliau vyko angliškai – tokia jau užsienyje gyvenančių lietuvaičių kasdienybė – apie meną ir kūrybą dažniausiai tenka kalbėti bei mąstyti kitomis kalbomis.
Povilas būdamas vienuolikos įstojo į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrių, po septynerių metų išvyko į Kopenhagą, įstojo į Danijos Nacionalinę scenos menų mokyklą (the Danish National School of Performing Arts), šiemet ją baigė, šiuo metu, bestatant Mios spektaklį, gyvena Osle, o projektui pasibaigus persikels į Briuselį. Tokia būtų glausta ir sausoka šokėjo gyvenimo apžvalga, bet pereikime prie „7+“ klausimų, kuriais kur kas labiau pažinsime Povilą Bastį.
– Ką veiki ir kuo gyveni šiuo metu?
Povilas Bastys: – Šiuo metu gyvenu Briuselyje, dirbu Norvegijoje Osle Mios Habib spektaklyje „A Song to...“. Projekte atsiradau atsitiktinai. Spektakliui trūko kelių vaikinų, mane parekomendavo vienas iš jau anksčiau atrinktų šokėjų. Miai susisiekus su manimi nusiunčiau savo CV ir vaizdo įrašų, turėjau Skype interviu. Viskas tiko ir taip dabar esu čia. Projektas sekasi labai labai puikiai. Kaip choreografė Mia yra labai atvira, išmano, kaip naudoti kitų žmonių, kitų šokėjų pagalbą. Ji žino, kiek daug kitų žmonių indėlis reiškia projektui. Galbūt kai kada ji pernelyg atvira šokėjų įtakai. Bet man labai patinka, kad nepaisant daugybės žmonių (spektaklyje pasirodo 16 šokėjų ir 30 statistų), šiame projekte beveik nėra hierarchijos ir Mia kuo puikiausiai su tuo susidoroja.
Dabar yra penktoji projekto savaitė. Projektas baigsis rugsėjo 26 d. Kiekviena savaitė buvo labai skirtinga. Labai įdomu dirbti su tokia didele grupe. Visi labai kūrybingi ir grupė įdėjo tikrai daug darbo, nes spektaklis yra itin fiziškas. Darbą pradėjome birželį. Pirmoji savaitė buvo skirta susipažiniti vieniems su kitais, įsigilinti į spektaklio esmines idėjas ir įkvėpimo šaltinius. Bandėm kelias scenas, išsiaiškinom pagrindinius su spektakliu susijusius dalykus, susipažinom su tuo, ką reiškia būti nuogiems ant scenos šalia kitų penkiolikos nuogų šokėjų. Antroji savaitė buvo visai kitokia. Tebuvom penkiese rezidencijoje miškuose vidury Norvegijos. Dirbom su duetu, kurį šoku spektaklyje ir bandėm išgryninti kitas spektaklio dalis. Trečioji savaitė – daugiausia masinės scenos. Ketvirtoji savaitė buvo itin intensyvi: įvyko daug pokyčių, buvo žiūrima labai daug vaizdo medžiagos, nes tai, kas vyksta dabar, yra nemaža dalimi grįsta ankstesnių savaičių improvizacijų pagrindu. Ketvirtąją savaitę vis bandėm įvairias dalis. Kartais be sustojimo šokdavom pusantros valandos ar netgi dvi. Realiai nebuvo vientisos viso spektaklio repeticijos. O šią savaitę spektaklio struktūra labai aiški, kinta tik mažos detalės ir, žinoma, vyksta repeticijos, su papildomais 30 žmonių. Visi 46 žmonės kartu repetuosim tik du kartus.
Mia Habib Productions «A song to...», 25.-26. sept
Kalbant apie masę nuogų kūnų ir nuogumą, kuris yra akivaizdus spektaklyje, statant „A Song to...“ nuogi repetavom tik tada, kai to tikrai reikėjo tam, kad Mia galėtų matyti, kaip viskas atrodo vizualiai, arba tada, kai mums reikėdavo praktiškai išbandyti tam tikras scenas. Ir dabar, šiomis dienomis, repetuojam su rūbais, bet, jei yra didelis skirtumas būti apsirengus ar be rūbų, tada darom tai nuogi. Nuogumą spektaklyje naudojam kaip kostiumą, kuris yra skirtas scenai.
– Kokie planai po Mios projekto?
P. B.: – Prieš keturias dienas susiradau darbą airiškam bare Briuselyje, kur dirbsiu barmenu. Kai tik baigiau mokyklą buvau apsisprendęs nedalyvauti jokiuose meniniuose projektuose, nes norėjosi suvirškinti tai, ką išmokau studijų metu, kas dedasi aplink mane, kas vyksta manyje ir ką noriu daryti su savim ir savo aplinka. Už tai yra sunku atsakyti į klausimus, ką noriu kurti, kas yra mano kūryba, nes nežinau, ar iš viso būsiu šokėjas. Aišku, susiesiu savo gyvenimą ir kūrybą su judesiu, bet yra daugybė kitų dalykų gyvenime, kuriuos noriu išbandyti, išmokti, pačiupinėti, pažiūrėti… Pavyzdžiui, tapyti, gilintis į grafikos dizainą, noriu išmokti dirbti su vaizdo medžiaga, noriu išmokti siūti rūbus, noriu išmokti kurti šviesas pasirodymams, noriu išmokti lipdyt puodus, gaminti perukus, gaminti ožkos pieno sūrį, noriu išmanyti tiek daug dalykų, nes viskas yra taip platu ir tarpusavyje labai susiję. Kaip menininkas noriu išbandyti viską, kas mane domina, ir tik tada imtis ko nors konkretaus.
– Kaip pradėjai kurti?
P. B.: – Nežinau, ar pradėjau kurti tai, ką galėčiau vadinti savo kūryba. Ką tik baigiau mokslus. Žinoma, teko kurti ir savo darbų bei dalyvauti kitų choreografų pastatymuose. Darbas su kitais choreografais dažnai buvo komplikuotas, nebent tai buvo projektai, kuriuose turėjau daug laisvės.
Mano savarankiškas profesionalaus atlikėjo kelias prasidėjo 2014 metų vasarą, kai dirbau Londone, kur kartu su kitais dvylika šokėjų „Raven Row“ galerijoje koncertavom Ivonne Rainer „Dance Works“. Darbas su Ivonne Rainer buvo nuostabus. Repeticijos vyko dvi-tris savaites, po to – visas mėnuo spektaklių, iš viso 68 pasirodymai. Kaip parodos, skirtos pristatyti Ivonne Rainer kūrybai, dalis mes koncertavome kasdien keturis kartus per dieną.
Povilas Bastys Yvonne Rainer  performanse ,,Dance Works "
Povilas Bastys Yvonne Rainer performanse ,,Dance Works "
O vienas iš svarbių mano kūrybinės veiklos elementų šiuo metu yra drag queen. Drag queen tema domėjausi jau keletą metų. Drag queen tai nėra transvestitai, kurie tiesiog nori persirengti moterimis, tai kur kas plačiau egzistuojantis reiškinys. Aš žiūriu į drag queen kaip į meninę raišką. Žinoma, drag queen pasirodymas gali būti skirtas pasilinksminimui, bet tai gali būti ir labai gilus bei politiškas aktas. Taigi jau porą metų dalyvauju drag queen pasirodymuose, taip pat mokykloje dažnai kurdamas spektaklius bandžiau prilipdyti drag queen prie savo šokio darbų. Taigi jei kas nors dabar sakytų „sukurk ką nors“, tai turbūt tai būtų susiję su #drag queen, #gender issues, #gender politics. Šiaip nežinau, ar man įdomu kurti spektakalius, ar įdomiau kurti kažką, kas egzistuotų socialiai, socialioj aplinkoj, atviroj publikoj. Už tai drag queen man yra labai įdomu, nes tai kaip ir meno forma, žmonės gatvėje nebūtinai suvokia tai kaip meną. Jiems tai kažkas tikro ir netikro tuo pačiu metu. Man patinka, kad drag queen turi daug galios. Mano kūryba linksta prie socialaus/politinio meno, kuris nebūtinai turi tradiciškai meninę reprezentaciją. Tai menas, kuris gali egzistuoti, būti integruotas į visuomenę, žmonės gali jo nepastebėti, bet jie patys ir jų reakcija būtų to meno dalimi. Aš labiau tikiu kolektyvine galia nei vieno meninko veiksmais. Dėl to man yra be galo įdomu atrasti, kaip per meną galėčiau užmegzti ryšį su žmonėmis, juos į tai įtraukti ir paveikti.
Povilas Bastys. Miss Plastica drag queen
Povilas Bastys. Miss Plastica drag queen
– Kada paskutinį kartą lankeisi Lietuvoje ir ką (nu)veikei?
P. B.: – Lietuvoje lankiausi šį rugpjūtį, kai turėjau kelias laisvas dienas tarp repeticijų Mios projekte. O nuveikti nuveikiau šį tą reikšmingesnio prieš pusmetį, kai Lietuvoje įsigijau žemės sklypą su mažu namu. Čia kada nors planuoju įkurti meninkų rezidenciją, kurią prižiūrėtų didelė grupė žmonių – bendruomenė, kuri toje vietoje kurtų ir gyventų. Gyventų be elektros ar kitų šiuolaikinių patogumų. Noriu sukurti tokią vietą, kurioje reikėtų tiesiogine prasme dirbti tam, kad išgyventum: atsikelti ryte ir pasisemti vandens iš šulinio, pasisišildyt vandenį, jei nori išsimaudyti ir t.t. Šiais laikais tai ganėtinai užmiršta, nes aplinkui yra per daug prietaisų, mąstančių už mus. Manau, kad tokia kasdienė praktinė veikla yra labai meniškai įkvepianti rutina, kuri suartina tiek žmones tarpusavyje, tiek žmogų ir meną. Tad jau šį rugpjūtį gyvenau šešias dienas būsimoje rezidencijoje, kad įšbandyčiau, ar mano idėja veikia.
– Kūryba/gyvenimas Lietuvoje ir užsienyje. Kokie to didžiausi skirtumai?
P. B.: – Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Į Kopenhagą išvažiavau vos 17-kos. Po pirmųjų studijų metų ėmiau labai keistis. Juk išvažiavau į Kopenhagą kaip baleto šokėjas, o pradėjau studijuoti šiuolaikinį šokį itin modernioje mokykloj. Tai buvo labai didžiulis šuolis. Teko perprogramuoti save. Turėjau daug problemų mokykloje, nes turėjau eiti į tas pačias baleto pamokas, o aš sakiau, jog po 7-erių metų baleto mokykloje nemanau, kad man reikia baleto pamokų ir t.t. Tačiau gyvenant Kopenhagoje labai pasikeitė mano požiūris į šokį, į visuomenę, į save, į meną, į gyvenimą. Man atrodo, kad skirtumas tarp meno Lietuvoje ir meno užsienyje yra tas, kad nemažai kūrėjų arba nepastebi, arba bijo šokyje esančios laisvės ir galimybių. Lietuviai dažnai pasimeta laisvėje ir grįžta prie įprastinių saugių rėmų. Bet, manau, kad Lietuvoje perdėtai kritiškas požiūris į meną yra dėl materialinių sunkumų, rūpesčių, kurie nėra susiję su menu, nors labai jį paveikia. Gal dėl to yra labiau filtruojama, kritiškiau vertinama kas yra, o kas nėra menas. Vyksta kova už išlikimą, nes nėra vietos visoms išraiškos formoms.
– Kokie kūrėjai tave labiausiai įkvepia?
P.B.:David’as Zambrano. Jis mane įkvepia tuo, kaip pritaiko savo filosofiją ne tik mene, ne tik pamokose, bet realizuoja ją savo kasdieniame gyvenime. Jis yra atradęs labai įdomią gyvenimo filosofiją, kurią pritaiko tiek buityje, tiek mene. Trumpas to apibrėžimas: viskas pereina per tave; tavo energija ateina iš žemės, pereina per tave į erdvę, tu surenki energiją ir ji grįžta atgal į žemę. Tai pagrindinis jo technikos ir jo filosofijos gyvenime apibūdinimas. Labai džiaugiuosi galėjęs su tuo susipažinti. Kai buvau pirmame kurse, jis mums mokykloje dėstė šokio techniką, po to ne kartą dalyvavau jo vedamose kūrybinėse dirbtuvėse ir, laikui bėgant, jis tapo žmogumi, į kurį visada galiu kreiptis patarimo.
– Kokių pokyčių norėtum Lietuvos šiuolaikiniame šokyje?
P. B.: – Kad užuot teisus tai, kas ateina į mūsų gyvenimą, būtų matoma daugiau naudos ir grožio, net jei tai ne visada yra geri dalykai. Taip pat tiesiog norėčiau daugiau tolerancijos visuomenėje, nes tai išlaisvintų meną ir juo besidominčiuosius.
Palinkėčiau Lietuvos menininkams rėkti garsiau.
Kiti „7+“ ciklo interviu:
Nuotraukos iš asmeninio Povilo Basčio albumo